Vincas Krėvė - Mickevičius

Drama - tragedija „Skirgaila“

VINCAS KRĖVĖ (1882-1954) gimė Subartonių kaime, buvo žemo ūgio, silpnas todėl tėvai išleido į mokslus. Mokėsi pas kaimo mokytoją, vėliau Merkinės mokykloje, privačiai Vilniuje, Peterburge išlaikė 4 gimnazijos klasių egzaminus ir įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, bet vėliau buvo pašalintas. Įstojo į Kijevo universiteto Filologijos-filosofijos fakultetą, baigė Lvovo universitetą, įgijo daktaro laipsnį. 10 metų mokytojavo Baku, Kauno universitete profesorius, dirbo kaip tautosakininkas, vėliau pasitraukė į Vakarus.

Be to, į istoriją įėjo kaip aktyviai dalyvaujantis visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Organizavo Klaipėdos sukilimą, prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos (1923 m. — istorijos VBE data). 1940 m. bolševikams užėmus valdžią Lietuvoje, birželio mėn. „Liaudies vyriausybėje“, prisiekęs l.e. Prezidento pareigas A. Merkiui, buvo paskirtas ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru, vėliau ėjo Ministro pirmininko pareigas. Tačiau po 1940 m. liepos 1-osios nakties derybų su sovietų komisaru V. Molotovu, kur jam buvo pareikšta, kad visos Baltijos šalys turi įeiti į Sovietinių respublikų sąjungą, o jei kiltų karas, tai sovietų santvarka įsigaliotų Europoje iki Atlanto, grįžęs iš Maskvos, parašė atsistatydinimo pareiškimą ir iš pareigų pasitraukė.

Pagrindai

• 4 dalių
  • 1 d.: Tarp dviejų pasaulių
  • 2 d.: Aistrų sukūryj
  • 3 d.: Palūžusios sielos
  • 4 d.: Bedugnė
• Istorinė drama iš senovės lietuvių gyvenimo
• Sprendžiami išoriniai ir vidiniai konfliktai
• 🎯 Veiksmo vieta: visada Vilniuje (prasideda Augštojoje pilyje)
• Laikas: viduramžiai, kai vyko kovos su kryžiuočiais dėl apsikrikštijimo.
• Jogaila — to meto Lenkijos karalius. Jo broliai: Skirgaila ir Švitrigaila. Jogaila paskiria Skirgailą valdyti Vilnių kaip vietininku, skaitosi, kad jis Lietuvos valdovas.

Skirgaila

• (Kontekstas.) Karalius šiais metais 1386-1392 m.
• Jis jau apsikrikštyjęs, bet pagonis.
• Jam labai svarbus Stardas, vaidila, pagonių vyriausias kunigas, autoritetas Skirgailai. Vienintelis žmogus, kuriuo pasitiki Skirgaila.
• Skirgaila yra žiaurus, ūmaus charakterio, su niekuo nesiskaito (neišklauso kitų nuomonės, vadovaujausi tik savo protu), yra šalto ir blaivaus mąstymo vyras, tikras Lietuvos patriotas. Sako: viską, ką aš darau, darau tik dėl Lietuvos. Bet nepasiseka, nes ne tas priemones pasirenka. Nes visi lieka nelaimingi (pvz., prievartinė santuoka).

Oną Duonutę pagrobia Skirgaila

Pradžioje svarbus įvykis: Ona Duonutė (bajoraitė, kilminga, našlė) vyksta pas savo būsimą vyrą į Lenkiją ir ją sulaiko Skirgaila Vilniaus pilyje, prievarta uždaro, sako: būsi mano žmona, neleisiu iš Lietuvos teritorijos atimti nė žingsnio.

Skirgailos tikslas, kad Lietuva būtų ekonomiškai stipri, todėl nenori atiduoti žemių lenkams.

Ona labai verkia, išgyvena. Jos tarnaitė yra Oligė (bajoraitė, jauna graži mergina). Kadangi Ona yra krikščionė, tada šalios jos visada būna Jonas Skarbekas (vienuolis, galima sakyti, kad ir kunigas). Joną verčia sutuokti Skirgailą su Ona. Ona sako, kad nereikia priešintis, nes vis tiek kitas sutuoks. Todėl priverstinai susituokia.

Renkasi svetimi

Lenkai laukia Onos. Henrikas Mazovietis (Lenkijos-Plocko vyskupas, Jogailos pasiuntinys). Atvyksta į pilį dėl Skirgailos, kad būtų atiduotos Podolės, Volynės žemės. Skirgaila net nesišneka. Atvyksta ir lenkų riteriai (irgi apsikrikštyję). Renkasi svetimi į pilį.

Atvažiuoja ir vokiečių kryžiuočių ordino riteriai: Keleris ir Vartenbergas. Atvažiuoja ir dėl tikėjimo, bet tikslas — supriešinti lietuvius su lenkais. Iš pradžių net nepriima į pilį, taip ilgai laukia, niekas nekalba (Skirgaila toks griežtas).

