Užduotis. Interpretuok Kęstučio Navako romano „Vyno kopija“ ištrauką nagrinėdamas anapusybės vaizdinio ir kasdienės kalbos santykį. Gali rinktis kitą tekstu pagrįstą aspektą. Parašyk bent 450 žodžių rašinį; palyginimus naudok konkrečiai ištraukos raiškai ir reikšmei atskleisti.

Šiąnakt aš numiriau.

Nieko čia antgamtiško, gamta visus nužudo, nemirtingi tik akmenys, bet vis tiek kažkaip neįprasta. Gyveni sau, gyveni, staiga tik plest – ir po velėna. Nemėgstu tokių staigių permainų, be to, esu skaitęs, kad numirti – ne visada į naudą net ir literatūriniu požiūriu.

Apsidairau ir nepamatau nei rojaus, nei šv. Petro su visrakčiu, esu atsidūręs nedideliame tamsiame kambary, kur sienų nesimato, tiesiog įžiūrimas grindų plotas plastiškai pereina į neperregimą tamsą. Kambaryje stalas ir dvi kėdės, ant stalo dega lempa, o už jo sėdi Maria Casarès. Ir ne ta, kuri Carné „Rojaus vaikuose“, o ta, kuri Cocteau „Orfėjuje“, tik kažkokia nušiurusi ir susibaigusi. Štai tau ir rojus, galvoju, o kur pažinimo medis? Kur visi kiti numirėliai? Nejau visi nuėjo į pragarą ir aš čia būsiu vienintelis rojaus portugalas?

Nepatinka ir tai, kad Casarès, kaip žinome, labai jau tiesiogiai asocijuojasi su mirtimi. Mirtis ir šiaip didelis likimo chamizmas, o čia dar prieš akis riebaluotais pirštais nučiupinėtos kinematografo enciklopedijos trys šimtai šešiasdešimt antras puslapis. Gal aš norėjau, kad už stalo, o dar geriau – ant stalo sėdėtų Bardotkė trumpu sijonu, tai jau būtų beveik rojus, o šita kūtvėla pernelyg panaši į valgyklos kasininkę, kad keltų katarsį po katarsio.

Kalbėsiu trumpai, sako Casarès, ir tai šiek tiek guodžia. Iškart tampa aišku: kalbės trumpai.

O kas čia per įstaiga? – klausiu. – O kur visi kiti? Aš suprantu, kad čia mano eterinis kūnas, šiek tiek kvepiantis Turino drobule, o kur žemiškasis?

Norite pažiūrėti? – klausia Casarès. – Tai žiūrėkite.

Ir duria pirštu į neįžiūrimą sieną. Atsiveria nedidelė skylaitė, į ją ir sukišu savo smalsią akį. Padūmavusioje tolumoje įžiūriu, kaip giminės ir kaimynai kiša mane po velėna. Ligi šiol nemaniau tokių personų apskritai turintis, tačiau tokia proga jie visi išlenda iš neidentifikuotų pakrūmių. Po to vaizdas blyksteli ir štai matau visus jau sėdinčius prie šermenų stalo ir kažką ryjančius. Aplinkui laksto kaimynų šuo Skorsezė ir visus uosto, lyg jie būtų blauzdas išsitrynę barsuko taukais. Viskas man aišku. O čia (t. y. ten) visi staiga kad užgiedos! Ir ne kokį „Viešpaties angelą“, o Hugo Wolfo Feuerreiter, dėl to mano nuostaba pasiekia beveik 451° Farenheito.

Na, viskas aišku? – klausia dama.

Ne viskas. Kur mano draugas Šmulė, miręs užpernai? Kur Johnas Lennonas?

Čia tik mūsų priimamasis, sako Casarès, visi kiti visai kitur. O tamsta miręs dar ne iki galo.

Kaip ne iki galo? – nesuprantu. – Gi mačiau, kaip mane palaidojo.

Tai tik iliuzija, trūkteli pečiais dama, kaip ir viskas tamstos gyventame pasaulyje. Tamsta ir gyvenote iliuzijomis, fantazijomis ir sapnais, bent jau pastaruoju metu. Mes viską žinome, čia viskas surašyta.

Ir išsitraukia iš stalčiaus kuo storiausią dokumentų segtuvą. Kas čia dabar, rojuje jie net kompų neturi? Nenustebčiau, jei tie užrašai būtų lotyniškai, kaip kokioje vaistinėje ar paukščiukų parduotuvėje. O stebėti mane jiems, žinoma, paprasta – praduri pirštu tą sieną ir stebėk įvalias.

