Istorijos politika ir atminties karai dabartyje

Sveiki! Per pastarąsias pamokas aiškinomės, kas yra istorija, kaip dirba istorikai ir kaip jie analizuoja šaltinius. Atrodytų, istorija – tai mokslas apie tai, kas jau buvo. Tačiau kodėl tuomet praeitis nuolat sukelia tokias audringas diskusijas, pykčius ir net konfliktus dabartyje? Kodėl vieno paminklo pastatymas ar nugriovimas tampa nacionalinio masto naujiena? Kodėl skirtingos valstybės taip aršiai ginčijasi, kam priklauso Vytauto Didžiojo ar Adomo Mickevičiaus palikimas?

Šiandien žengiame į pačią karščiausią istorijos mokslo sritį. Kalbėsime ne apie pačią praeitį, o apie tai, kaip praeitis naudojama (ir piktnaudžiaujama) šiandien. Aiškinsimės, kas yra istorijos politika – sąmoningas praeities pasakojimo formavimas, siekiant dabarties tikslų. Gvildensime, kas yra atminties karai – viešos kovos dėl teisės į „teisingą“ istorijos versiją.

Ši pamoka yra apie tai, kaip istorija tampa politiniu ginklu. Suprasime, kodėl švenčiame būtent liepos 6-ąją, o ne kurią nors kitą dieną. Išsiaiškinsime, kaip tarpukario Lietuva pasitelkė Vytauto Didžiojo kultą, kad sustiprintų jauną valstybę. Išmoksime atpažinti, kada istorija pasakojama siekiant suprasti, o kada – siekiant manipuliuoti. Šios žinios – tai jūsų skydas prieš dezinformaciją ir įrankis suprasti sudėtingus šiuolaikinio pasaulio politinius procesus.

Ši tema skirta ne faktų kartojimui, o gebėjimams, kurie reikalingi III–IV gimnazijos klasėse.

Ko siekiame šioje pamokoje

• Suprasti, kuo skiriasi istorijos mokslas, istorijos politika ir dezinformacija.
• Paaiškinti, kodėl paminklai, gatvių pavadinimai ir minėjimai sukelia konfliktus.
• Išmokti analizuoti šaltinius apie atminties konfliktus: kas autorius, koks tikslas, kas nutylima.
• Palyginti bent du atminties konflikto atvejus ir paaiškinti panašumus bei skirtumus.
• Parengti argumentuotą sprendimą: ką daryti su ginčijamu atminimo ženklu ir kodėl.

Vertinimo kriterijai (ką laikysime sėkme)

• Jūsų atsakymai remiasi šaltiniais, o ne vien nuomone.
• Jūs aiškiai skiriate faktą nuo interpretacijos.
• Jūs pateikiate bent du argumentus ir paaiškinate, kodėl jie svarbūs.
• Jūs parodote dabarties aktualumą: ką tai reiškia šiandienos visuomenei.

Atminties politika nėra vien „paminklų tema“. Ji veikia per kelias stabilias priemones.

Pagrindiniai įrankiai

Viešoji erdvė

Paminklai, aikščių ir gatvių pavadinimai, atminimo lentos. Tai greičiausiai matoma atminties politikos dalis.

Švietimas

Mokyklos programos, vadovėliai, valstybinių švenčių prasmės aiškinimas. Tai formuoja, kas laikoma „pagrindiniu pasakojimu“.

Muziejai ir atminties institucijos

Muziejai, archyvai, memorialiniai kompleksai. Jie kuria interpretacijas, parenka eksponavimo kalbą ir kontekstą.

Įstatymai ir sprendimų komisijos

Valstybė gali reguliuoti, kokie totalitarinių režimų simboliai leidžiami viešojoje erdvėje. Tai ypač svarbu, kai kyla ginčas dėl to, kas yra „paveldas“, o kas yra „propaganda“.

Skaitmeninė erdvė

Socialiniai tinklai ir naujienų portalai pagreitina konfliktus. Čia greitai plinta emocinės žinutės, memai, selektyvūs „faktai“ ir dezinformacija.

Kodėl tai svarbu šiandien

Jei suprantate šiuos įrankius, jums lengviau atpažinti, kada istorija aiškinama siekiant suprasti, o kada siekiant valdyti auditorijos nuotaikas.

Ši analizė parodo, kad „atminties karas“ dažnai yra ginčas dėl trijų dalykų: vertybių, istorinio pasakojimo ir viešosios erdvės kontrolės.

Faktų karkasas

• Paminklas pastatytas sovietmečiu, kai viešoji erdvė buvo naudojama politiniam lojalumui formuoti.
• Vėliau jis tapo ginčo objektu: daliai visuomenės tai buvo kultūros veikėjo atminimas, kitai daliai – okupacijos normalizavimas.
• Kai paminklas pašalinamas arba perkeliamas, konfliktas nesibaigia: jis persikelia į klausimą, kaip aiškinsime sprendimą ir kur dėsime ribą.

