Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar kūrinio vertę galima pamatuoti kaina?“ Remkis pateiktu Granausko fragmentu ir tikslingais kultūriniais kontekstais. Mokomajame keturių pastraipų rašinyje parašyk bent 450 žodžių ir išplėtok dvi savitas mintis.

Sekmadienį pas mane užėjo kaimynas. Rankoje laikė plokščią keturkampį daiktą, kryžmai perrištą špagatu.

– Vaikščiojau po Senamiestį, nusipirkau paveikslą.

– Parodoj?

– Ne, ten prie tos geležinės tvoros.

– Prie cerkvės?

– Nu.

– Ten nebūna gerų paveikslų, vienos teplionės.

– Bet šitame kažkas yra, tik nesuprantu kas. Gal tu suprasi?

– Baisus iš manęs supratėjas...

– Vis tiek pažvelk.

Nebuvo tas paveikslas koks didelis, gal 40x60 centimetrų, nutapytas statmenai, labiau panašus į natiurmortą. Ir kažkodėl dar be rėmų. Nežinojau, kur padėti, kad geriau kristų šviesa. Laikydamas rankose prisikišau jį vos ne prie nosies, bet niekur nebuvo dailininko parašo. Pastačiau ant kėdės, pasukiojau vienaip, kitaip, pats atsisėdau priešais, o kaimynas jau sėdėjo ant sofos. Iš ten jis nieko negalėjo matyti, bet jam ir nereikėjo, buvo prisižiūrėjęs prieš pirkdamas.

Jutau, kad širdis pradeda plakti dažnyn. Juk aš jį jau kartą mačiau! Aš jį mačiau lygiai prieš trisdešimt trejus metus Kaune, kai jis dar nebuvo nutapytas!..

Rodos, nieko tokio jame ir nebuvo: dalis rudos stalo plokštumos, ant kurios guli senas aprūdijęs skustuvas ir dailininko paletė, dar lango rėmas, o tuoj pat už stiklo – purvinas, apšiukšlintas skardis su besikalančios pirmos žolės žalumėle, dar negalinčia uždengti nei to skardžio purvo, nei šiukšlių, išlindusių iš po žiemos sniego. Ir ryški, rėkianti numestos apelsino žievės spalva. Pačiu pakraščiu ten, aukštai, matyt, eina koks takas ar šaligatvis, vaikšto žmonės, stovi namai, auga medžiai, matosi gyvenimas. Bet jis nebetilpo į paveikslą. O virš skardžio – nei dangaus, nei debesies, nei oro. Skardis taip arti ir toks status, kad, rodos, neatlaikys savo purvino negražumo, tuoj sugarmės į vidų kartu su lango stiklais, šiukšlėm ir žemėm.

Vieną sekundę man pasirodė, kad matau po tuo paveikslu ant kėdės numestą balto popieriaus stačiakampį. Mašinėle didžiosiom raidėm išspausdinti du žodžiai: TAPYTOJO MIRTIS, nors puikiai žinojau, kad pats tapytojas tebėra gyvas. Ten tik jo paletė, kurią aš mačiau prieš trisdešimt trejus metus, ten tik tas pats skardis, tos pačios šiukšlės ir purvas, ir ta numesta apelsino žievė... Bet visa tai aš mačiau skirtingose vietose, kaip jie susirinko paveiksle? Kaip įgavo visai kitą prasmę – tą, kuri buvo užrašyta man pasivaidenusio balto popieriaus stačiakampyje?

Pasisukau į savo kaimyną:

– Kaip atrodė tas žmogus, iš kurio pirkai šitą paveikslą?

– Apie keturiasdešimt penkerių, paakiai paburkę, rankos dreba...

– O kodėl tu nusipirkai kaip tik šitą?

– Pats nežinau. Ilgiau įsižiūrėjęs gal suprasiu.

Ne, tai ne R. tapyta. Jeigu jis pats būtų tapęs – matytųsi net apdulkėjęs iš lauko lango stiklas. O gal jis ir nutapė? Jokioj parodoj niekada nemačiau, bet galėjo pats kam parduoti, paskui kažkas nukopijavo, ir šitą nevykusią kopiją mano kaimynas nusipirko iš ano girtuoklėlio.

– Čia ne originalas, – pasakiau. – Kopija. Kiek sumokėjai?

– Kiek prašė – penkiasdešimt litų. O kas yra? Ko tu į jį taip keistai žiūri?

– Matai... Toks paveikslas gal ir yra...

– Kaip nebus, jeigu sakai – kopija?