J.Skarbekas sako tiems lenkams, kad tik jie gali išgelbėti Oną. Išaiškina Skirgailos situaciją. Paaiškina, kad širdis priklauso ne Skirgailai. Išryškėja, kad lenkų vyskupui nerūpi Ona Duonutė, tik žemės.

Pirmosios dalies konfliktai

Išorinis konfliktas

Su išorės priešais (vokiečiais ir lenkais)

Su vokiečiais: kadangi tai yra viduramžiai, tai konfliktas su vokiečiais yra dėl krikšto. Vienintelis Vilniaus kraštas, kurį valdo Skirgaila, vėliausiai apsikrikštyja. Yra konfliktas tarp pagonybės ir krikščionybės. Konfliktas tarp dviejų tikėjimų.

Jonas Skarbekas (vienuolis).

Su lenkais: dėl žemių, dėl Volynės, Podolės (kitur: Podolija, Voluinė; visur tas pats), kuri kaip kraitis (mergina, kai teka turi turėti kraitį; vaikinas turi turėti namus; todėl tėvai atiduodavo vyriausiui namus; mergina atsineša kraitį — pinigai, žemės, patalynė, rankšsluosčiai) priklauso Lenkijai

Skirgaila neatiduoda žemių lenkams

Ona Duonutė yra susižadėjusi su lenku Mozūrija — Lydos kunigaikštytė; anksčiau priklausė Lietuvai x Mozūrijos kunigaikštys

Vidinis konfliktas

Skirgailos viduje. Dėl tikėjimo (jis save laiko pagoniu, bet apsikrikštyjęs). Sunku gyventi dvigubą gyvenimą, bet nėra kitokios išeitis. Supranta, kad negalima vesti į kovą su kryžiuočiais, todėl reikia apsikrikštyti.

Stardas kovoja už pagonystę

Daugaila yra Skirgailos patarėjas.

Įvyksta ginčas. Stardas (vaidila) groja kanklėmis ir jo misija — įkvėpti pagonis stoti į kovą su kryžiuočiais, nugalėti juos ir išsaugoti pagonybės tikėjimą. Sako, kad žiaurūs vokiečiai, o klastingi lenkai.

Skirgaila pasipriešina: gražiai kalbi, vaidila (Stardai), bet tų laikų sugrąžinti nebėra, kaip. Stardas sudaužo kankles. Nebereikalingos mano dainos jums, sako. Skirgaila irgi supyksta.

„SKIRGAILA. Mes turime tėvynę gelbėti ir tautę. Dievais tesirūpina kriviai. (Sustojęs ties skobnimi). Tik savo kalbos ir papročių mes niekuomet nepamiršime!“

Baigiasi tuo, kad Stardas vis tiek eina į mūsį ir miršta. Jonas Skarbekas (tas pats vienuolis ir kunigas) prieš mirtį pakrikštija jį ir skelbia, kad mirė kaip krikščionis, nors pats Stardas nenorėjo, kad būtų apkrikštytas.

Kadangi Skirgaila praranda vienintelį autoritetą, kuris kaip ir išdavė jį, pradėjo gerti daug (degraduoja Skirgaila; jo nuosmukis).

Gudrus Keleris

Keleris yra jaunas vokiečių riteris, vienuolis. Negali kurti šeimos, tuoktis, turėti vaikų; yra priėmęs įžadus saugoti tėvynę; bet vis tiek mergišius, suvilioja Oligę, todėl jį isimyli, naivi. Keleris ja pasinaudoja tam, kad galėtų su Ona Duonute (kuri griežtai saugoma), taigi, taip prieina prie jos miegamojo.

Dabar jau Ona tampa Skirgailos žmona, nors ir priverstinė, bet kunigaikštienė dabar jau yra. Keleris ateina kaip gelbėtojas ir įsimyli ir įsipareigoja išgelbėti Oną iš nelaisvės. Keleris supranta, kad Ona yra išmintinga, išauklėta (bajorų tėvų kilmės vis tiek, nors iš našlaitė), susižavi ji.

Kadangi gudrus, drąsus riteris yra Keleris, tada pabėga ir išjoja pro vartus su Skirgailos žirgu. Tada visi mano, kad išjojo Skirgaila. Skirgaila, tai sužinojęs, sako, kad Keleris jam patinka dėl drąsos. Bet kitą kartą — išprotės Skirgaila…

Onai niekas nerūpi (V scena)

Ona Duonutė tiki, kad ją išgelbės jos sužadėtinis, parašo laišką (nors jis iš vis nepajudino piršto, nekalbama, kad jis būtų norėjęs susigrąžinti Oną kūrinyje). Vienuolis (Skarbekas) sako, kad tokia Dievo valia: kaip bus, taip bus.

Niekam nerūpi Ona pati. Rūpi visiems tik žemės.

Lenkų vyskupas sugalvoja planą: sako, kad žemės atitenka Lenkijai, o Skirgaila tegul pasilieka Oną. Nepatinka Onai tas planas, ji nenori būti tikslų auka.

Kelerio laiškas

Keleris parašo laišką Onai, perduoda kareiviui kažkokiam. Naivus yra tas Keleris.