Jūs buvote mums labai neaiškus, vartydama dokumentus murma Casarès, todėl mes negalime dėl jūsų apsispręsti. Be to, nežinome, ar jūsų nepasiims konkurentai.

Kokie dar konkurentai? – noriu klausti, bet ji mane aplenkia: – Mes nusprendėme jus sugrąžinti į gyvenimą vienai dienai. Darykite ten, ką norite, jums nebegalioja laikas ir erdvė, būkite, kur norite, bendraukite, su kuo norite, o mes žiūrėsim, kas iš viso to išėjo. Svaikite. Dabar jūs vyno kopija. Beje, turėsit pagalbininką.

Noriu kažką atsakyti, bet staiga ji kad suspiegs! Po to tik suplasnojo visais savo sijonais ir pasijoniais ir nuskrido į tamsą.

Bandžiau dar šūktelti jai pavymui kažką lotyniškai, tačiau kaip tik tą akimirką atsibudau.

Šaltinis: Kęstutis Navakas, „Vyno kopija: romanas“. Vilnius: Tyto alba, 2017, pirmas skyrius, p. 7–9. ISBN 978-609-466-179-2. Autoriaus ir leidyklos copyright eilutėse – 2016.

Katarsis – stipraus estetinio išgyvenimo ar apsivalymo sąvoka. Maria Casarès vaidino filmuose „Rojaus vaikai“ ir „Orfėjas“; kine atpažinti vardai čia persikelia į pasakotojo reginį. Prieš skyrių esantis epigrafas ir jo vertimo kreditas į šią ištrauką neįtraukti.

Anapusybės vaizdinys ir kasdienybės kalba

Mirties vaizdinys literatūroje gali prasidėti nuo iškilmingo slenksčio į kitą pasaulį. Kęstučio Navako ištraukoje tokį lūkestį pakeičia mažo kambario baldai, pažįstamas kino veidas ir pokalbis apie įstaigos darbą. Pirmojo asmens pasakotojas nepažįstamą erdvę mėgina suprasti kasdieniais klausimais. Tačiau jos atstovės atsakymai painiavą didina. Anapusybės vaizdinį kuria atpažįstami žodžiai, o jų nenuoseklumas išlaiko pažinimo ribą ir suteikia pasakojimui komišką toną.

Trumpas pradžios sakinys „Šiąnakt aš numiriau“ iš karto pasiūlo neįmanomą kalbėjimo situaciją: miręs žmogus pats praneša apie savo mirtį. Toliau jos išskirtinumą mažina šnekamasis „plest“ ir nepasitenkinimas staigiomis permainomis. Netikėtas įvykis aptariamas tarytum nepatogus kasdienybės pokytis. Šią kalbą pratęsia klausimai apie įstaigą, žemišką kūną ir kitus mirusiuosius. Pasakotojas tikisi susidaryti aiškią tvarką, bet dama jo matytą laidotuvių reginį pavadina iliuzija. Vadinasi, parodytas vaizdas dar nesuteikia patikimo atsakymo. Tai ypač juntama pasakotojui priminus, kad jis pats matė savo palaidojimą: jo argumentas remiasi regėjimu, kurio tikrumą pašnekovė čia pat užginčija. Dar kartą suardomas įprastas ryšys tarp matymo ir žinojimo. Pažinimo pretenzijos lūžį kitaip vaizduoja Gėtės „Fausto“ pradžia. Mokslus išėjęs Faustas trokšta suvokti pasaulio visumą, iškviečia Žemės dvasią, tačiau ši atmeta jo lygybės pretenziją. Didingas dramos susidūrimas skiriasi nuo Navako buitinio pokalbio. Vis dėlto palyginimas išryškina ir romano ištraukos klausimų paskirtį: jie rodo žmogaus norą suprasti tvarką, kuri nepaiso jo turimų aiškinimų. Net paguodžiantis damos pažadas kalbėti trumpai suteikia tik menką, beveik juokingą tikrumą apie būsimą pokalbį. Kambario tamsa šią ribą padaro regimą: matomas tik nedidelis grindų plotas, o sienų nesimato. Pašnekovo klausimai tarsi mėgina pratęsti tą siaurą apšviestą vietą ir pasiekti tai, kas už jos.

