Užduotis. Remdamasis pateikta Šaltenio ištrauka ir kultūrine patirtimi, apsvarstyk klausimą „Ar dovana gali sugrąžinti buvusią laimę?“ Parašyk bent 450 žodžių rašinį, pateik pagrįstą atsakymą ir aptark dovanos galimybes bei ribas.

Buvo tylu, ir begalinė, lyg išretinta erdvė priešais, į šoną ir už nugaros spengė ausyse – jokio garso, negirdėti net vėjo, kuris nešė aštrias žemės dulkes ir lyg skutamaisiais peiliukais pjaustė akis.

– Aš baigiu apakt!

Liuka užsimerkusi skaičiavo šovinius ir valė nuo jų smėlį.

Jie artėjo tai pradingdami, tai vėl pasirodydami priekyje, šone ir už nugaros, aštrūs ir mirgantys lyg dulkės, ir staiga išdygo čia pat, ranka pasiekiami.

– NO PASARAN! – suklykiau, Liuka pakibo man ant kaklo, ir aš, nusimetęs antklodę ir atsimerkęs, pamačiau, jog baigiu praryt raudoną Liukos kaspiną.

Užsidegiau stalinę lempą, kaspinas buvo šlapias ir sudriskęs nuo kramtymo, o mano skrandį pradėjo traukyt skausmingi spazmai lyg tuoj vemčiau. Atsikėliau iš lovos ir, lėtai grabinėdamasis sienų lyg mano senelis keičiantis pinigams, išslinkau iš kambario.

Virtuvėj degė šviesa, ir aš girdėjau vienodą taukšėjimą.

Mano tėvas dryžuota pižama ir aštriom kaip nupešto paukščio sparnai mentėm palinkęs skaldė plaktuku riešutus ir metė branduolius į stiklinę permatomą lėkštę. Jis atsistojo lyg mokinys, nusiėmė akinius, nušluostė į pižamą, vėl užsidėjo ir droviai pasakė:

– Šiandien tavo gimimo diena... Aš prisiminiau, kad tu visada mėgdavai riešutus...

– Tai tu iš tikrųjų prisiminei? – paklausiau nustebęs ir gerokai susijaudinęs.

– Pabandysiu iškept riešutų duonos. Gal ir pavyks... – šyptelėjo tėvas ir skėstelėjo rankom. – Tik riešutų mažoka, per vėlai susigriebiau.

Paskui atsikėlė iš lovos mano motina ir pažiūrėjo pravėrusi duris. Ji buvo basa, žemuogėm išmargintais ilgais naktiniais marškiniais ir šypsodamasi rodė žvilgsniu į mano tėvą. Tada uždarė duris, bet greit grįžo į virtuvę ir padovanojo man baltas kelnes, kokias nešioja tik žokėjai, bokso teisėjai ir kai kurie laimingi žmonės.

– Tik nespėjau dar atsiūlėt...

Aš apsimoviau baltom kelnėm, buvau gerokai sulysęs, ir jos man buvo per plačios. Ir mano tėvas padėjo plaktuką į šalį ir įdėmiai nužvelgė mane nuo juosmens iki kojų.

– Gražios kelnės, tik gal kiek nepraktiškos.

Galbūt iš tikrųjų su tokiom kelnėm mūsų miestely vaikščiotum lyg balta varna ir tave greitai apdrabstytų purvais, nes nesi nei bokso teisėjas, nei žokėjas, nei... nei...

Susėdom už stalo ir pradėjom švęst mano gimimo dieną ir mano motina ilgai pasakojo, kaip gimdė mane ir kad aš galėjau gimt negyvas, kaip dujom apnuodytas Irenos Meškutės vaikas. O tėvas pasakojo, kaip jis penkis kartus lakstė nuo ligoninės iki namų, nuo namų iki ligoninės su antklode, vystyklais ir kad kareivis su šautuvu palaikė jį miškinių ryšininku.

– Ačiū jums, tėvai, – pasakiau, – ir tau, Elyte, kad manęs nepamiršot.