– Bet gal ir nėra. Pats nieko nesuprantu. Jis galėjo būti, jis turėjo būti, bet... Bet gal niekada ir nebuvo. Tik pati jo dvasia kažkaip išliko, jeigu jis buvo sunaikintas...

– Tai kaip galima nukopijuoti paveikslo dvasią?

– Jame ir nėra jokios dvasios. Paveikslas yra, dvasios nėra... Keista... Ji kažkur sklando. Bet čia tikrai ne er ranka.

– Kokio er?

– Tokio dailininko iš Kauno. Tu jo negali pažinoti.

– Tai kaip jo paveikslo dvasia iš Kauno persikėlė į Vilnių?

– Ir jis pats jau seniai Vilniuje. O dvasia niekur nepersikėlė, ji liko paveiksle.

– Juk gali paskambinti ir paklausti: tapė jis tokį ar ne?

– Neskambinsiu. Telefonu nieko apie tai nepaklausi. Pamanys, kad girtas.

– Ir aš pamanyčiau, jeigu manęs apie visokias dvasias klausinėtų, – šyptelėjo kaimynas. – E!.. – staiga numojo ranka. – Nedideli pinigai! Tegul kabo!

Ir išėjo nešinas. Ir dar patenkintas. Nusipirko tikrai nebrangiai. O aš likau sėdėti. Žiūrėjau į anos kėdės atkaltę, pasuktą lango pusėn.

Ruda stalo plokštuma, tą rudumą aš gerai atsimenu. Ant jos – paletė su maišytų dažų skrituliais. Šitokią paletę turėjo tiktai R., pats buvo pasidaręs gal iš plono lentgalio, gal iš faneros gabalo, aš per tuos dažus tada gerai neįžiūrėjau, tik mintyse nusistebėjau, kad net aštrių kampų nė kiek nesuapvalino.

Skustuvas. Senas, atlenkiamas, pajuodęs. Gelsva kaulinė rankena. Vienoj pusėj tas kaulas įstrižai įskilęs. Ar gali būti pasauly du seni skustuvai, kurių rankenos lygiai taip pat įskilusios? Ir ant viršutinės kniedės žalia dažų dėmelė, likusi nuo nykščio?

Skardis. Status skardis tuoj pat už murzino neaukšto lango. Purvinas, šiukšlinas, su pagalvės dydžio dar neištirpusio sniego lopinėliu, kurio vidury – ta klykianti, rėkianti oranžinė apelsino žievė.

Pojūtis grėsmingos, suspaustos erdvės, iš kurios niekur ir niekada neišsiverši. Trūksta oro, pradedi dusti. Plačiai pražiotos burnos įspūdis. Toje žiojymėje jau melsvėja liežuvis.

Ir kada šita purvina, šiukšlina žemė staiga atsistoja piestu prieš akis uždengdama visą dangų? Prieš pat užgęstant sąmonei? Ir kada tai galėjo būti? Tik prieš trisdešimt trejus metus. Kaune. Tuščiame, apleistame Pažaislio vienuolyne. Ir prie pat Žaliakalnio skardžio. Tik paveiksle visa tai sutapyta į viena. Menas nekreipia dėmesio nei į vietą, nei į laiką. Taip jau yra: menui – galima, menininkui – ne. Jeigu būtų atvirkščiai... Bet atvirkščiai nebūna.

Šaltinis: Romualdas Granauskas, „Skustuvas ir paletė“, kn. „Šunys danguje: apysakos“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 109–114. ISBN 9986-39-392-2.

Špagatas – stora pakavimo virvelė. Natiurmortas – paveikslas, kuriame vaizduojami daiktai. Paletė – dailininko lentelė dažams maišyti. „Er“ – tekste raidės R. tarimas, ne atskleista dailininko pavardė. Kaimyno sumokėti litai priklauso vaizduojamam laikui.

Ar kūrinio vertę galima pamatuoti kaina?

Pirkdamas paveikslą žmogus sumoka apibrėžtą sumą, tačiau jo santykis su pirkiniu tik tada prasideda. Vienam svarbi dekoracija, kitam kūrinys netikėtai primena gyvenimo patirtį. Kaina nusako sandorį, bet jai sunku aprėpti tokią reikšmių įvairovę. Granausko apysakos „Skustuvas ir paletė“ pradžia leidžia svarstyti, kad kūrinio vertę sudaro ir jo pažadinti ryšiai, ir gebėjimas kitaip organizuoti matomą pasaulį. Abiejų dalykų pinigais tiksliai neišmatuosime.