Kita pažinimo ribos pusė atsiskleidžia pačioje anapusybės kalboje. Stalas, kėdės ir lempa neapibrėžtai tamsai suteikia nedidelio priimamojo formą. Vėliau atsiranda storas dokumentų segtuvas, kuriame esą surašytas visas žmogaus gyvenimas. Daiktas turėtų liudyti išsamų žinojimą, bet jo vartymas baigiasi prisipažinimu, kad dėl pasakotojo negalima apsispręsti. Biurokratinis išsamumas nesukuria aiškaus žmogaus supratimo. Žodis „konkurentai“ dar labiau pakeičia laukiamą iškilmingą toną: apie galimą kitą pomirtinę galią kalbama organizacijų varžymosi kalba. Lotyniškų užrašų galimybę pasakotojas sieja su vaistine ir paukščiukų parduotuve. Jo fantazija tariamai iškilmingą kalbą sujungia su kasdieniais prekių pavadinimais, todėl nežinomybės aiškinime nuolat pasirodo paties žiūrinčiojo įpročiai. Panašų žodžio gebėjimą kurti pasaulį galima nagrinėti Nykos-Niliūno „Ars poetica“. Ten Gramatika tampa galinga imperija, o kalbos dalys įgauna veikiančių būtybių bruožų. Eilėraštis sutalpina kalboje klausimo laisvę ir sprendimo prievartą. Navako tekste šią įtampą savaip įkūnija segtuvas: žmogus aprašytas, bet jo byla neužbaigta. Kalba leidžia įsivaizduoti nežinomą sritį per pažįstamą veiklą, nors jos nepadaro iki galo aiškios. Paskutinis atsibudimas dar kartą perkelia visą pokalbį į abejotiną pasakojimo plotmę. Perskaityta scena išlieka reikšminga kaip vaizduotės sukurtas susitikimas su nežinomybe.

Taigi anapusybę ištraukoje priartina įprasti daiktai, šnekamoji kalba ir klausimų seka. Jie kartu atskleidžia, kaip lengvai pažįstamas aiškinimas prasilenkia su tuo, ką mėginama suprasti. Visažiniškumą skelbianti įstaiga pati lieka neapsisprendusi, o pasakotojo regėjimo tikrumą pakeičia atsibudimas. Komiškas tonas leidžia skaitytojui išbūti šioje neaiškioje erdvėje ir stebėti, kaip žodžiai suteikia jai pavidalą, išsaugodami atvirus klausimus.

Anapusybės vaizdinys ir kasdienybės kalba

Pasakojime apie nežinomą pasaulį svarbu ir tai, kokį žvilgsnį žmogus atsineša į susitikimą. Navako ištraukos pasakotojas anapusybę vertina per kino prisiminimus, buitinius lūkesčius ir asmeninius norus. Tuo pat metu jis pats tampa administracinio vertinimo objektu. Šios dvi perspektyvos susiduria mažame priimamojo kambaryje. Ištrauka leidžia analizuoti, kaip greiti svetimojo apibūdinimai ir tariamai išsami byla vis tiek palieka žmogų nepažintą.

Pirmiausia pasakotojo asmenį mėginama sutalpinti į įstaigos tvarką. Jis klausia, kur kiti mirusieji ir kur jo žemiškasis kūnas, o dama atsako įvesdama naujus, ne iki galo paaiškintus apibrėžimus. Pasirodo, tai tik priimamasis, o pats žmogus miręs dar ne visiškai. Tokia kalba suteikia tikslios procedūros įspūdį, nors jos pagrindas lieka neaiškus. Storas segtuvas turėtų pašalinti abejones: anot pašnekovės, čia viskas žinoma ir surašyta. Tačiau vėliau tas pats žmogus pavadinamas neaiškiu. Tarp sukauptų žinių ir sprendimo atsiveria komiškas tarpas. Šią skirtį padeda pamatyti Škėmos „Baltos drobulės“ viešbučio epizodas. Veidrodžiuose Garšvos vardą kerta darbuotojo numeris, pirštinės paslepia senelės žiedą, o vidinė kalba išsaugo daugybę į numerį netelpančių vaizdų. Viešbučio darbo tvarka ir Navako pomirtinis priimamasis yra skirtingos aplinkybės, tačiau abiejuose tekstuose apibrėžimas neaprėpia asmens. Navako pasakotojo reakcija į segtuvą šią mintį dar paaštrina: jis nustemba, kad rojuje nėra kompiuterių. Net priešindamasis svetimam vertinimui jis pats atsineša labai žemišką įstaigos veiksmingumo matą. Todėl scena atveria dvipusę pažinimo ribą: dama neapsisprendžia dėl lankytojo, o šis ją supranta per turimus įpročius. Damos pasiūlyta papildoma diena taip pat skamba kaip atidėtas bylos nagrinėjimas: žmogui leidžiama veikti, kad įstaiga vėliau pažiūrėtų, kas išėjo. Šis pažadas dar nepateikia galutinės jo likimo baigties.