Kareivis atneša Skirgailai, bet Skirgaila išdidus, sako neskaitys svetimų laiškų.

Ona Duonutė skaito tą laišką miegamajame.

Keleris pasiaukoja Onai

Stardas dabar šarmanuojamas koplyčioje. Tuo metu Keleris turi pabėgti iš Duonutės miegamojo, taigi, galėjo išsigelbėti tik einant į koplyčią ir išmetė Stardo lavoną pro langą ir pats atsigulė į karstą, nes pats negalėjo pro langą iššokti (buvo per siauras).

Skirgaila ieško Kelerį visoj pilyj. Skirgaila nusprendė, kad negeba valdyti, atiduos Kęstučio sūnui sostą. Ateina pas Oną meilės ir ramiai santuokinį gyvenimą gyventi. Ji šypsosi. Sako, kad jis klysta, šypsosi dėl Kelerio laiško, ne dėl to pasiūlymo.

2 d.

Politinė aistra (dėl tikėjimo, valdymo politikos) ir meilės aistra (Keleris įsimylės Oną, Kelerį — Oligę).

Baigėsi santuoka, šioj dalyje Keleris paspruko su Skirgailos žirgu.

3 d.: palūžusios sielos

Prasidėjo tuo, kad kareiviai neša stipriai sužeistą Stardą. Sako, kad norėjo tiesiog ten vietoj mirti, bet neleido. Sako Skarbekui (vienuoliui), kad nekenčia, kad neprikrikštytų. Tebūnie prakeikti. Skarbekas pila ant galvos vandenį ir… krikštyja.

Praneša apie tai Daugaila Skirgailai ir netiki.

Skirgaila susirgs depresija, pradės stipriai gerti, visados vaikščios girtas.

„SKIRGAILA. Nuo to meto, kai Stardas atsižadėjo senų dievų ir mirdamas naują pagerbė, aš nebetikiu nei dievais, nei žmonėmis.“ Daugaila sako, kad Skirgaila nepasiliestų į tamsias mintis. Skirgailos depresinė dabar nuotaika (visur smirda jam). Daugaila bando nuraminti Skirgailą, nes Daugaila yra stabilaus ir ramaus būdo, bet jis nesugeba paveikti Skirgailos, nes tokia ūmi depresija.

Skirgaila iškviečia Skurdulį (pagonis, krivis). Išsako savo filosofiją apie tikėjimą (pagr. kūrinio mintis): tikėjimas kaip drabužiai, tikrasis Dievas yra širdyj; bet gyvenimas yra ne pagal Dievą, o pagal tai, kas širdyje ir sąžinėje: „svarbiausias gyvenimo uždavinys - išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai jų kentėti.“ Anksčiau buvo išsikvietęs Skurdulis, taip išeina.

Po to: Skirgaila ateina pas Oną Duonutę ir čia apie šypseną prasidėjo Kunigaikšti, tu klysti. Užleisti nori sostą.

Baigėsi tuo pokalbiu.

Ona nemyli, Skirgaila atėjo geru žodžiu, norėdamas jai pasiūlyti santuokinį gyvenimą. Ona atstūmė, geriau pasirinktų Kelerį. Todėl Skirgaila pažada padovanoti jo galvą. Ir eina ieškoti.

Skirgaila. „O dabar tu užmiršk, ką aš tau buvau sakęs, ir neatsimink. Aš atėjau čion su gera širdimi, norėjau tavo draugas būti. Bet dabar užmiršk tai… Aš būsiu tau valdovas ir viešpats, ir tu greit pajusi tai.“

4 d.: bedugnė

Ona atsisako su Keleriu eiti, nenori doro vardo netekti. Sako, kad Keleriui gresia pavojus.

Tai tada eina į kapelą (koplyčią). Viskas aišku yra Skirgailai, kur Keleris.

Tamsieji, šviesieji vyrai reprezentuoja Kelerio vidinį konfliktą. Vienas gundo išgelbėti moters vardą, kitas gundo išlikti gyvam. Nusprendė pasiaukoti Duonutei. Lieka karste jis. Vidury kiemo ant tako, kur visi vaikšto, pažeminti Kelerį. Pats su kojom nustumė.

Pabaiga (4 d.: Bedugnė)

Skirgaila negebės būti valdovu, atsisakys posto, supratęs, kad lietuviams neišsaugojo senojo pagonių tikėjimo ir norės su Ona Duonute pasitraukti, bet Ona atstums (geriau su Keleriu), nenorės šeimynino-paprasto gyvenimo su juo.

Skirgaila degraduoja kaip žmogus. Užkasa gyvą Kelerį. Vienas kareivis nesupranta, kodėl gyvą užkasė ir dar ant tako, po mirties visi mindys.

Daugaila bando atkasti karstą. Sako Skirgaila, ar ne gėda apgaudinėti jį buvo?

Skirgaila įsako kariams nudurti Oligę (Onos tarnaitę).

Jeigu ne Daugaila, būtų nudūręs Oną. Sustabdė bajoras Daugaila.