Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar kūrėjo vertę lemia jo matomumas?“ Remkis pateikta Donskio esė ir tikslingais kultūriniais kontekstais. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį; išplėtok dvi savitas mintis apie matomumo paskirtį ir kūrybos vertės pagrindimą.

Per pastaruosius keletą metų internetiniuose portaluose pasirodė ne vienas įdomus autorius. Vieni jų tapo įsidėmėtinais autoriais dėl savo svarstomos problematikos, kiti įsirėžė į atmintį veikiau savo kalbos ir stiliaus dėka. Išsiplėtus rašančiųjų ratui, autoriams svarbiausia darosi išlaikyti savo balsą, intonaciją ir tiesiog savastį.

Vienas iš su niekuo nesupainiojamų autorių yra vaikų rašytojas, publicistas ir kino režisierius Vytautas V. Landsbergis. Gražias, humaniškas ir šilumos kupinas knygeles vaikams rašantis autorius bei interneto komentatorius, rašydamas apie nūdienos Lietuvos politiką ir politikus, atrodytų, atsiduria sau visiškai svetimoje ir turbūt nelabai malonioje teritorijoje.

Vis dėlto jis rašo, nesunkiai išvengdamas perdėtai rimto mūsų susireikšminusių politikų vertinimo. Beje, tai autorius, apskritai retai pasakantis ką nors gera apie mūsų garsenybes – ne tik politikos, bet ir popkultūros bei spaudos žvaigždes. Jis jais tiesiog nesidomi ir ne apie juos galvoja.

Lietuvoje, kurioje spaudos, televizijos, verslo ir politikos aukštuomenė mielai ir išdidžiai demonstruoja savo ryšius bei tarpusavio palankumą, o kartais homeopatiškomis dozėmis savo dėmesiu bei malonėmis apdalija ir likimo nuskriaustuosius, tokia Vytauto V. Landsbergio laikysena garantuoja nebent išdidžią idealisto vienatvę, bet sykiu dovanoja ištikimybės savo principams džiaugsmą.

Jo dėmesio centre gerokai dažniau atsiduria Lietuvos pralaimėjusieji ir silpnieji, lengva ranka jau paaukoti ir tebeaukojami ant ateities Lietuvos pažangos ir globalizacijos aukuro, – tai senyvi žmonės, vaikai, nekomerciniai menininkai, vienišiai, keistuoliai, neprisitaikiusieji ir nonkonformistai.

Vytautas V. Landsbergis rašo ne apie triukšmingos sėkmės, o apie tylios nesėkmės ir beveik niekam nežinomas tylaus vilties užgesimo istorijas; ne apie nugalėtojus, o apie pralaimėtojus; ne apie tuštybės mugę, o apie vienatvę, alternatyvą ir tylią svajonę.

Sykiu jo esama neįprasto autoriaus stiliaus požiūriu. Rašo jis lengvai, žaismingai, su gera ironijos doze, bet sykiu neretai ir su neslepiamu moraliniu patosu. Jis – itin jautrus socialinis diagnostikas, bet kartu ir moralistas, besimaskuojantis kaip politinių anekdotų ir žaismingų istorijų pasakotojas.

Meilė vaikams jo tekstuose neretai lydima skepticizmo, nukreipto į pernelyg suaugusį mūsų pasaulį. Kas gi tas pernelyg suaugęs pasaulis? Tai rimtas, nežaismingas ir „racionalus“ pasaulis, praradęs idealizmą ir tikėjimą stebuklais, slypinčiais žvilgsnyje ir akių susitikime. Pasaulis, kuriame branginama visų pirma finansinė ir politinė galia.

Pakanka atsiversti Vytauto V. Landsbergio naująją publicistikos rinktinę Šisbeitas. Joje galima rasti ne tik internetiniuose portaluose bei kultūros spaudoje publikuotus komentarus, bet ir ilgokus autoriaus pokalbius su iškiliais išeivijos menininkais (ypač dėmesio verti yra jo pokalbiai su Jonu Meku ir Alfonsu Nyka-Niliūnu).

Įdomu, kad tekstai apie Vilių Orvydą ir Joną Meką atveria du ne šio pasaulio gyventojus. Tik vienas iš jų pasitraukė iš šio pasaulio, taip ir nesuprastas bei neįvertintas savo tėvynėje kaip mistikas bei didis menininkas, o kitas, tapęs kultine figūra JAV ir apskritai Vakarų avangardinio meno pasaulyje, už šitą iki šiol negali atleisti oficialiajai Lietuvai.

