Įvertinimas nežinomas, bet remiamasi sunkiais autoriais.
Norint išmokti vertinti tautybę ne vien kaip įrašą pase, reikia suvokti jos išskirtinumą. Istorija rodo - mūsų tauta ištvėrė labai daug, stebuklas, kaip tokia maža ir atrodo visai negalinga valstybė sugebėjo išsilaikyti ir gyvuoti, kaip valstybė. Kiekvienas turėtų suprasti, kad mūsų žemė yra nuplauta patriotiškų, dorų, veiklių, pasiaukojančių, kilnių žmonių krauju, kurie siekė, kad būtent tai, ką turime dabar, mes gautume ir saugotume. Tad būtų visai neteisinga jeigu mes, taip sunkiai uždirbtą „turtą“ (teritoriją, kalbą, tradicijas, papročius) pamirštume ar niekintume. Galime pastebėti, kad garsiausi renesanso epochos rašytojai kėlė klausimus apie tėvynės vertinimą, jos išlaikymą. Vienas iš tokių rašytojų ir Jonas Radvanas. J. Radvanas – LDK Renesanso poetas. Radvanas skatino tautiečius didžiuotis savo tauta, pateikdamas priežastis kūrinyje „Radviliada“. „Radviliados“ tikslas buvo įamžinti Lietuvos istoriją ir Radvilos Rudojo žygius, galingos tėvynės vaizdinį, lietuvių tautinę dvasią, kelti pasididžiavimą tėvyne, žadinti lietuvių tautinius jausmus. Šiuo kūriniu stengėsi pabrėžti to meto lietuvių patriotiškumą, jų atsidavimą savo tautai, parodė kokie įžvalgūs, kilnūs, religingi buvo to meto žmonės. Manau, jog galime iš „Radviliados“ pasimokyti patriotiškumo, kad tai ne tik įrašas mūsų pase, tai vieta, kurią mums saugojo ir puoselėjo praeities kartos, dabar atėjo metas mums išlaikyti visą sukauptą turtą ir jį perduoti ateities kartoms. Su žinute, kad Lietuva nėra tik vieta, kurioje tu gimei, Lietuva yra tavo širdyje, Lietuva - tavo gimtinė, kuri tau suteiks viską, kad tu būtum laimingas, tik turi tam atverti savo širdį ir priimti šią patriotiškumo dovaną.
Ne mažiau įkvėpiantis yra Lietuvos gamtos pavyzdys. Nors mūsų šalis nepasižymi didumu, ji gali pasigirti gamtos unikalumu ir įvairiapusiškumu: lygumos, kalvelės, miškų gausybė, ežerai ir pelkės, banguojanti Baltijos jūra ir baltosios kopos, Kuršių nerija. Senovėje beveik visa dabartinė Lietuvos teritorija buvo apaugusi miškais. Lietuvos girių galingumą bei gamtos išskirtinumą pabrėžia ir Renesanso epochos rašytojai, vienas iš tokių buvo ir Husovianas. Mikalojus Husovianas – Viduramžių ir Renesanso sankirtos kūrėjas išaukštinęs krikščioniškosios tradicijos vertybes ir ankstyvojo Renesanso idealus. Husovianas grožėjosi Lietuvos gamta, tai matoma kūrinyje „Giesmė apie stumbrą“. Autorius sako, nors Lietuva yra miškais apaugęs kraštas, bet nereiškia, kad jis skurdus. Žemės derlingos, ganyklos vešlios, miškai teikia gausybę turtų. Kūrinyje plačiai aprašo stumbrą: išvaizda hiperbolizuota: „jo tarpuragėj net gali trys vyrai susėst”, ant nudirto jo kailio telpa „penkiolika vyrų”, įtūžęs stumbras užpuoliką gali mirtinai nutvilkyti savo karštu kvapu. Tačiau toks baisus stumbras būna tik tada kai ginasi užpultas, šiaip stumbras pagal Husovianą yra santūrus bei atsargus. Manau, jog kiekvienas lietuvis gali pasigirti savo gimtinės kraštovaizdžiu bei stipriais gyvūnais, kurie slepiasi galinguose Lietuvos giriuose.
Dar unikalesnis mūsų tautos turtas, kuriuo madinga jau tampa didžiuotis – kalba. Kalba yra vienas iš esminių tautos bruožų įrodanti kokia stipri bei galinga yra valstybė. Savo tautos istorijoje randame daug faktų, kaip carinės valdžios žmonės mėgino iš lietuvių „atiimti“ jų kalbą. Narsūs žmonės nepasidavė ir išsaugojo mūsų kartoms gimtąją kalbą, kad galėtume didžiuotis, kad turim savitą kalbą, kurią išlaikėme nuo seniausių laikų. Kalbos svarbumą akcentuoja ir M. Daukša. Mikalojus Daukša – kunigas, humanistas, vienas lietuvių raštijos kūrėjų. Gimtosios kalbos svarbumą jis aukštino „Postilėse“. „Kurgi yra pasauly tokia menka ir niekam verta tauta, kuri neturėtų savo trijų lyg įgimtų dalykų: savo žemės, papročių ir kalbos. Visų amžių žmonės vartojo savo gimtąją kalbą, rūpinosi jos išlaikymu, gražinimu ir platinimu. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio mažo žemės sklypo, kur nevartotų savo gimtosios kalbos, kuria paprastai rašoma savo ir kitų šalių istorija, kuria svarstomi visi krašto reikalai, kuria gražiai ir padoriai atliekami reikalai bažnyčioj, susirinkimuose ir namie; pati gamta to moko, ir kiekvienas beveik iš motinos krūtų gauna palinkimą į savo kalbą – į jos vartojimą, gynimą ir platinimą (…). Panaikink kalbą – panaikinsi santaiką, vienybę ir viską gera. Panaikink kalbą – panaikinsi saulę nuo dangaus, suardysi pasaulio tvarką, atimsi gyvenimą ir garbę“. Turbūt ši Daukšos mintis ir atskleidžia kalbos svarbumą kiekvienai tautai. Kalba, pagal Daukšą brangiausias turtas, kurį mes turime saugoti ir išlaikyti. Manau, jog turime didžiuotis ir saugoti savo kalbą, nes ji didžiausias mūsų turtas.
Apibendrinant norėčiau pabrėžti, kad norint suprasti savo tautos svarbumą, reikia savo širdyje atrasti patriotiškumo gyslelę. Reikia įsigilinti ne tik į istoriją, kiek buvo padaryta, kad ta tauta išliktų, kiek žmonių paaukojo savo gyvybes, kad tauta, jos papročiai, kalba išliktų. Reikia įsigilinti ir į literatūros kūrinius, kurie mus moko bei nori parodyti koks turi būti žmogus vertinantis savo gimtąją šalį.
