Užduotis. Pasvarstyk klausimu „Ar kasdienis darbas gali pakeisti mūsų žvilgsnį į pasaulį?“ Remkis pateiktu eilėraščiu ir tikslinga kultūrine patirtimi. Parašyk bent 450 žodžių keturių pastraipų rašinį, išplėtodamas du skirtingus argumentus.

Kai laikrodininkas įlips į bokštą
ir kryžgatvy užsuks tą pirmą laikrodį,
jam gatvių brėžiniai atrodys
   tartum saulės miestas,
lietaus, anglies ir molžemio
   kvapu atmieštas.

Kai laikrodininkas įlips į bokštą
ir apačioj aikštė siūbuos lyg denis,
tą vėją jis kas vakarą su duona valgys,
ir dar ilgai balkonai plauks jam
   lyg spalvotos valtys.

Kai laikrodininkas įlips į bokštą
ir pats pavirs erdve ir varpo dūžiais,
tų gatvių gausmas tvins,
   ir būsimasis laikas
gramatikoj ir akmeny virpės
   lyg saulės laidas.

Šaltinis: Judita Vaičiūnaitė, „Poezija. Eilėraščiai“, 2012 m. skaitmeninė atranka, PDF p. 22; ISBN 978-5-430-05994-1. Titule: „Skaitmeninta iš Juditos Vaičiūnaitės knygų“; konkreti pirminė spaudos knyga ir jos metai nenurodyti.

Eilėraštis leidinyje pažymėtas „*“, atskiro pavadinimo neturi. Čia jis atpažįstamas pagal pirmąją eilutę.

Kryžgatvis – gatvių susikirtimo vieta; molžemis – molingas žemės gruntas; denis – laivo viršutinė aikštė.

Nurodytas p. 22 priklauso skaitmeninei atrankai. Tai nepatvirtina originalios spaudos knygos puslapio ar eilėraščio pirmosios publikacijos metų.

Ar kasdienis darbas gali pakeisti mūsų žvilgsnį į pasaulį?

Kasdienis darbas dažnai atrodo pasikartojantis, todėl lengva manyti, kad jis tik atitraukia dėmesį nuo pasaulio. Vis dėlto kartojamas veiksmas gali išmokyti atpažinti tai, ko skubėdamas žmogus nepastebėtų. Dirbantis asmuo pažįsta medžiagų savybes, aplinkos ritmą ir savo priklausomybę nuo kitų. Taigi darbas gali keisti žvilgsnį, kai žmogus įsitraukia į jo aplinkybes. Toks pokytis apima ir pažinimą, ir savo galimybių ribų supratimą; vien užduočių kartojimas jo dar neužtikrina.

Pirmiausia darbas leidžia pažinti vietą per konkrečius jos poreikius. Donelaičio „Metų“ pavasario epizode gandrų pora randa vėjų apgadintą būstą ir abu imasi taisyti. Personifikuoti paukščiai vadinami šeimininkais, jų pastangos siejamos su rūpinimusi namais. Po darbo jie ieško maisto ir dėkoja Dievui; pasakotojas iš šio vaizdo išveda religinį pamokymą žmogui. Toks perskaitymas atskleidžia, kaip veikla susieja aplinkos stebėjimą, bendras pastangas ir priklausomybės suvokimą. Vaičiūnaitės laikrodininkui darbas taip pat atvertų vietos patirtį. Užkopęs į bokštą jis matytų gatvių brėžinius, o miestą atpažintų ir iš anglies, lietaus bei molžemio kvapo. Techninė užduotis įgytų jutiminį turinį. Šių kūrinių aplinkos skiriasi: vienur atkuriamas būstas ir išsakoma tikėjimo perspektyva, kitur numatomas poetiškas miesto išgyvenimas. Vis dėlto abiem atvejais veikla neleidžia aplinkai likti vien neutraliu fonu. Svarbus pats pastebėjimo konkretumas: taisoma ne apskritai netvarka, o apgadintos būsto dalys, miestas jaučiamas per atpažįstamus kvapus. Patirtis įgyja turinį, kai žmogus atskiria detales ir jų reikšmę. Žmogaus darbas gali panašiai išugdyti atidumą vietai, kai rūpestis konkrečiu dalyku padeda suprasti platesnius jo ryšius.