Ne veltui jie atveriami šioje knygoje – ir Vilius Orvydas, ir Jonas Mekas tampa tobulomis alternatyvomis nūdienos Lietuvą persmelkusiai vertybinei orientacijai, kurioje dominuoja galia, prestižas ir greita sėkmė. Čia mes matome du didelius vaikus – jie atkeliauja iš to pasaulio, kuriame nuolat kuriama ir tobulinamasi, tik apie tai nieku gyvu nekalbama skambia ir pretenzinga kalba.

Įdomu, kad Vytautas V. Landsbergis knygoje Šisbeitas ne tik leidžia prabilti savo herojams, bet ir pats mėgaujasi jų tekstais, cituodamas ne po keletą sakinių, o ištisas ilgas jų pastraipas. Tai gan netikėtas stilistinis veiksmas – žodžiu, imkite ir patys skaitykite, kad suprastumėte, iš ko gimė mano tekstas. Atidengiamos kortos, skaitytojui išduodami visi įkvėpimo šaltiniai.

Tada ir supranti, kad šis autorius neturi paslapčių nuo skaitytojų. Tai atvirumas, leidžiantis žvelgti į akis ir atvirai kalbėti bei rašyti. Jis kaip diena ir naktis skiriasi nuo anoniminio komentaro logikos, kuriame sukuriama viso labo tik atvirumo iliuzija, o iš tikrųjų vyksta pats tikriausias dialogo nužudymas, jį pakeičiant kaukės grimasa.

Žinoma, paslapčių neturėjimas ir savo herojų galerijos eksponavimas turi ir problemišką pusę – Vytauto V. Landsbergio tekstuose kartais kyla pavojus neįvertinti žmogaus psichologinės gelmės bei jame slypinčių galimybių keistis. O kai neįvertini moderniojo žmogaus dvilypumo ir maskavimosi galių, tada kiek pervertini moralizavimą ir žmonių skirstymą į kategorijas.

Kad ir kaip būtų, skaitydamas ne sociologo ar akademinio filosofo, o vaikų rašytojo ir kino režisieriaus knygą, negali taikyti jai svetimų kriterijų. Ši knyga yra vertingas mūsų laikotarpio įtampų ir polemikų paliudijimas, lygiai kaip ji yra ir autoriaus kartos patirties dokumentas.

Šalyje, kurioje atvirai ignoruojama vaikystė ir senatvė, kurioje jau nejauku kalbėti apie nežinomus žmones, kurioje galia ir statusas tapo svarbesni už žmoniškumą ir kurios visuomeninėje televizijoje nėra nė vienos jaunimui skirtos laidos, domėjimasis vaikais ir jaunais žmonėmis – ne kaip rinkos objektais, o kaip alternatyva gilios krizės ištiktai savo visuomenei – savaime yra iššūkis.

Tai iššūkis ir alternatyva pernelyg suaugusiam, neįdomiam ir susireikšminusiam mūsų pasaulėliui.

Šaltinis: Leonidas Donskis, „Tyliosios alternatyvos. Socialinės analizės ir kritikos eskizai“. Vilnius: Versus aureus, 2008, p. 215–218. ISBN 978-9955-34-074-4.

Nonkonformistas – žmogus, nesitaikantis prie vyraujančios nuomonės ar elgesio. Homeopatiškomis dozėmis čia reiškia labai mažą dėmesį. Esė aptariama Vytauto V. Landsbergio publicistikos knyga „Šisbeitas“. Viešojo gyvenimo apibendrinimai priklauso šio 2008 m. rinkinio esė balsui.

Ar kūrėjo vertę lemia jo matomumas?

Matomumas gali atvesti skaitytoją prie kūrinio: be sklaidos dalis darbų taip ir liktų neatrasti. Tačiau gausus dėmesys dar nepaaiškina, kas juose vertinga. Vienu atveju tai parodo kūrinio sukeltas gyvas atsakas, kitu – pati raiška, pakeičianti įprastą žvilgsnį. Todėl apie kūrėjo vertę prasminga spręsti nagrinėjant jo darbo veikimą, o žinomumą laikyti galimybe tą darbą pasiekti.