Klausimai šaltinių analizei

Kas kalba?

Kas yra sprendimo iniciatorius: savivaldybė, valstybės institucija, pilietinė grupė, istorikai, menotyrininkai?

Koks tikslas?

Ar tikslas yra pagerbti, paaiškinti, atsiriboti, mobilizuoti rinkėjus, išprovokuoti konfliktą?

Kas nutylima?

Ar šaltinis mini sovietinės propagandos funkciją? Ar jis mini žmogaus biografiją? Ar pateikia alternatyvių sprendimų?

Argumentavimo užduotis

Parašykite trumpą sprendimą (apie 120–180 žodžių):

• Ką darytumėte su ginčijamu paminklu savo mieste?
• Ką pasirinksite: palikti su paaiškinimu, perkelti, išmontuoti, sukurti naują memorialą greta?
• Pateikite du argumentus ir vieną galimą prieštaravimą savo sprendimui.

Paminklai dažnai kalba ne apie praeitį, o apie tai, ką visuomenė nori pasakyti dabar.

Palyginimo užduotis

Palyginkite du atvejus:

Talinas

„Bronzinis karys“ tapo konflikto simboliu, nes daliai žmonių jis reiškia sovietinę pergalę, o daliai – sovietinės okupacijos pradžią. Konfliktą aštrino tai, kad paminklas veikė kaip politinės mobilizacijos vieta.

Ryga

Rygos pergalės monumentas buvo panašios struktūros konfliktas: „išlaisvinimas“ prieš „okupaciją“. Sprendimas dėl demontavimo buvo aiškinamas kaip atsiribojimas nuo sovietinio naratyvo.

Klausimai atsakymui

• Kokie istoriniai išgyvenimai lemia, kad tas pats simbolis turi priešingas reikšmes?
• Kuo skiriasi sprendimai: perkelti, išmontuoti, palikti su paaiškinimu?
• Kaip šiuos konfliktus keičia karas Ukrainoje ir informacinės operacijos?

Mini išvada

Jei norite suprasti atminties karus, turite klausti ne tik „kas nutiko?“, bet ir „kas šį pasakojimą naudoja ir kam?“

Naudokite šį kontrolinį sąrašą kiekvieną kartą, kai matote istorinius teiginius žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose.

5 klausimų metodas

1. Kas autorius?

Institucija, žiniasklaida, anoniminis profilis, politinė partija, istorikas?

2. Kam skirta?

Vietinei auditorijai, tarptautinei auditorijai, rinkėjams, moksleiviams?

3. Koks tikslas?

Informuoti, įtikinti, mobilizuoti, sukelti pyktį, pateisinti sprendimą?

4. Kokie įrodymai?

Ar pateikiamas šaltinis? Ar tai pirminis šaltinis, ar tik komentaras? Ar yra alternatyvių požiūrių?

5. Kas nutylima?

Ar šaltinis ignoruoja kontekstą, chronologiją, aukas, kitų grupių patirtį?

Trumpa praktika

Pasirinkite vieną naujieną ar įrašą apie paminklų nukėlimą.

• Išskirkite vieną faktą ir vieną interpretaciją.
• Nurodykite, kokios sąvokos tinka: istorijos politika, atminties karai, dezinformacija, įamžinimas.
• Parašykite vieną sakinį, ko dar trūksta, kad teiginys būtų patikimas.

Ši užduotis skirta istoriniam tyrimui ir orientavimuisi erdvėje.

Užduotis

Pasirinkite savo miestą ar rajoną ir sudarykite skaitmeninį žemėlapį (pvz., Google My Maps ar kita priemone).

Ką žymėti

• Paminklas, memorialas arba atminimo lenta.
• Gatvė ar aikštė, kurios pavadinimas siejasi su istorine asmenybe ar įvykiu.
• Muziejus, ekspozicija arba atminties vieta.

Prie kiekvieno taško parašykite

• Ką jis įamžina.
• Kada ir kokiomis aplinkybėmis atsirado.
• Ar dėl jo buvo ginčų.
• Kokį sprendimą siūlytumėte, jei kiltų konfliktas (palikti, perkelti, paaiškinti, keisti).

Rezultatas

Pamokos pabaigoje palyginkite žemėlapius grupėse ir atsakykite: ar jūsų mieste dominuoja vienas pasakojimas, ar matyti keli atminties sluoksniai?

Istorija niekada nebūna visiškai neutrali. Ją visada veikia dabartis. Būtent šį reiškinį ir apibūdina istorijos politika.

Istorijos politika

Istorijos politika (arba atminties politika) – tai sąmoningas praeities vaizdinių ir vertinimų naudojimas, kurį vykdo valstybės institucijos, politinės partijos ar socialinės grupės, siekdamos dabarties politinių tikslų. Paprasčiau tariant, tai bandymas kontroliuoti oficialųjį istorinį naratyvą.