Asmeninė reikšmė gali kilti iš to, ko pats pardavėjas ar kiti žiūrovai nežino. Granausko kaimynas už paveikslą sumoka penkiasdešimt litų ir dėl nedidelės kainos lieka patenkintas. Tačiau jis jaučia jame kažką nepaaiškinama, todėl prašo pasakotojo pažvelgti. Šis atpažįsta kadaise matytą paletę, skustuvą, aplinkos bruožus, o po pirkėjo išėjimo vis dar juos regi atmintyje. Abiem paveikslas svarbus, tik skirtingai: sumokėta suma neatskleidžia nei kaimyno smalsumo, nei pasakotojo sukrėtimo. Kad materialus dydis neaprėpia žmogui svarbios reikšmės, visai kitokiomis aplinkybėmis parodo Balio Sruogos „Dievų miško“ Velykų epizodas. Vienas nežinomo kalinio dovanotas kiaušinis padalijamas mažais gabalėliais ir tampa bendro šventimo ženklu. Nuožmi lagerio tvarka išlieka, tačiau pasakojimas išsaugo trumpą žmogiško bendrumo patirtį. Šių radikaliai skirtingų situacijų ryšys yra suteikiamos prasmės ir medžiaginio kiekio skirtumas. Sruogos kūrinys leidžia tą patirtį suvokti skaitytojui, kuris pats jos neišgyveno. Granausko paveikslo prasmė taip pat neapsiriboja jo dydžiu ar įsigijimo suma: atmintis į vaizdą įtraukia savą patirtį, o dėmesingas pasakojimas parodo, kodėl jos neįmanoma perskaityti iš kainos.

Kūrinio vertę taip pat kuria jo raiška, galinti pakeisti įprastus daiktų santykius. Granausko pasakotoją sujaudina pažįstami objektai, tačiau ypač svarbu, kaip jie susijungė viename paveiksle. Skardis priartėja prie lango, gyvenimas lieka už kompozicijos krašto, numesta žievė ima beveik šaukti spalva. Tokios sandaros nepakartotų vien surašytas daiktų sąrašas. Henrikas Radauskas eilėraštyje „Mūza“ dar ryškiau keičia kasdienybės tvarką: gėlė pragysta, o kanarėlė sužydi. Kambario ramybę sutrikdžiusi mūza nėra vien švelni globėja, vaikai jos išsigąsta, nors vėliau nusileidžia sparnuoti. Poezijos poveikis atsiranda iš netikėto, ir gražaus, ir neraminančio pasaulio, o ne iš jame išvardytų daiktų vertės. Baigiamasis akmens veiksmas, kai jis paduoda rašymo priemonę ir ima diktuoti vyrui, apverčia įprastą kūrėjo valdžią medžiagai. Panašiai Granausko pasakotojas negali tiesiog priversti vaizdo paklusti savo paaiškinimui. Abu tekstai leidžia kalbėti apie meną kaip susitikimą su tuo, kas nesutelpa į vartotojo lūkestį gauti aiškiai apibrėžtą prekę. Panašiai Granausko paveikslo sukelto dusulio negalima sutapatinti su prastu ar geru pirkiniu. Jis rodo, kad kūrinys paliečia žiūrovą savita vaizdų kalba. Ją galima analizuoti, lyginti, apie ją ginčytis, tačiau pinigų suma šios kalbos nepakeičia. Net autoriaus vardas savaime nepaaiškintų to, ką pasakotojas vadina paveikslo dvasia.

Taigi kūrinio kaina yra reikalinga prekybai, bet nepakankama išsamiam vertinimui. Ryšys su atmintimi, bendrumo patirties išsaugojimas ir netikėta raiška priklauso kitokiems vertės matams. Juos atskleisti padeda konkretaus kūrinio nagrinėjimas bei žiūrovo patirties paaiškinimas. Granausko scenoje nedidelė suma nesumenkina susitikimo su paveikslu, o stiprus išgyvenimas neatstoja atsakymo apie jo kilmę. Šios vertinimo pusės gali likti skirtingos.

Ar kūrinio vertę galima pamatuoti kaina?

Apie meną dažnai sprendžiame iš skaičių: pardavimo sumos, lankytojų gausos ar kūrėjo pajamų. Jie patogūs lyginti, tačiau savaime nepasako, kas kūrinyje vertinga. Kita vertus, vien stiprus susijaudinimas irgi nesuteikia teisės skelbti galutinio sprendimo. Svarstant, ar kūrinio vertę galima pamatuoti kaina, būtina atskirti išorinį atlygį nuo kūrybos paskatos ir asmeninį įspūdį nuo pagrįsto vertinimo. Tokias skirtis padeda apčiuopti Granausko „Skustuvo ir paletės“ pradžia.

