Česlovas Milošas (Czeslaw Milosz)

Romanas „Isos slėnis“

Dažnai lyginamas su Adomu Mickevičiu, kuris irgi puoselėjo lenkų ir lietuvių tradicijas.

Romanas Isos slėnis. Įvadas

LRT - Isos slėnis 1 dalis

LRT - Mažoji studija. Poetiniai skaitymai. Česlovo Milošo romanas „Isos slėnis“

Iš Lietuvos kilęs poetas, prozininkas, vertėjas ir literatūros tyrinėtojas Česlovas Milošas. Vienas reikšmingiausių XX amžiaus Europos rašytojų ,Nobelio premijos laureatas. Jo kūryba įspūdingai gynė kultūringo, laisvę ir tiesą branginančio žmogaus orumą nuo protus pavergiančių prievartos ideologijų. Rašytojas gimė 1911 metų birželio 30 dieną Lietuvoje, Kėdainių rajone,mamos Veronikos tėvų dvare ant vaizdingo Nevėžio kranto, kuris paliko ryškų pėdsaką rašytojo kūryboje. Vaikystėje jam didelį įspūdį darė gamta ir šalia gyvenančių žmonių pasakojimai lenkų ir lietuvių kalbomis,turtinga senelio biblioteka- labai senų knygų rinkinys.1921-1929 metais Milošas mokosi Karaliaus Žygimanto Augusto gimnazijoje Vilniuje, Lenkijos okupacijos ktašte. Kartu su kitais studentais įsteigia literatūrinę grupę „Žagary“. Pasirodo pirmoji jo lenkiškos poezijos knyga- „Poema apie sustingusį laiką“. Antras rinkinys „Trys žiemos“ ,sunkius karo išgyvenimus aprašo knygoje „Išsigelbėjimas“. Po karo Milošas dirba diplomatinį darbą Lenkijos atstovybėse Niujorke ir Paryžiuje. Rašytoją pasaulyje išgarsina 1953 metais Paryžiuje išleista knyga „Pavergtas protas“ , kurioje jis analizuoja totalitarizmo poveikį žmogaus sąmonei. 1955 metais išleidžia autobiografinį romaną „Isos slėnis“. Žmogaus ir kolektyvinės atminties santykis su istorine tiesa yra svarbi Milošo kūrybos problema.Knygoje „Pavergtas protas“ autorius pažymėjo,kad prievartos ideologija pirmiausia nutrina atmintį, iškreipia istorinę tiesą. Netekęs istorinės atminties, žmogus lieka be šaknų,tampa silpnas ir pažeidžiamas. Miloša žavėjo gyvenimo ir kūrybos vienovė, gyvenamojo meto ir istorijos pojūtis,kūrėjo sąžiningumas ir reiklumas sau pačiam, glumino kūryboje prisimamos autoriui svetimos kaukės,literatūrinių madų vaikymasis. Kūryba turėtų padėti rašytojui suvokti ir išsakyti savo ypatingą asmeninę ir istorinę patirtį. Anot rašytojo, jį suformavo Lietuvos gamtovaizdis.

„ Isos slėnis“ - filosofinės gėrio ir blogio jėgų, veikiančių žmogaus prigimtyje, apmąstymas. Daug realistinės, folklorinės medžiagos. Reprezentuoja eseistinį mąstymą. Vaizduojama XX amžiaus bajorija ir jos gyvenimo savivoka. Gausu pagonybės ir krikščionybės ženklų. Aktualizuojama pagonybė susieja su gamta. Vaizduojama gamtos įtaka dvasinei pilnatvei. Dvarininkai - tiesioginiai senųjų lietuvių palikuonys. Senelės domėjimasis anapusiniu pasauliu - aliuzijos į senuosius pagonių dievus ir vaidilutes. Senelio domėjimasis žolėmis - žynių, senųjų lietuvių papročių simbolika.