Pirmiausia kūrybos reikšmė gali atsiskleisti konkrečiame santykyje, kuriam nereikia didelės auditorijos. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ Auksės pokalbiai su Vasariu paveikia jo kūrybą. Pasakotojas aiškiai skiria seniai girdėtas mintis nuo jos asmens ir artumo: tie patys argumentai dabar tampa jam svarbūs. Vasaris ima kitaip stebėti gamtą, ieško paprastų žodžių, perskaito Auksei naujo pobūdžio eilėraštį. Jos džiaugsmas yra konkretus atsakas į sukurtą tekstą. Šiame bendravime skaitytoja nėra vien pritarianti stebėtoja: ji ginčijasi, išsako savą poezijos supratimą ir išgirsta naują tekstą. Santykis palaiko darbą todėl, kad jame vyksta atsakas, o ne vien cirkuliuoja žinomas vardas. Šis epizodas neparodo masinio poeto pripažinimo ir dar nenusprendžia jųdviejų ateities, tačiau leidžia matyti jau vykstantį kūrybos pokytį. Panašiai Donskio esė ragina neapsiriboti išoriniu matu, nors joje nagrinėjama kitokia kultūrinė situacija. Vytauto V. Landsbergio dėmesys nekomerciniams menininkams ir vienišiams vertinamas pagal tai, kieno balsui suteikiama vietos. Tyliai gyvenančio žmogaus istorija nepraranda svarbos todėl, kad nepatenka į garsenybių ratą. Kartu pats Donskis kalba apie internetiniuose portaluose įsidėmėtinu tapusį autorių, tad žinomumas nėra savaime smerkiamas. Esminis klausimas, kokiam pokalbiui pasiektas skaitytojas pakviečiamas. Ilgos kitų kūrėjų citatos tampa galimybe parodyti savo darbo šaltinius ir pakviesti juos perskaityti. Toks matomumas gali tarnauti dialogui, bet jo vertę pagrindžia pats dalijimosi būdas bei skaitytojo susitikimas su tekstu. Auditorijos dydis šio ryšio vienas neišmatuoja.

Kūrinys taip pat gali būti vertingas dėl savito pasaulio, kuris neleidžia patogiai likti prie įprastų prasmių. Radausko „Mūzoje“ kūryba prasideda trikdančiu įsiveržimu. Vaikai išsigąsta akmeninio veido, o kasdieniai daiktai paklūsta neįmanomiems virsmams: gėlė pragysta paukšteliu, kanarėlė ima žydėti. Vaikų baimę eilėraštis sugretina su vėlesniu sparnuotu nusileidimu: įprasta kambario erdvė virsta kitos tvarkos pasauliu. Akmuo paduoda vyrui rašymo įrankį ir ima diktuoti; meninis veiksmas suardo įprastą pasyvios medžiagos ir veikiančio žmogaus santykį. Šias įtampas galime tirti pačiame eilėraštyje, nežinodami jo autoriaus populiarumo. Kūrybos galia čia nepažada vien jaukumo ar paprastos moralinės pamokos. Donskis savitumą aptaria kaip kitokio pobūdžio raiškos vertę: žaismė jo aprašomam publicistui leidžia kalbėti moraliniais klausimais pernelyg nesusireikšminus. Tačiau esė nepamiršta ir moralizavimo pavojaus. Dėl to vien ryškus stilius dar nesuteikia neklystamumo; svarbu, kaip jis atveria žmogų ir ar jo neuždaro kategorijoje. Toks skaitymas yra reiklesnis už žinomo vardo pakartojimą, nes reikia paaiškinti konkrečios kalbinės detalės veikimą. Matomumas padėtų prie šios patirties ateiti, tačiau negalėtų jos pakeisti.

Taigi kūrėjo matomumas svarbus sklaidai, bet jo vertė atsiskleidžia per darbą ir to darbo kuriamą santykį. Gyvas atgarsis gali gimti siaurame rate, o savita raiška veikti net trikdydama skaitytoją. Viešas dėmesys tampa prasmingas, kai leidžia šiuos dalykus pastebėti. Jis lieka proga vertę pažinti, o ne pakankamu įrodymu, kad ją jau supratome.

Ar kūrėjo vertę lemia jo matomumas?

Kūrėją dažnai pirmiausia sutinkame kaip įvaizdį: vardą, nuotrauką, savęs pristatymo būdą. Toks matomumas gali sudominti, bet gali ir paskubinti sprendimą dar neperskaičius kūrinio. Norint vertinti atsakingiau, reikia atskirti rodomą laikyseną nuo realaus žodžių veikimo. Taip pat svarbu pripažinti, kad kalba turi skirtingų galių: ji gali padėti suprasti, tačiau gali ir uždengti žmogų, kuriam tariamai suteikiamas balsas.