– Ką tu šneki, – susijaudino ir net paraudo mano tėvas. – Aš ne toks jau baisus sklerotikas, kad tave pamirščiau.

Elytė tik šypsojosi ir negalėjo juoktis, nes jai dar skaudėjo siūlė.

Buvo dvylikta valanda, kai aš apkabinau savo tikrą tėvą ir savo tikrą motiną per pečius ir pasakiau:

– Tegu man nudžius ranka, jeigu aš pamirščiau jus, tėvai, ir tave, Elyte.

Ir jie nuėjo miegot gręžiodamiesi ir negalėdami atsižiūrėt į savo tikrą sūnų.

Sutvarkiau virtuvę, išploviau indus, sušlaviau tuščius kevalus ir pasėmiau saują tėvo išgliaudytų riešutų: jie buvo pernykščiai, sudžiūvę, susitraukę ir kartūs – tai ne tie riešutai, tai ne ta riešutų duona, kurios galbūt niekados iš tikrųjų nebuvo ir niekada nebus.

Užgesinu virtuvėj šviesą ir lėtai kramtydamas riešutus sakau:

– Negrįžk, Liuka, negrįžk, mano gyvenime, niekados...

Šaltinis: Saulius Šaltenis, „Riešutų duona“, XV skyrius „Negrįžk, Liuka, negrįžk, mano gyvenime, niekados“. Vartotojo pateiktas lietuviškas EPUB; spausdinto pagrindo leidėjas, metai ir puslapiai kopijoje nenurodyti.

Žodžiai. NO PASARAN! – ispaniškas šūksnis „Jie nepraeis!“; žokėjas – žirgų lenktynių raitelis; atsiūlėti – palenkti ir apsiūti drabužio kraštą. Tėvo žodis „sklerotikas“ šiame pokalbyje perteikia ironišką pasiteisinimą dėl užmaršumo. Išlaikytos originalo šnekamosios formos, pavyzdžiui, „apakt“, „iškept“, „gimt“.

Ar dovana gali sugrąžinti buvusią laimę?

Dovanodami mėginame atgaivinti kitam pažįstamą džiaugsmą: prisimename jo pomėgį, bendrą įprotį ar seną šventę. Tačiau gavėjo gyvenimas nuo tos akimirkos gali būti pasikeitęs. Dovana gali padėti vėl pajusti rūpestį, o jos galimybes riboja žmogaus dabartiniai poreikiai ir daikto pažadinta atmintis. Todėl buvusios laimės sugrąžinimas priklauso nuo daugiau aplinkybių negu vien geras dovanotojo sumanymas.

Artimųjų pastanga pradžiuginti pasiekia žmogų per jo paties savijautą. Sauliaus Šaltenio „Riešutų duonoje“ tėvas prisimena sūnaus pomėgį riešutams ir gimtadienio naktį juos gliaudo. Andrius susijaudina, dėkoja ir apkabina tėvus, tad rūpestis yra priimtas. Vis dėlto vėliau paragauti riešutai kartūs, o mintys nukrypsta į Liuką. Tėvas gali atkurti pažįstamą pasiruošimą šventei, tačiau negali pats nustatyti, ką dabar sūnui reiškia tas skonis. Gerų ketinimų ir priėmimo skirtį rodo ir Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ pirmas tėvų apsilankymas seminarijoje. Pagarbus kreipinys į Liudą džiugina tėvus, nes atitinka jų viltis, o sūnui skauda dėl atsiradusio oficialumo. Jis trokšta ankstesnio paprasto kreipimosi, bet nepaprašo jo sugrąžinti. Tai leidžia suprasti, kodėl artimieji gali nepataikyti į kito žmogaus poreikį jo nemenkindami tyčia. Putino scenoje nėra daiktinės dovanos, tačiau tėvų ir sūnaus santykis padeda tikslinti patį dovanojimo klausimą. Praeities džiaugsmas negali būti atkurtas vien pakartojus jo išorinę formą. Svarbu, ar žmogus dar trokšta tos formos ir ką ji jam primena. Šaltenio šeimoje naujas dėkingumo momentas jau įvyksta, o ankstesnės laimės pakartojimas lieka gerokai sudėtingesnis.