Veikėjų paveikslai

Tomas

Berniukas Tomas- pagrindinis romano veikėjas. Tomo plaukai buvo standus ir tankus tamsaus blondino kuodas styrojo virš kaktos.Rubuilio skruostai,pilkos akys,riesta nosis,tokia pati kaip prosenelės Mogliovos.Pagal savo amžių aukstas.Berniukas paveldėjo nesugebėjimą bendrauti su žmonėmis-gal tai buvo močiutės Surkontovos nepriklausomybė arba močiutės Dilbinovos baimingumas. Tomo žinios, tiesą sakant, iš atskirų dalykų nebuvo vienodos. Jis gerai skaitė, nes buvo smalsus,o rašė kaip su vištos koją,neįskaitomai. Jis gyvena mažame motinos senelių dvare prie Ginių kaimo. Dvara supą lietuviškai kalbantys kaimai, išsaugoję pagoniško tikėjimo ir ritualų liekanas. Lietuviški mitai,draudimai,būrimai,dainos ir pasakojimai veikia lakią vaiko vaizduotę. Ją žadina ir senelio pasakojimai. Tomas leidžia ištisas valandas senelio bibliotekoje,kurioje gausu senų knygu ir atlasų. Vasarą Tomas laukdavo vis naujų pasakojimų ir baisiai sielvartaudavo,jei kas nors sutrukdydavo šią pramogą. Taip pat mėgo kambarį prie kolidoriaus,šalia virtuvės,kur džiūdavo sūriai ir kur dažnai būdavo mušamas sviestas. Kadangi staiga susibičiuliavo su seneliu,dabar jau neblogai išmanė botaniką, ir senelis džiaugiasi,jog Tomas užaugęs bus ne kareivis,ne piratas,o žemdirbys. Be to,Tomą supą graži,kupina paslaptingų balsų ir akylai stebinčių berniuką mitinių būtybių gamta. Jos sužavėtas Tomas nori būti gamtininku,ima tyrinėti augalus ir gyvūnus. Taip pat jis nori būti ir mežiotojas,nes pagal to laiko sampratą,gamtininkas privalo medžioti,bet po nesėkmingų šūvių per medžioklę supranta,kad tai ne jam. Tomas vis dar ieško savo gyvenimo kelio.

Senelis Kazimieras Surkontas

Tomo senelis Kazimieras Surkontas, nė iš tolo nepanašus į kitus vyrus. Jis neaukštas,kiek nutukęs, jis dažnai sėdi kresle. Jo oda buvo kaip vaiko,tik nosis dažnai nuo šalčio tapdavo panaši į slyvą,akys mėlynos. Jis lengvai peršaldavo,todėl dažniau mėgdavo būti savo kambaryje negu gryname ore. Taip pat negeria ir nerūko. Labiausiai senelis Surkonas mėgo knygas apie augalus. Kiekvieną atvykusįjį ponas Surkonas priimdavo labai mandagiai rodydamas pagarbą, toli gražu neatitinkančią svečio rango nei posto.

Močiutė Michalina Surkontova

Močiutė Michalina, tai yra-Misia, Tomui niekada neduodavo jokių dovanų ir visiškai juo nesirūpino.Jai visai nerūpėjo žmonės ir jų nuomonė.Kai supykdavo, dažniausiai būdavo savo kambaryje.Misės tiesi nosis,styranti tarp skruostikiaulių,kurie taip pat buvo atsikišę, kad,atrodė nosis tuoj dings tarp jų. Akys lyg riešutai, plaukai tamsūs. Baigiantis gegužei, ji padėdavo vaikščioti prie upės,vasarą maudydavosi kelis sykius per dieną. Žiemą taip pat nemažai laiko skirdavo maudynėms. Nepripažino reguliaraus valgymo,laikė tai nereikalingu galvos skausmu.Mėgo viską kas aštru ir sūru. Taip pat senelė Misia žiemą miegodavo iki dešimtos,o atsibudusi dar kurį laiką vartydavosi lovoje.Vaikščiodama rūkė papirosus. Dieną pasivaikščioti į sodą neidavo viena,kartu būtinai vesdavosi Tomą. Močiutę ypač erzindavo,kai pas ją ateina svečiai todėl,kad reikia juos linksminti,net tada kai žmogus neturi noro ir todėl,kad jiems reikia duoti valgyti. Domėjosi visokiais burtais,dvasiomis ir pomirtiniu gyvenimu.Iš knygų skaitė tiktai šventųjų gyvenimus.O rytais abi su Antanina aiškinosi sapnus.Jos nuotaika buvo gera,kai gaudavo iš ano pasaulio ženklus,tai yra įrodymas,kad žmogus žemėje nėra pasmerktas vienatvei.Senelė Misia taip domėjosi tomis būtybėmis, kurios sūkuriuoja aplink mus.

Močiutė Bronislava Dilbinova

Močiutė nedaug didesnė, įraudusi, ji buvo močiutės Misios priešingybė tuo atžvilgiu,kad viskuo rūpinosi. Palinkę močiutės pečiai,smilkiniuose išsišovusios gyslelės bylojo apie savotišką jos gležnumą.Tačiau svarbiausia buvo tai,kad ji labai skyrėsi nuo kitų. Močiutė rūkė papirosus ir teigė,kad šito išmokusi per sielvartą. Jos jaunystė pradėgo Rygoje, ji papasakodavo apie savo keliones apie maudynes jūroje ir apie savo tėvą. Kalbėdamas su Močiute Tomas taip pat šiek tiek mokėsi istorijos.