Pasakotojo žvilgsnio ribotumas ryškiausias aprašant Maria Casarès. Jis skiria aktorę pagal du filmus, lyg kino atmintis jau paaiškintų sutiktą figūrą. Apibūdinimai apie jos išvaizdą ir panašumą į valgyklos kasininkę parodo jo nusivylimą, o įsivaizduojama Bardotkė atskleidžia, kokio reginio jis mieliau norėtų. Toks vertinimas pirmiausia apibūdina patį žiūrintįjį. Autoritetingai skambantis priminimas „kaip žinome“ į asmeninę asociaciją įtraukia ir skaitytoją, nors pagrindas lieka konkreti kino atmintis. Pasakotojo menką užtikrintumą išduoda ir išvada, jog dama tikrai kalbės trumpai, nes ką tik pati taip pažadėjo. Pakartojimas sukuria aiškumo įspūdį, nors jokios naujos žinios apie ją nesuteikia. Stebėtojo kuriamą paveikslą galima palyginti su Hesse „Stepių vilko“ pratarmės pasakotoju. Šis iš pradžių svetimai ir priešiškai vertina Halerio elgesį, bet vėliau patikslina bent vieną įspūdį: keista eisena susijusi su liga. Pratarmės pasakotojas taip pat tiesiai pripažįsta nedaug žinantis apie atvykėlį. Navako balse tokio nuoseklaus vertinimo taisymo nematome. Vietoj jo vaizdai keičiasi, dama netikėtai nuskrenda, o žmogus atsibunda. Šis skirtumas padeda išsaugoti abiejų tekstų savitumą. Hesse pratarmėje dalinis pažinimas plečiasi, Navako reginyje jis lieka nepastovus ir priklausomas nuo pasakotojo lūkesčių bei vaizduotės.

Vadinasi, ištraukoje nepažįstamas žmogus neatsiveria nei dokumentų pilnumu, nei greita išvaizdos interpretacija. Priimamojo kalba ir pasakotojo kino asociacijos kuria du ribotus jo supratimo būdus. Humorą palaiko jų pasitikėjimas savimi, kurį čia pat ardo neapsisprendimas ir netikėti vaizdo posūkiai. Atsibudimas užbaigia susitikimą nepateikdamas galutinio asmens įvertinimo. Skaitytojui lieka galimybė kritiškai matyti ir svetimą bylą, ir paties pasakotojo pasirinktą žvilgsnį.

Pirmas variantas aiškina klausimų ir žodžiais kuriamos įstaigos santykį. Gėtė bei Nyka-Niliūnas padeda skirti pažinimo norą nuo vaizdinio galios. Antras nagrinėja vertinantį žvilgsnį ir asmens bylą; Škėmos bei Hesse palyginimai grąžina prie Navako daiktų ir pasakotojo lūkesčių. Abiejose kiekvieno varianto dėstymo pastraipose analizės centras lieka pateikta ištrauka.

Remiamasi 2026 m. VBE II kriterijais ir vertinimo gairėmis.

Turinio 16 pirminių taškų dauginami iš 2,625: už turinį galima gauti iki 42 taškų. Stiliui, kalbos taisyklingumui, rašybai ir skyrybai skiriama po 7 taškus, kalbai iš viso – iki 28. Bendras maksimumas – 70 taškų. A kurso minimumas – 450 žodžių, B kurso – 400. Tai kriterijų maksimumai, modeliai taškais neįvertinti.

Keturių pastraipų sandara ir palyginimų eilė – šios bibliotekos mokymosi atramos. Pirmame dėstyme pasitelkiamas vienas iš devynių A kurso autorių, antrame – kitas autorius; nacionaliniai kriterijai tokios kvotos nenustato. Nukreipiamieji klausimai pasirenkami ir skirti tik B kursui.