Atlygis nebūtinai sutampa su tuo, kas paskatina kurti arba leidžia kūrinį pamilti. Maironio eilėraštyje „Taip niekas tavęs nemylės“ poetui dėl dainų žadami auksas ir vardas, tačiau jį įkvepia personifikuotos tėvynės skausmas. Kreipimosi adresatė atpažįstama pabaigoje, o jos būsimas atminimas lieka klausimu. Vadinasi, pasklidusi giesmė ir siūlytas atlygis nepanaikina kūrėjo pažeidžiamumo. Granausko fragmente taip pat išsiskiria tai, ką galima įvardyti lengvai, ir tai, ką sunku paaiškinti. Kaimynas tiksliai pasako sumokėtą sumą, bet dar ieško atsakymo, kodėl pasirinko šį paveikslą. Pasakotojo atsakas dar sudėtingesnis: pažįstami daiktai sukelia stiprų įspūdį, nors parašo nėra, o jo paties mintys apie autorystę svyruoja. Todėl pirkimo kaina negali būti nei vienintelė pagyrimo, nei paniekos priežastis. Maironio lyrinis ryšys su tėvyne ir Granausko vaizduojamas pirkinio apžiūrėjimas skiriasi, tačiau abu leidžia įžvelgti nuo viešo atlygio nepriklausomą asmeninę paskatą. Paveikslo vertė žiūrovui gali pradėti skleistis ten, kur sandoris jau baigtas, bet supratimas dar tik prasideda. Šis skirtumas svarbus ir tada, kai kūrinio kaina visiškai nedidelė.

Vis dėlto didelė asmeninė reikšmė neatleidžia nuo pareigos aiškinti savo vertinimą. Granausko pasakotojas iš pradžių nepalankiai apibūdina prie tvoros parduodamus paveikslus, paskui užtikrintai įvardija kopiją, bet pripažįsta nežinantis, ar originalas apskritai buvo. Jo prisiminimai pagrindžia asmeninį santykį, tačiau neatsako į visus kilmės klausimus. Šį ribotumą naudinga gretinti su Leonido Donskio esė „Alternatyva pernelyg suaugusiam mūsų pasauliui“. Joje vertinamas savitas kūrėjo balsas, dėmesys retai pastebimiems žmonėms ir atvirai rodomi įkvėpimo šaltiniai. Tačiau autorius įterpia ir išlygą: polinkis aiškinti žmones kategorijomis gali pražiūrėti jų gelmę bei keitimosi galimybę. Palankus vertinimas dėl to išlieka apgalvotas, o ne besąlygiškas. Kritiko balsas išlieka atviras patikslinimui: jis nenuvertina visos knygos, bet ir nepaslepia pastebėto ribotumo. Tai svarbu žiūrovui, kuris nori pagrįsti savo prisirišimą, užuot reikalavęs pritarti vien dėl jo jausmo. Vertinimo pokalbis čia vertingesnis už skubų sprendimą, kad didesnė suma būtinai reikštų geresnį kūrinį. Taip ir paveikslo vertinimui neužtenka vien nepasitikėti rinkos skaičiais. Reikia aptarti raišką, įvardyti pažadintą prisiminimą ir atskirti juos nuo dar nežinomos kūrinio istorijos. Kaimyno kitoks santykis su vaizdu netampa menkesnis vien dėl pasakotojo patirties intensyvumo. Kūrinio svarba gali būti bendros kalbos ieškojimas, kuriam neužtenka nei kainoraščio, nei vieno žmogaus paskutinio žodžio.

Kaina gali parodyti, kiek žmogus sutiko mokėti, bet neaprėpia visų priežasčių, dėl kurių kūrinys jam rūpi. Vertinimą praturtina kūrybos paskatų, raiškos ir žiūrovo patirties aptarimas. Kartu reikia išlaikyti abejonę ten, kur žinojimo nepakanka. Tokia laikysena leidžia pripažinti asmeninę kūrinio reikšmę nepaverčiant jos visuotine taisykle ir nesumaišant stipraus poveikio su patikrintu faktu.

Pirmas variantas plėtoja patirties ir meninės raiškos vertę. Antras atskiria atlygį nuo kūrybos paskatos ir parodo, kodėl net asmeniškai svarbų kūrinį reikia aptarti tiksliai.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kursui reikia bent 450 žodžių, B kursui – 400. Lentelė nurodo maksimumus, modeliams balai nesuteikti.

Keturių pastraipų sandara, pirmo dėstymo A kurso privalomas autorius ir antro dėstymo kitas autorius yra šios bibliotekos mokymosi atramos. Nacionaliniai kriterijai tokios pastraipų kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami, skirti tik B kursui.