Atminties politikos sąvokos

Sąmoningas praeities vaizdinių ir vertinimų naudojimas, kurį vykdo valstybės institucijos ar politinės grupės, siekdamos dabarties politinių tikslų (pvz., tautinės tapatybės stiprinimo, politikos legitimavimo).

Vieši konfliktai tarp skirtingų socialinių grupių, tautų ar valstybių dėl istorinių įvykių interpretacijos. Dažniausiai kyla dėl trauminių patirčių, tokių kaip karai, okupacijos, genocidas.

Kolektyvinis visuomenės ar tam tikros grupės supratimas apie savo praeitį. Ji formuojama ne tik per mokslą, bet ir per šeimos pasakojimus, meną, valstybines šventes ir ritualus.

Valstybės ar bendruomenės specialiai atrinktos ir pabrėžiamos datos, kurios žymi svarbiausius istorinius įvykius ir formuoja bendrą istorinį naratyvą (pvz., vasario 16 d., kovo 11 d., liepos 6 d.).

Viešas mirusio asmens ar praeities įvykio atminimo pagerbimas (pvz., minėjimas, paminklo atidengimas, tylos minutė). Tai svarbi istorinės atminties palaikymo priemonė.

Sąmoningas melagingos arba iškreiptos istorinės informacijos skleidimas, siekiant suklaidinti visuomenę ir pasiekti politinių, karinių ar ekonominių tikslų.

Teorijos, kurios imituoja mokslinį tyrimą, bet yra paremtos prasimanymais, sąmokslo teorijomis ar ideologija, o ne moksliniais metodais ir patikimais šaltiniais.

Kultūrinis, politinis ir teritorinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimas, į kurį pretenduoja ir kurį savaip interpretuoja kelios šiuolaikinės valstybės: Lietuva, Baltarusija, Ukraina ir Lenkija.

Masinė istorijos politikos kampanija tarpukario Lietuvoje, skirta paminėti 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines. Jos tikslas buvo konsoliduoti tautą ir stiprinti jauną valstybę, kuriant galingo valdovo kultą.