Dovanos poveikį ypač keičia daikto istorija. Jono Biliūno „Lazdoje“ Dumbrauckas palieka tėvui obelinę lazdą atminimui. Tėvas padėkoja, tačiau vėliau papasakoja, kad šiuo daiktu pats buvo žiauriai sumuštas. Skaitytojas daiktą iš naujo įvertina kartu su besiklausančiais vaikais. Dovanotojo pasakytas atminimo tikslas nepaaiškina visko, ką dovana pažadina ją gavusiam žmogui. Tėvas mėgina suprasti ir paties Dumbraucko patirtą smurtą, bet nuo to neišnyksta nei pasakojama skriauda, nei vaikų sukrėtimas. Vyresnysis sūnus siūlo lazdą sudeginti, o pasakojimo pabaigoje ji tebėra saugoma. Taigi daiktas gali likti šeimoje, neatnešdamas paprastai įvardijamos laimės. Jo saugojimas perduoda žinią kitai kartai ir išlaiko sunkią atmintį. Motinos atsakas dar labiau apsunkina paprastą dovanos vertinimą: ji nepritaria tėvo mėginimui gretinti senąją skriaudą su vaikų auklėjimu. Šeimos nariai to paties daikto istoriją priima nevienodai. Todėl išlikusi lazda nėra visų sutarto atleidimo ar dovanojimo sėkmės ženklas. Ji saugo ir neužbaigtą ginčą apie patirtą elgesį. Šaltenio tėvų dovanos neturi tokios smurto istorijos, todėl jų pastangų šiam poelgiui prilyginti negalima. Kūrinius sieja siauresnė mintis: daikto reikšmė priklauso ir nuo gavėjo prisiminimų. Kartūs riešutai tampa Andriaus ilgesio atrama, nors gliaudantis tėvas stengėsi pradžiuginti. Dovaną verta priimti kaip galimybę užmegzti dabarties ryšį, paliekant žmogui teisę jausti ir tai, ko dovanotojas nenumatė.

Vadinasi, dovana gali sugrąžinti dalį artumo patirties ir sukurti naują dėkingumo akimirką. Tiksliai pakartoti ankstesnės laimės ji nepajėgia vien savo buvimu: pasikeičia žmogus, santykis, daikto prisiminimai. Dovanotojo atida padeda sutikti gavėją dabartyje. Tada ir mišri reakcija leidžia išsaugoti bendravimą, nereikalaujant vieno iš anksto numatyto jausmo.

Ar dovana gali sugrąžinti buvusią laimę?

Praeities laimę dažnai siejame su bendru buvimu: kas nors pastebėjo mus, pasidalijo turimu daiktu ar padėjo įprastą dieną. Dovana gali vėl pažadinti tokį santykį. Jos vertė atsiskleidžia per veiksmą ir atsaką, todėl net kuklus daiktas kartais tampa reikšmingas. Vis dėlto atgaivinta bendrystės akimirka dar nesugrąžina visų prarastos kasdienybės aplinkybių. Laimės sugrįžimas dėl to gali būti dalinis.

