Vincas Kudirka

Tautinę sąmonę žadinantys eilėraščiai

Vincas Kudirka – XIX a. II p. žymiausias tautinio sąjūdžio veikėjas, tautai dirbęs ir aukojęsis žmogus, publicistas, Lietuvos gydytojas, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, varpininkas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, gyvenęs ir kūręs carinės priespaudos laikais. Lietuvos himno autorius.

Naudingas kontekstas: Pasijutau lietuviu esąs (spauskite perskaityti)

Klausimėlis (LRT)

Kultūrinė, istorinė XIX a. situacija

• XIX a. Lietuva – carinės Rusijos sudėtyje.
• Po 1831 m. sukilimo 1832 m. uždarytas VU.
• Po 1863 – 1864 m. sukilimo uždrausta lietuviška spauda iki 1904 m.
• Kraštas buvo rusinamas, kartu stiprėjo ir lenkinimas, nes priešintis carizmui buvo keliami Lenkijos ir Lietuvos valstybės vienybės šūkiai, kuriems pritarė dauguma Lietuvoje gyvenančių bajorų ir dvasininkų. Negausi lietuvių šviesuomenė privačiame gyvenime ir raštuose neretai vartojo lenkų kalbą. Lietuviškai iš esmės kalbėjo tik valstiečiai.

Priešinimasis spaudai:

• Knygos spausdinamas Mažojoje Lietuvoje ir kaip kontrabanda gabenamos į Lietuvą.
• Organizuojamos slaptos lietuviškos mokyklos.
• Spausdinami nelegalūs slapti laikraščiai „Aušra", „Varpas", „Tėvynės sargas".

„Aušros" reikšmė

Laikraštį galima laikyti lietuvių tautos manifestu. Jis subūrė, suvienijo lietuvius, siekti bendro tikslo – lietuvių tautinio atgimimo. Aušroje buvo rašoma, kad lietuvių kalba nėra menkesnė, ją reikia gerbti ir ja didžiuotis. „Aušrininkai" aukštino istorinę Lietuvos praeitį, ugdė pagarbą savajai tautai, kvietė saugoti nykstančią liaudies kūrybą.

V. Kudirkos etiketė, biografija

„Etiketė": V. Kudirka – vienas tautinio sąjūdžio vadų, siekusių diegti lietuvių sąmonėje europietiškojo demokratizmo principus, poetas, prozininkas, kritikas. Jis žymiausias XIX a. pab. lietuvių publicistas, „Varpo" steigėjas, leidėjas, formavęs pozityvistinę lietuvių literatūros kryptį. Būtent Kudirka sukūrė eilėraštį „Tautiška giesmė", tapusį LR himnu. Tai asmenybė, kuri lietuvių kultūrą kūrė ne vien darbais, bet ir pačiu gyvenimu.

Biografija: Gimė Paežerių kaime, tėvai buvo pasiturintys ūkininkai. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, domėjosi A. Mickevičiaus poezija, pradėjo kurti lyriką lenkų kalba. Tėvas liepė stoti į Seinų kunigų seminariją, tad nebaigęs gimnazijos Kudirka įstoja, susidomi pozityvizmo idėjomis. Po 2 metų buvo pašalintas iš Seminarijos dėl „pašaukimo stokos". Vėliau pabaigė Marijampolės gimnaziją, studijavo Varšuvos Universitete. Mokymosi metu buvo sulenkėjęs, tačiau į lietuvybę atsiversti jam padėjo Basanavičiaus „Aušra". Savo atsiminimuose rašė: „Pasijutau lietuviu esąs." Nuo 1889 m. pradėjo leisti „Varpą". Susirgo džiova ir mirė.

Veikla: Kudirka turėjo daug talentų: grojo violončele , kūrė muziką, rašė įvairaus žanro kūrinius: publicistiką, eilėraščius, satyras. Reikšmingiausias jo kūrinys – „Tautiška giesmė". Kudirka buvo pagrindinis „Varpo" žurnalistas ir redaktorius. Jis tikėjosi padėsiąs kurti modernią Lietuvos visuomenę ir valstybę, įsitvirtinančią Europoje. Be publicistikos rašė ir grožinius kūrinius- eilėraščius satyras. Juose žadina skaitytojo sąmoningumą, skatina įsitraukti į kovą.

Pozityvizmas. Tautinio susivokimo tema („Iš mano atsiminimų keletas žodelių")

Pozityvizmas – XIX – XX a. filosofijos kryptis. Pozityvistai akcentavo mokslo žinių svarbą, ypač vertino konkretų darbą visuomenės labui. Pagrindinis pozityvaus žmogaus egzistencijos dėsnis – tarnavimas kitiems – altruizmas. Lietuvoje pozityvistų šūkis atspindi tautinio judėjimo idėją: „Darbas dėl tėvynės!" Lietuvoje pozityvistai daugiau dėmesio skyrė praktiniai veiklai – siekė kurti tautinę kultūrą, literatūrą, teatrą.

