Versija I
Žmogus, būdamas stiprus, turėdamas daug gyvenimiškos patirties, nes yra išgyvenęs daug sunkumų, ribinėse situacijose netampa auka, sugeba išlikti stiprus. Ne kiekvienas gali atlaikyti didelį spaudimą ir atsispirti lengvesniam keliui, kuris reikalauja mažiau ryžto ir užsispyrimo. Vienas iš tokių kupinų pasiryžimo ir stiprybės žmonių yra XX a. lietuvių rašytojas Balys Sruoga. Šis rašytojas, gyvenęs bene žiauriausiu tarpukario laikotarpiu, kuriame žmogaus asmenybė buvo visiškai nuvertinta, pats pajuto to meto visuomenės valdytojų žiaurumą. 1943 m. Balys Sruoga buvo ištremtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Koncentracijos stovykla - tai genocido arba laikino įkalinimo įstaiga, kurioje žmonės laikomi teismo sprendimu arba be teismo. Į tokias stovyklas žmonės dažniausiai buvo gabenami beveik be priežasties arba valdžiai neįtinkantys žmonės, kurie skelbia patriotizmą ir nenori pasiduoti okupantų valdžiai. Balys Sruoga taip pat buvo vienas iš patriotizmo skelbėjų, todėl ir buvo paimtas lagerio darbams į Štuthofą. Po dvejų metų grįžęs į Lietuvą per keletą mėnesių parašė atsiminimų romaną „Dievų miškas“. Koncentracijos stovykloje žmonės nuolatos išgyveno ribinę situaciją tarp išlikimo ir mirties. Nepakeliamos gyvenimo sąlygos - higienos stoka, minimalus maisto kiekis bei neįsivaizduojamai sunkūs darbai - vertė žmones į išsekusius, nebenorinčius gyventi ir net nebepajėgiančius vaikščioti gyvus numirėlius - „klipatas“. Klipatomis lageryje buvo laikomi jau nebenaudingi, dirbti nebegalintys kaliniai, kurie tiesiog buvo palikti numirti iš skausmo, bado bei šalčio. Norėdamas nepatekti į „klipatų“ gretas, žmogus turėjo būti be galo stiprus ir sugebėti atlaikyti net ir žiauriausių prižiūrėtojų kankinimus. Vienas iš tokių žiaurumu pasižyminčių lagerio prižiūrėtojų buvo Vacekas Kazlovskis. Jis mėgaudavosi žiaurumu ir galėjo visą dieną kankinti lagerio gyventojus. Jam labai patiko lagerinė „gimnastika“, kurios metu visus kalinius išvarydavo į purvą ir liepdavo daryti sunkiausius pratimus tam, kad iš jų pasityčiotų. Ištverti tokius žeminimus galėjo tik pačios stipriausios irtvirčiausios asmenybės. Balys Sruoga buvo vienas iš tų, kuriam pavyko visą šitą pragarą iškentėti. Norėdamas išlaikyti sveiką protą jis į viską žvelgė ironiškai ir stengėsi prisitaikyti prie nežmoniškų sąlygų. Kartais nežmoniškų poelgių galime pamatyti net šeimoje. Ribinę situaciją išgyvena ir Jono Biliūno novelės „Ubagas“ veikėjas Petras Sabaliūnas. Šis senyvo amžiaus vyras buvo išvarytas iš namų savo sūnaus. Toks poelgis kiekvieną žmogų privestų iki ribinės situacijos, nes būti paliktam gatvėje yra tikrai didžiulis išbandymas. Neturėdamas nieko ir vienišas klaidžiodamas gatvėmis Petras Sabaliūnas vis dėlto nepalūžta. Jis remiasi j Dievą, meldžiasi ir net atleidžia savo sūnui ir linki jam tik gero. Bet ašaros akyse visgi parodo, kad senukui yra skaudu ir sunku atlaikyti tokius išgyvenimus. Taigi, ribinėse situacijose žmonės privalo išlikti stiprūs ir nepasiduoti, kad netaptų sunkaus gyvenimo aukomis.
Versija II
Garšva nori išlikti kaip poetas, o Balio Sruogos romano „Dievų miškas" pasakotojas kalba apie gyvybės instinktą - pastangas išlikti gyvam. Šiame atsiminimų romane atskleidžiama sunki Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinių kasdienybė. Kaip žinome, Balys Sruoga, kaip politinis kalinys, 1943 metais buvo suimtas ir išvežtas j minėtą lagerj. Šiam išsilavinusiam, humanistinės pasaulėjautos žmogui teko patirti totalitarinės sistemos, siekiančios sunaikinti žmones fiziškai ir dvasiškai, siaubą. Nacių lagerio kaliniai greitai tapdavo klipatomis, nes valgė prastą maistą, pavyzdžiui, duoną su medienos priemaiša, nuo kurios viduriuose lyg orkestras grojo, sriubos, kurioje per dvejus metus nerado mėsos, tik supuvusių lapų, ir panašiai. Beje, ir to prasto maisto būdavo labai mažai, todėl išbadėję kaliniai, kad liktų gyvi, dėl duonos plutelės, kaip sakė prižiūrėtojas GeryjjTskis, j ugnį eitų, išvietėje maudytųsi. Negana to, pasakotojui jis primena, kad teko saugoti mirusius, kad gyvieji kepenų, širdies išplėšę nesuvalgytų. Profesorius, poetas Balys Sruoga romane retoriškai klausia: „Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei XX amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?" Patyręs nacių lageryje kankimmųs, pažeminimą, rašytojas ryžosi parašyti šį romaną, siekė, jog ateities kartos užkirstų kelią tokiems nusikaltimams. Beje, Sruoga šiame kūrinyje vartoja ironiją, kartais groteską. Tai lyg psichologinis gaubtas, apsaugantis nuo dvasinės kančios. Taigi, atsiminimų romane „Dievų miškas" Balys Sruoga liudijo autentišką patirtį Štuthofo lageryje per Antrąjį pasaulinį karą.