Pakėnas

Panašus į ešerį, su smaila blizgančia nosimi.Pakėnas ausdavo didžiulėmis staklėmis ir dirbo prie lygintuvo.Savotišką drovumą,kuris apimdavo Pakėną pasakojant apie tai,turbūt paaiškintų vakaronės įvykiai. Pakėnas gyveno gerokai vėliau negu daugelis išminčių.Skrupulai bei drovumas neleido jam vesti,o kai kiti jam prikaičiodavo senbernystę,Pakėnas nieko neatsakydavo.Po kaklu išsiuvinėta raudona apykaklė ,mintyse paskendęs nebylus veidas ir nervingi judesiai.Pakėno kambaryje stovėjo miltų maišai,lova,virš jos kabojo kryžius su alaviniu dubenėliu švęstam vandeniui.

Mokytojas Juozapas

Juozapas buvo vadinamas juoduoju. Jis buvo ištiktųjų juodas: antakiai kaip platūs brūkšniai, veidas liesas, plaukai šiek tiek pražilę. Gyveno jis pas savo brolį padėjo jam ūkininkauti,bet imdavosi ir kitų darbų.Iš kažkur gaudavo knygų,rašė žmonėms laiškus ir pasakojo apie politiką. Juozapas priklausė taipadermei,kurią mūsų laikų metraštininkai pavadino nacionalistais:jis troško tarnauti Tėvynės šlovės vardan.Tai ir buvo jo rūpestis,jo sielvarto priežastis.Jam svarbiausia buvi Lietuva,o Tomą norėjo mokyti skaityti ir rašyti pirmiausia lenkiškai.Juozapo pamokos užsitęsė dėl pereinamojo meto sumaišties,iš kurios užgimė maža Lietuvos Respublika.Tada Juozapo pastangomis Giniuose buvo pradėta statyti pirmoji mokykla,ir jis tapo jos mokytoju.

Eigulys Baltazaras

Baltazaras vienas svarbiausių veikėjų romane.Čigono oda,balti dantys,dviejų metrų ūgio,apskritas veidas,apaugęs švelniais pūkeliais Taip pat jis buvo stiprus..Baltazaras buvo eigulys,nors ne visai tikras,nes jam niekas nemokėjo algos.Daugelis Baltazarui pavydėjo pagrįstai.Tik tapęs eiguliu jis neturėjo nieko,o dabar-ūkis,karvės ir troba.Baltazaras greitai užbaigdavo kiekvieną darbą.Jis buvo geras žmogus nusileisdavo žmonai,kaip ir kitiems,nes manė kad pyktis nereikia.Romano pabaigoje Baltazauras išprotėja ir padega savo namus.Susimuša su tais kurie nori jam padėti ir jį mirtinai sužeidžia.

Mitinis pasaulėvaizdis

Romano pradžioje sukuriamas Isos slėnio vaizdinys,kuris neapsiriboja gamtos grožio aprašymais. Pasakotojas pristato ir kitokį pasaulį,egzistuojanti Isos slėnyje. „Isos slėnis ypatingas tuo,jog čia yra daug velnių daugiau negu bet kur kitur“. Pasakotojas kalba apie nežemišką pasaulį žemėje.Romane šis pasaulis veikia žmogų.Velniai ir kitos nežemiškos būtybės stebi ir dalyvauja žmonių pasaulyje.Jos stebi pagrindinį veikėją Tomą.

Lokio simbolika

Lokys-šventa, ramybė ir stiprybė. Žmonėms jis žadino švelnius jausmus,suaugusieji dažnai mėgo pasakoti apie lokius.Ankščiau juos laikė dvaruose ir mokydavo įvairių darbų,pavyzdžiui,sukti girnas arba nešioti rąstus.Būdavo,kad žmonės pasinaudodavo lokiais rodydamas,kaip nekenčia rusų.Visose šiose sakmėse lokiai elgėsi beveik taip pat protingai kaip žmonės.Susidomėjimą lokiais pirmiausia žadino tai,kad jie,nors tokie dideli ir stiprūs,iš tikrųjų buvo švelnaus ir netgi baikštaus būdo.

Išvados

Romane „ Isos slėnis“ aprašomi veikėjų skirtingi paveikslai. Kiekvienas veikėjas turi skirtingų darbų ir įsipareigojimų. Taip pat skiriasi charakterio bruožai. Veikėjai pasižymi pažiūromis į reiškinius savitu elgesiu. Vyrauja senieji amatai: audimas, verpimas, drožyba. Žmonės patys apsirūpina drabužiais, baldais ar maistu - tai gebėjimas perduodamas iš kartos į kartą.

Skaitykite daugiau

ESEISTINIS MĄSTYMAS ČESLOVO MILOŠO ROMANE ISOS SLĖNIS

Chrestomatija.lt