Istorijos politikos tikslai gali būti įvairūs:

• Tautinės tapatybės kūrimas ir stiprinimas. Valstybė pabrėžia didingus praeities įvykius (pvz., pergales mūšiuose, galingus valdovus) ir kuria nacionalinius herojus, kad piliečiai jaustųsi vieningos ir stiprios tautos dalimi. Pavyzdys – Vytauto Didžiojo kultas tarpukario Lietuvoje.
• Valstybės politikos legitimavimas. Istorija pasitelkiama pateisinti dabartinius politinius sprendimus (pvz., „mes visada buvome Europos dalis, todėl mūsų tikslas – narystė ES“).
• Teritorinių pretenzijų grindimas. Teigiama, kad tam tikra teritorija „istoriškai priklauso mums“.
• Kaimyninių valstybių diskreditavimas. Savos šalies istorija idealizuojama, o kaimynų – demonizuojama, siekiant sukurti „istorinio priešo“ įvaizdį.

Atminties karai

Kai susiduria skirtingos istorijos politikos, kyla atminties karai. Tai vieši konfliktai tarp skirtingų grupių ar valstybių dėl istorinių įvykių, asmenybių ar simbolių interpretacijos. „Atminties karai“ ypač paaštrėja kalbant apie sudėtingus ir traumuojančius praeities įvykius: karus, okupacijas, kolaboravimą.

Pavyzdžiui, Antrojo pasaulinio karo pabaigos interpretacija:

• Vakarų Europoje: Tai pergalės prieš nacizmą ir išlaisvinimo diena.
• Rytų Europoje (įskaitant Lietuvą): Tai vienos okupacijos (nacistinės) pabaiga ir kitos (sovietinės) pradžia.
• Rusijoje: Tai Didžiosios pergalės diena, didžiausias nacionalinio pasididžiavimo šaltinis, neigiant okupacijos faktą.

Šie skirtingi požiūriai nuolat susiduria politiniame lygmenyje ir sukelia diplomatinius konfliktus – tai ir yra „atminties karai“.

Dezinformacija ir paraistorija

Kraštutinė istorijos politikos forma yra dezinformacija ir paraistorija.

Gebėjimas atskirti mokslinę istoriografiją nuo istorijos politikos ir pseudomokslo yra esminis kritinio mąstymo įgūdis.

Panagrinėkime, kaip gimė viena svarbiausių Lietuvos valstybinių švenčių – Liepos 6-oji, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena.

Problema: istorinė data – nežinoma

Ilgą laiką, net ir atkūrus Nepriklausomybę, tiksli Mindaugo karūnavimo data nebuvo žinoma. Metraščiuose buvo užsiminta tik apie metus – 1253-iuosius. Šventei reikėjo konkrečios dienos, kurią būtų galima įrašyti į kalendorių ir minėti visai tautai.

Istoriko indėlis: detektyvinis darbas

Čia į istorijos politiką įsijungė istorijos mokslas. Istorikas Edvardas Gudavičius, remdamasis netiesioginiais šaltiniais (Livonijos ordino magistro laišku, kuriame minimi karūnavimo iškilmėms siųsti žirgai) ir sudėtingais skaičiavimais (analizuodamas to meto kalendorius ir šventųjų dienas), 1989 m. iškėlė hipotezę, kad karūnavimas įvyko 1253 m. liepos 6 d., sekmadienį.

Politinis sprendimas: hipotezės pavertimas švente

Nors tai buvo mokslinė hipotezė, o ne absoliutus faktas, atkuriančiai nepriklausomybę Lietuvai ji buvo nepaprastai svarbi. 1990 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė sprendimą liepos 6-ąją paskelbti valstybine švente.

Kodėl tai svarbu? Šventės prasmė

Liepos 6-osios įtvirtinimas turėjo kelis istorijos politikos tikslus:

1. Įtvirtinti valstybingumo tęstinumą. Pabrėžti, kad Lietuvos valstybė nėra tik 1918 m. ar 1990 m. kūrinys, o turi šimtmečių senumo tradiciją, siekiančią XIII a.
2. Pabrėžti europietiškąją tapatybę. Mindaugo karūnavimas su popiežiaus palaiminimu simbolizuoja Lietuvos įsijungimą į viduramžių Vakarų Europos politinę ir kultūrinę erdvę. Tai buvo galingas atsakas sovietinei propagandai, neigusiai Lietuvos vakarietiškumą.
3. Sukurti vienijantį, pozityvų simbolį. Skirtingai nuo tragiškų datų (pvz., Sausio 13-osios), Karūnavimo diena yra džiaugsminga šventė, simbolizuojanti valstybės gimimą.

Taigi, liepos 6-oji yra puikus pavyzdys, kaip mokslinė hipotezė, pasitelkta politikų, virsta nacionalinę tapatybę formuojančia tradicija, tokia kaip „Tautiškos giesmės“ giedojimas visame pasaulyje.