Darbas keičia žvilgsnį ir tuomet, kai tenka pripažinti savo sumanymo priklausomybę nuo aplinkybių. Šeiniaus „Kuprelio“ malūno epizode pastangos stumti sparnus ir net į juos pūsti neatstoja vėjo. Jam sustiprėjus Kuprelis atgyja, tačiau nepastovumas jau skatina galvoti apie energijos kaupimo įrenginį. Malūnininkas turi brėžinius ir pasitiki skaičiavimais, bet pripažįsta, kad veikimą dar reikėtų įrodyti bandymais; trūksta ir pinigų. Taigi sukaupta darbo patirtis sukuria naują klausimą, o ne savaime patvirtina išradimą. Vaičiūnaitės eilėraštyje vėjas laikrodininkui taptų tokia artima patirtimi, kad būtų valgomas su duona. Šis vaizdas padeda suvokti, kaip aplinkos jėgos persikelia į žmogaus kasdienę savijautą. Abu tekstai leidžia darbą matyti kaip susitikimą su pasauliu, kurio vien valios neužtenka pakeisti. Kuprelio išradingumas atsiranda būtent atpažinus kliūtį. Klausantis pasakotojas žavisi brėžiniais, bet pats prisipažįsta sunkiai suprantąs jų veikimą. Ši nevienoda patirtis svarbi: tai, ką vienas mato kaip įspūdingą vaizdą, kitam yra ilgo darbo problema. Savo išmanymą tenka paaiškinti kitam, o pasitikėjimą papildyti patikrinamu bandymu. Darbo sukurtas žvilgsnis todėl gali būti ir savitas, ir vis dar reikalingas kitų supratimo. Vadinasi, dėmesingas dirbantis žmogus gali išmokti kelti tikslesnius klausimus ir skirti gerą idėją nuo jos dar neįrodyto rezultato.

Taigi kasdienis darbas gali pakeisti mūsų žvilgsnį į pasaulį, nes susieja pažinimą su atsakomybe ir patiriama riba. Aplinkos medžiagos, ritmai bei trukdžiai tampa asmeniškai reikšmingi. Toks pokytis priklauso nuo žmogaus dėmesio: įprastas veiksmas turi virsti proga pastebėti ir suprasti. Tuomet darbas padeda matyti daugiau ryšių, o kartu tiksliau įvertinti, ką galime padaryti patys ir nuo ko dar priklausome.

Ar kasdienis darbas gali pakeisti mūsų žvilgsnį į pasaulį?

Profesija suteikia žmogui nuolatinį santykį su tam tikra aplinka, bet šio santykio vertė nėra iš anksto aiški. Vienas kasdien geriau pažįsta vietą ir joje gyvenančius žmones, kitas jaučiasi vis labiau sutapatintas su pareigomis. Todėl į klausimą, ar darbas gali pakeisti žvilgsnį, reikėtų atsakyti dvejopai. Jis gali ir siaurinti asmens matymą, ir padėti atrasti prasmingą ryšį. Svarbu, ar atliekamas vaidmuo palieka vietos savam balsui bei sąmoningai pasirenkamam tikslui.