Tautinio susivokimo tema – Kudirka mokydamasis Marijampolės gimnazijoje stenėsi susitapatinti su aukštesne, daugiau galimybių teikiančia lenkų kalba, gėdijosi, jog moka kalbėti lietuviškai, šalinosi savo giminės, todėl stengėsi kalbėti lenkiškai, nors ir blogai, netaisyklingai. Grįžęs iš studijų Varšuvoje į Lietuvą, Kudirka sužinojo, kad netrukus išeis lietuviškas laikraštis. Vienas kunigas jam parodė Basanavičiaus laišką apie būsimą laikraštį. Tą akimirka ir įvyko lemtingas lūžis, lėmęs tolesnį Kudirkos gyvenimą ir veiklą. Jis vis dažniau galvodavo apie Lietuvą, lietuvius, vienybę. Vėliau paskaitęs „Aušrą", Kudirka galutinai susiprato. Jis tarsi išgirdo kaltinantį, bet kartu ir atleidžiantį Lietuvos balsą, apimtas jausmų net apsiverkė. Jam buvo gaila viso to laiko, praleisto apsimetinėjant lenku. Tada, pasak Kudirkos, jo širdį pripildė šiluma, jis pajuto jėgų antplūdį, o svarbiausia – pasijuto lietuviu esąs.

Tiek pamenu, kad atsistojau, nu­leidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio . . . rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį <…> Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs

Vincas Kudirka buvo tas biblinis sūnus palaidūnas, kuris tik iššsvaistęs tėvo turtą, pajutęs badą ir skurdą, suvokė savo klaidas ir grįžo pas tėvą prašyti atleidimo.

Kudirka jaunystė gėdjiosi savo gimtosios kalbos (nenorėjo, kad pamatytų, jog skaito tėvų laiškus, kurie parašyti lietuviškai). Bet perskaitęs pirmąjį Aušros numerį 1883 m. atgimė iš naujo.

V. Kudirka – tautinio atgimimo epochos sąžinė

Kontekstas – J. Marcinkevičius.

1888 m. Varšuvoje įkuriama nelegali lietuvių draugija „Lietuva". Tų metų pabaigoje Kudirka redaguoja pirmąjį „Varpo" leidimo numerį. „Varpo" misija, kaip aiškino pats autorius, atskleisti „tautiškus reikalus", mokyti „gyventi su nauda dėl tautystės". Leidinys skiriamas skaitytojui inteligentui. Varpininkai ryškino lietuvių tautos priklausymą vakarietiškai kultūros tradicijai. Kudirka rašė, jog tautas, kurios ilgą laiką buvo lyg užmigusios, skubiais žingsniais taikosi vėl užimti vietą, kurią buvo praradusios ar dėl svetimos prievartos, ar dėl savo tinginystės. Vis dėlto tautos idėjos pabudimas tau ne lengvabūdiška kelių žmonių fantazija, o neišvengiama žmonijos žengimo pirmyn pasekmė. Kudirka tapo lietuvių tautinio atgimimo ideologu, nes neskubėjo visų Lietuvos nelaimių aiškinti tik svetimųjų priespauda ar priešų intrigomis. Priešingai, kreipė skaitytojo žvilgsnį į patį save, į susiklosčiusias elgesio ir mąstymo normas, neigiamai veikiančias tautos gyvenimą. Kudirka ragino apsaugoti tautą nuo nusižengimo dorai, kovoti su blogybėmis visur, kur tik jas galima pastebėti, „taisyti" vieniems kitus be pikto žodžio, be keršto, be paniekos, nepaisant jokių privilegijų.

Gyvenimo prasmės tema eilėraštyje „Labora!"

Eilėraštis „Labora" buvo perskaitytas atsisveikinant su studijų draugais Varšuvoje, todėl kūrinyje pakiliai kreipiamasi į jaunus žmones, jie primygtinai skatinami rinktis prasmingą ir veiklų gyvenimą: „Labora!" (lot - dirbk). Raginama ryžtingai apsispręsti ir siekti idealo – „tik doro ir aukšto". Poetas perspėja: lengva idealą iškeisti į aukso trupinį, gardaus valgio šaukštą, tai yra materialinę gerovę. Tačiau toks gyvenimas menkas ir tuščias. Tik prasmingas darbas ir kilnūs tikslai lemia asmens stiprybę ir gyvenimo vertę. Stoikiškas pasipriešinimas kūnų ir dvasios silpnumui, eilėraštyje iškeliamas kaip pagrindinis jauno žmogaus orientyras. Poetas išaukština veiklų idealistą, atsidavusį kilnioms idėjoms.

Remiamasi Naujojo Testamento palyginimu apie sėjėją. Sakoma, kad jei grūdai nukris prie kelio, ant uolų ar į erškėčius, tai derliaus nesulauksi. Derlius tik tuomet bus geras, jei grūdai kris į gerą žemę.