Dovana padeda atkurti artumą tada, kai žmonės jos reikšmę išgyvena kartu. Balio Sruogos „Dievų miško“ pirmųjų lagerio Velykų epizode kalinys nuo Gdansko lietuviams padovanoja vieną kiaušinį. Jis dalijamas mažais gabalėliais, vyriausiasis susijaudinęs laimina kitus, ir pasakotojas pajunta sugrįžusią šventės galimybę. Kūrinys aiškiai išlaiko lagerio prievartą: po šio momento pasakojama apie sagų tikrinimą ir smūgius. Tačiau bendrai padalyto daikto prasmės vėlesnis smurtas neatšaukia. Kiaušinio dovana trumpam leidžia patirti save kaip žmones, turinčius šventę ir ryšius. Pasakotojo pabrėžtas sotumas išreiškia bendros šventės reikšmę, o fizinę prievartą toliau liudija pasakojimo eiga. Kitomis aplinkybėmis bendras išgyvenimas atsiveria Šaltenio „Riešutų duonos“ šeimos gimtadienyje. Tėvas ruošia riešutus, motina duoda kelnes, o sūnus atsiliepia padėka ir apkabinimu. Jų veiksmai sukuria tai, kas tą naktį tikrai vyksta: žmogus pasijunta prisimintas. Duonos kepimas Šaltenio scenoje lieka pažadėta pastanga: tėvas abejoja, ar pavyks, ir skundžiasi riešutų stygiumi. Tačiau sūnus atsiliepia dar prieš galimą rezultatą. Tai patikslina dovanos veikimą: vien pasiruošimas, laikas ir dėmesys jau gali pakeisti susitikimą, nors trokštamo daikto dar nėra. Laimės akimirka atsiranda pačiame bendravime. Lagerio prievartos ir šeimos ilgesio mastas skiriasi, tačiau abiejose scenose dovanos reikšmę patvirtina kito žmogaus atsakas. Ji gali sugrąžinti pažįstamą buvimo kartu jausmą net tuomet, kai aplinkybės vis dar sunkios. Šaltenio pasakotojo vėlesnis kartumas rodo šios patirties ribą, o ne įrodo, kad apkabinimo džiaugsmo visai nebuvo.

Kartu rūpestis veikia ir tada, kai negali sugrąžinti viso ankstesnio gyvenimo. Nijolės Miliauskaitės eilėraštyje, prasidedančiame „žiemos vakarais, kai močiutė“, kalbančioji prisimena nešdavusi liktarną, kad pašviestų močiutei. Pagalbos veiksmas mažas, skirtas konkrečiam keliui per pusnis. Nuo jo žvilgsnis plečiasi į žvaigždes, mėnulį ir įsivaizduojamą ten gyvenantį žmogų. Šis žiūri į apšviestus langus, eglutę ir kalbančiosios akis. Šviesą nešančio žmogaus ir į apšviestus namus žvelgiančio mėnulio gyventojo sugretinimas leidžia pajusti dalijimosi troškimą. Tačiau mėnulio žmogui vis dar šalta ir liūdna; eilėraštis nepasakoja atlikto išgelbėjimo. Kalbančiosios pagalba močiutei leidžia svarstyti dėmesį kaip dovaną, nors daikto perdavimo eilėraštyje nėra. Šaltenio Andrius irgi pamato tėvo kruopštų darbą, motinos šypseną, priima jų sukurtą akimirką. Vėliau vienumoje ištartas kreipimasis Liukai išsaugo kitą jo ryšį, kurio šeimos šventė neatkuria. Supratę šį skirtumą galime vertinti dovanos suteiktą artumą ir nesupaprastinti likusio ilgesio. Žmogaus reakcija gali būti dėkinga ir skaudi tuo pačiu metu; abu jausmai priklauso tai pačiai patirčiai.

Taigi dovana pajėgi atnaujinti bendrystę, jeigu ji tampa abiem pusėms svarbiu veiksmu. Dalijimasis, pastangos ir gavėjo atsakas suteikia jai prasmę. Buvusi laimė sugrįžta tiek, kiek dabar įmanoma vėl patirti artumą, tačiau ilgesys gali likti. Priimdami šią ribą išsaugome ir tikrą dovanos vertę, ir sudėtingą ją gavusio žmogaus būseną.

Pirmas variantas klausia, kaip dovaną keičia gavėjo poreikiai ir daikto istorija. Antras aiškina dalinį laimės sugrįžimą per bendrą veiksmą, išlaikant nepašalintą ilgesį. Kiekvienas palyginimas paaiškina pasirinktą sąlygą.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stilius, kalbos taisyklingumas, rašyba ir skyryba vertinami atskirai po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Nurodyti maksimumai, pavyzdžiams taškai neskirti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė yra šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.