Darbas gali pakeisti žvilgsnį taip, kad žmogus ryškiau pajustų savo atskirtį. Škėmos „Baltos drobulės“ viešbučio epizode Garšva prieš pamainą stebi save veidrodžiuose ir sieja asmenį su numeriu. Keltuvų tvarka, signalinės šviesos bei starterio paskyrimas nurodo organizuotą judėjimą, kuriame darbuotojui tenka konkreti funkcija. Baltos pirštinės paslepia senelės žiedą, todėl profesinis pavidalas uždengia asmeninės istorijos ženklą. Vis dėlto gyva vidinė kalba rodo, kad Garšva nesutampa su šiuo vaidmeniu: jo asociacijos ir ironija išlieka savitos. Vaičiūnaitės numatomas laikrodininko susiliejimas su erdve bei varpo dūžiais leidžia išryškinti kitokią galimybę. Čia darbo ritmas išplėstų miesto patyrimą, tačiau vien dėl to negalima kiekvieno žmogaus pareigų laikyti artumo šaltiniu. Škėmos scena parodo, kokią kainą gali turėti viešo vaidmens ir asmeninės patirties neatitiktis. Darbas tokiu atveju moko matyti aplinkos tvarką kaip asmenį ribojančią sistemą. Garšvos pastabos taip pat pakeičia skaitytojo žvilgsnį: tvarkinga viešbučio aplinka atsiveria per darbuotojo patiriamus prieštaravimus. Blizgantis paviršius ir gerai veikiantis mechanizmas dar neatskleidžia visos jame esančio asmens patirties. Šis suvokimas svarbus, nes padeda atskirti veiklos naudingumą nuo klausimo, kaip joje jaučiasi pats ją atliekantis žmogus.

Kita vertus, prasmingas žvilgsnis gali išlikti net tada, kai veikla nežada patogumo ar atlygio. Venclovos „Hidalgo“ kalbantysis kreipiasi į Sančą kaip į brolį, prašo rankos ir susiduria su kūno bejėgiškumu. Trumpi pakilimo bei negalėjimo sakiniai išlaiko ryžto ir silpnumo įtampą. Eilutės apie atpildą nekuria užtikrinto triumfo; literatūrinis riterio vaidmuo leidžia kelti klausimą, kuo grindžiamas pasirinkimas tęsti nelygią kovą. Tai nėra kasdienės profesijos aprašymas, tačiau toks santykis su veikla padeda tikslinti jos prasmės kriterijų. Vaičiūnaitės laikrodininko darbas irgi nevertinamas pagal užmokestį: svarbus pasikeitęs jo ryšys su gatvėmis, vėju ir garsu. Būsimasis laikas išlaiko šį ryšį kaip galimybę, kuri dar turėtų atsiverti. Gretinami tekstai leidžia manyti, kad veiklos prasmę žmogus gali patirti per dalyvavimą ir santykį su kitais. Tačiau ryžtas pats savaime nepašalina kūno ribų ar nepalankių aplinkybių. Kreipimasis „Broli mano“ Venclovos tekste šį ryšį padaro ypač konkretų: veiklos prasmė gali būti palaikoma bendrystės, nors aplinkybės išlieka sunkios. Tai leidžia jos vertės nesutapatinti vien su išoriniu patogumu. Todėl vertinant darbą dera klausti ir apie tikslą, ir apie žmogui tenkančias sąlygas, užuot vien rezultatą paskelbus visos patirties matu.

Vadinasi, kasdienis darbas gali stipriai pakeisti žvilgsnį, tačiau tas pokytis nebūtinai bus vien malonus. Profesinis vaidmuo kartais atskleidžia susvetimėjimą, o prasmingai pasirenkama veikla gali padėti išlaikyti ryšį net patiriant sunkumų. Vaičiūnaitės miesto vaizdas pasiūlo artumo galimybę, kurią verta svarstyti kartu su žmogaus savarankiškumu ir veiklos sąlygomis. Darbo prasmę tiksliau suprantame tada, kai matome ir atliekamą funkciją, ir konkretų ją atliekantį asmenį.

Pirmas variantas nagrinėja pažinimą ir kliūčių suvokimą; antras – asmeninio balso santykį su veikla.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų maksimumai, modeliai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė – šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.