Kontekstas:

A. Mickevičiaus „Odė jaunystei".

„Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus. Ir dirvos ne'pleiski!" – šia citata kūrinio problematika susiejama su bibliniu sėjėjo įvaizdžiu. Būtent Kristaus žodžiai apie dirvą leidžia eilėraščio problemas suvokti plačiai.

Kokios svarbios tiesos išsakomos „Tautiškoje giesmėje"?

• Vienybė
• Dorybė
• Darbas tėvynei ir visuomenei
• Tiesa
• Meilė tėvynei

Eilėraštis parašytas laikraščio „Varpas" leidimo dešimtmečio proga. „Tautiškoje giesmėje", kuri tapo nepriklausomos Lietuvos valstybės himnu, išaukštinama istorinė praeitis, didžiuojamasi Lietuvos didvyriais. Praeitis vertinama kaip pavyzdinis laikotarpis, iš kurio galima pasisemti daug stiprybės ir patirties. Kitos svarbios tautos vertybės, įvardijamos eilėraštyje, yra dora, vienybė, tiesa. Išreiškiama viltis, jog saulė pašalins visas tamsumas, vyraus vien šviesa ir tiesa. Taip pat svarbu, kad kiekvieno širdyje degtų meilė Lietuvai. Taigi, šiuo eilėraščiu V. Kudirka visus Lietuvos piliečius skatina būti dorus, vieningus, mylėti savo šalį, dirbti jos ir visuomenės labui. Eilėraštyje vartojama daug retorinių priemonių ir tai tik sustiprina viltį dėl šviesios Lietuvos ateities ir kviečia tokią ją kurti kartu. Šiuo eilėraščiu išreiškiama paskutinė valia, jaučiamos palaiminimo intonacijos, žodžiui suteikiama magiška galia, į kasdienybę žvelgiama tarytum iš aukščiau, iš kur geriau matyti, kas gyvenime yra svarbiausia. (Kontekstas) Rašydamas tautišką giesmę V. Kudirka žinojo, kad kuria himną. Įdomu tai, kad šis eilėraštis turi panašumų su krikščionių malda: pradžia „Lietuva Tėvyne mūsų" primena „Tėve mūsų". O pabaigoje „Vardan tos Lietuvos" asocijuojasi su žegnone „Vardan Dievo tėvo".

Praeitis galinga, didvyriška, net dabartiniai žmonės gali pasisemti stiprybės, pasimokinti iš praeities ir jos išdidžių, svarbių asmenybių. (M. Radvilos Rudojo skydo aprašymas)

Tautiškoje giesmėje (romantiškas kūrinys, kuriame idealizuojama praeitis), tapusioje valstybės himnu, aktualizuojama istorinė atmintis. Pirmoji eilutė atkartoja Mickevičiaus Pono Tado invokaciją: Litwo, Ojczyzno moja!

Tik Mickevičiaus asmenišką kreipinį (tėvynė mano) Kudirka keičia kolektyviniu (tėvynė mūsų). Tas kreipinys primina sakralius žodžius maldos Tėve mūsų.

Himną galima perskaityti kaip dešimt įsakymų, kurių visi lietuviai turėtų laikytis.

Koks raginimas išsakomas eilėraštyje „Varpas"?

Eilėraštis „Varpas" buvo išspausdintas pirmajame laikraščio „Varpas" numeryje. Šis eilėraštis atspindi ir pačio laikraščio misiją: skatina dribti visuomenei, kultūrai ir priešintis caro priespaudai, kūrinyje svarbiausia yra „Varpo" personifikacija, graudžiu gausmu „Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite" raginanti tautą prabusti ir pasiryžti svarbiai veiklai. Ne be reikalo „Varpo" balsas toks graudus – juk Lietuvos visuomenėje vyrauja lenkų kalba, vyksta rusifikacija, lietuviams trūksta sąmoningumo, juos reikia pažadinti, pašaukti darbui, visuomenėje daug tikrųjų vertybių nesuprantančių žmonių. Tačiau nepaliaujamas „Varpo" gausmas pažadins jų širdis ir protą darbui, skirtam Lietuvai. „Varpo" gausmas tarsi šviesuolių balsas, besikreipiantis į tautą ryžtingai su viltimi ir pasitikėjimu. Jo pradžia siejama su saulės patekėjimu. Juk „Varpas" skelbia naują, šviesesnę ateitį, tautiškai sąmoningos, modernios tautos kelio pradžia, kurią palydi saulė – gėris, vienybė, mokslo šviesa, naujovės, ištraukiančios žmogų iš tamsos. „Varpas" – tai ne tik svarbi žinia, bet ir sąlytis su šventumu, savo gyvenimo veiklos pasirinkimo simbolis. Taigi, eilėraštyje skamba raginimas tautai – ji turi būti veikli, sąmoninga, privalo pabusti, šviestis ir kovoti už naujo, geresnio kelio pradžią.