Įvaizdžio nepakankamumą parodo skirtis tarp kūrėju prisistatančio žmogaus ir paties jo pasakojimo. Savickio „Koketėje“ pirmojo asmens pasakotojas pabrėžia poeto kaklaryšį, puošnius drabužius ir nuo žemės jį skiriantį išskirtinumą. Santykį su sužadėtine nusako pakylėtos muzikos bei poezijos metaforos. Vis dėlto toks savivaizdis dar nepateikia jokio jo parašyto eilėraščio ar auditorijos įvertinimo. Pasakojimo įvykiai ir besikeičianti laikysena leidžia abejoti, ar pradinė poza padeda jam tiksliai suprasti kitą. Laiške moteris pasiūlo pamiršti, o jis pasiima lazdą su užrašu „Flirt“ ir vėliau ja remiasi sunkesniame kelyje. Atminimo daiktas išlieka, nors pasakojimas jau skelbia nutolimą. Savickio sukurta ironija nėra paties pasakotojo meninės vertės įrodymas; ji skatina skaityti tarpą tarp jo rodomo paveikslo ir tekste atsiveriančių prieštarų. Ši skirtis padeda grįžti prie Donskio klausimo, kuo atpažįstamas autoriaus balsas. Vien išskirtinis prisistatymas nepakankamas. Esė vertina konkretų rašymo būdą ir jo dėmesio objektus, bet taip pat pažymi, kad ryškiai apibūdindamas kitus publicistas gali nepastebėti jų gelmės. Todėl palankus viešas įvaizdis negali apsaugoti nuo kūrinio skaitymu grindžiamo klausimo. Vertinimas prasideda ten, kur matomą vardą papildome konkrečių žodžių ir jų tarpusavio ryšių patikra.

Kūrybos vertę pravartu sieti ir su tuo, kokias mąstymo galimybes atveria kalba. Nykos-Niliūno „Ars poetica“ žodis personifikuojamas: jis kovoja, liudija, bet taip pat sąmokslauja ir išduoda. Tokia veiksmų įvairovė neleidžia vien kalbos galios laikyti moralinės vertės garantija. Gramatikos imperijoje susitinka klausimo laisvė ir sprendimo prievarta. Ši poetinė įtampa skatina klausti, ar tekstas palieka galimybę svarstyti, ar skubiai priskiria galutinį vardą. Poetinis žodžių gyvenimas rodo prasmę kaip nuolatinę kovą, o jų išlikimas siejamas su kalba, peržengiančia atskiro žmogaus laiką. Donskio esė panaši atsakomybė atsiveria ten, kur atviras citavimas gretinamas su anoniminio komentaro kauke. Donskio aprašytas Mekas yra atpažįstamas Vakarų avangardinio meno pasaulyje ir kartu laikomas vertybine alternatyva. Taigi pati esė neleidžia žinomumo automatiškai laikyti trūkumu. Sprendžiama pagal tai, kokią laikyseną kūrėjo darbai atveria, o ne pagal vieną viešumo požymį. Skaitytojui parodyti įkvėpimo šaltiniai leidžia pačiam patikrinti, kaip gimė autoriaus tekstas. Tačiau vėlesnė išlyga primena, kad net aiškūs principai gali virsti žmogų supaprastinančiu skirstymu. Kūrybos vertė dėl to reikalauja nuolatinio skaitytojo darbo: neužtenka susižavėti drąsiu balsu, reikia žiūrėti, ką jis leidžia suprasti ir ko nepastebi. Viešumas gali padaryti tokį balsą girdimą, tačiau paties klausimo už mus neišsprendžia. Šitaip žinomumas ir atsakinga kalba išlaiko skirtingas paskirtis.

Vadinasi, matomas kūrėjo paveikslas tėra pažinties pradžia. Vertinimą pagrindžia tekste atpažįstamas žodžių veikimas, išryškėjusios prieštaros ir skaitytojui palikta mąstymo erdvė. Populiarus vardas gali paskatinti atsiversti knygą, tačiau nepakeičia jos skaitymo. Kūrėjo vertės ieškome tada, kai gebame patikrinti jo balso poveikį ir nepasitenkiname vien tuo, kaip įtaigiai tas balsas pristatomas.

Pirmas variantas grindžia kūrybos vertę gyvu atgarsiu ir pačios raiškos savitumu. Antras tikrina rodomo kūrėjo paveikslo nepakankamumą ir prieštaringą žodžių veikimą. Abu leidžia matomumą laikyti prieiga prie kūrybos, tačiau reikalauja atskirai paaiškinti, ką konkrečiai joje vertiname.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kursui reikia bent 450 žodžių, B kursui – 400. Lentelė nurodo kriterijų maksimumus, modeliams balai nesuteikti.

Keturių pastraipų sandara ir pirmo dėstymo A kurso privalomo autoriaus bei antro dėstymo kito autoriaus pasirinkimas yra šios bibliotekos mokymosi atramos. Nacionaliniai kriterijai tokios pastraipų kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami, skirti tik B kursui.