Šatrijos Ragana

Apysaka „Sename dvare“

Biografija

• Marija Pečkauskaitė (1877-1930, gimusi kovo 8-ą, mirusi 53 metų). Slapyvardis — Šatrijos Ragana.
• Jaunystė, vaikystė prabėgo Žemaitijos dvaruose.
  • Aplinka buvo pilna knygų, protėvių paveikslai ant sienų, muzikos vakarai, seni parkų medžiai.
  • Jaunai mergaitei didelį poveikį padarė tada dar gimnazistas Povilas Višinskis.
  • Jo kalbų įkvėpta ji tapo karšta Lietuvos patriote, demokrate, išmokė šia kalba rašyti, nors buvo sunku (dvare žmonės buvo sulenkėję). Visą gimnazijos kursą išėjo tėvo dvare.
• Buvo bajoriškos kilmės ir religingos šeimos auklėjimo.
  • Visa tai auklėjo rašytojos nuostatas:
  • troškimą tarnauti Tėvynei, teigti liaudies išmintis ir mokslą.
• Lankė bitininkystės kursus Varšuvoje.
• Studijavo pedagogiką kaip laisva klausytoja Šveicarijoje.
• Grįžusi į Lietuvą, Vilniuje įsteigė lietuviškų leidinių knygyną.
• Vėliau vadovavo Marijampolės mergaičių progimnazijai.
• Pirmoji europinio išsilavinimo moteris, skleidusi naujasias pedagogikos ir katalikybės idėjas.
• Buvo įkurusi mokyklėlę, kurioje mokėsi 20 vaikų: rašyti, skaityti.
• Parasidėjus Pirmajam pasauliniam karui persikėlė į Židikus, kur buvo iki gyvenimo pabaigos ir parašė reikšmingiausius savo kūrinius.
• Aktyviai bendradarbiavo spaudoje.
• Daug vertė iš lenkų kalbos.
• Turėjo šaknų iš Anglijos (probobutės).
• Marija paveldėjo kūrybos galią nuo mamos pusės.

Biografinis autorės ir kūrinio kontekstas

I

Medingėnų dvaras (Plungės raj.), kuriame 1877 m. gimė Marija Pečkauskaitė, buvo didelis šio krašto kultūros židinys. Jame buvo saugoma giminės tradicija, prosenelių, promočių portretai. Čia nuolat skambėjo muzika, buvo senų knygų. Vaikystėje Marija buvo mylima ir lepinama.

„Visa kūdikystė auksinė. Buvau be galo lepinama. Be tėvų, daugelis dėdžių, ciocių – gerų, duodančių dovanų. Iš pat mažens mėgau skaityti – buvau gabi. Gyvenau daugiausia fantazijos pasaulyje.(…) Mano Motyna buvo beveik šventa – kantrybės, savęs atsižadėjimo idealas, labai maldinga. Kai mirė paskutinis brolis, mama su tokia ramybe priėmė iš Dievo rankos tą žmonių žodžiais neišreiškiamą smūgį, kad visi suprato, jog ji yra tikra krikščionė. ”

Marijos probobutė buvo anglė, o mamos sesuo – profesionali muzikė, koncertavusi Varšuvoje, Peterburge. Marija iš stiprių Šiukštų, mamos giminės moterų, paveldėjo kūrybos galią – ne tik žodžio, bet ir muzikos.

II

Kai Marijai Pečkauskaitei buvo 10 metų, jos šeima persikėlė gyventi į Užvenčio dvarą (Kelmės raj., netoli Šatrijos kalnas). Povilas Višinskis, Ušnėnų k. valstiečių sūnus,nuo 1891 m. vasaros lankydavosi Pečkauskų namuose. Tuo metu jis buvo Šiaulių gimnazijos mokinys, todėl padėjo Marijos vyresniajam broliui Steponui pasirengti gimnazijai.

Povilas Višinskis turėjo didelės įtakos Marijai. Povilo Višinskio paraginta Marija Pečkauskaitė išmoko lietuvių kalbą ir pradėjo ją viešai vartoti, kurti. Povilas aiškino gramatikos, leksikos taisykles. Marijai buvo nelengva, bet ji stengėsi. Tai buvo drąsi mintis. Tuo metu spauda lotyniškomis raidėmis buvo uždrausta, o bajorai kalbėjo lenkiškai. Marijos tėvai mokėjo lietuviškai tiek, kiek reikėjo susikalbėti su tarnais bei valstiečiais (rašyti ir skaityti lietuviškai jie nemokėjo).

III

Tą vasarą Povilas pamilo Mariją, kurios širdyje budo jausmai jam, ir labai nerimavo, kai atsikraustęs į Užventį kunigas Kazimieras Bukantas dažnai ėmė lankytis Pečkauskų dvare. Tuo metu Užventis šurmuliavo. Parapijiečiai buvo nepatenkinti Bukanto, Marijos ir jos sesers draugyste. Jie įtarė, kad šie santykiai siekia toliau negu pasivaikščiojimai, pokalbiai, bendri pamuzikavimai. Kunigas buvo net apskųstas vyskupui.

Marija bendraudama su žmonėmis laikėsi išdidžiai ir draugystės su kunigu nenutraukė.

Bukantas Marijai atrodė idealus žmogus: muzikantas, poetas, lietuvis patriotas. Marija stebėjosi jo linksmumu, sugebėjimu suprasti žmones, dosnia širdimi.

Tarp Marijos ir kunigo Kazimiero buvo abipusiai jausmai. Kunigas Bukantas – pono Jonavičiaus apysakoje prototipas.

Rašytojos ir kunigo Bukanto bičiulystė tęsėsi visą gyvenimą. Kai mirė Marijos tėvas, o ji studijavo, pas dvasininką gyveno Šatrijos Raganos mama, kuria šis rūpinosi kaip savo mama.

Šatrijos Ragana – išsilavinusi rašytoja moteris

• Gimnazijos kursą baigė namuose (buvo samdomos mokytojos).
• Varšuvoje lankė bitininkystės kursus.
• Studijavo Šveicarijoje pedagogiką.
• Dirba Marijampolės mergaičių progimnazijoje.
• 1915 m. (per Pirmąjį pasaulinį karą) atvyksta į Židikus pas kunigą Bukantą, kur gyveno serganti jos mama, o sesuo Sofija dirbo klebonijos ekonome.

Visuomeninė veikla Židikuose

• Įkūrė mokyklėlę, kurioje mokėsi apie 20 vaikų.Mokė skaityti, skaičiuoti, istorijos, literatūros… Buvo reikli, pasiaukojusi, bet niekada nekeldavo balso, neskirdavo bausmių.
• Suorganizavo jaunimo chorą, mokė giesmių.
• Pastatė medinį namą su erdvia sale ir scena, kur vykdavo labdaros vakarai, vaidinimai.
• Globojo senelius, ligonius, neturtingus žmones.
• Atidarė senelių prieglaudą, ambulatoriją.

Citatos

„Dulkių pasaulyje veikliai darbuotis šviesos pasauliui…” - Marija Pečkauskaitė

„…tėra tik viena absoliuti vertybė – žmogaus siela.” - Marija Pečkauskaitė

„…žmogus laimingas yra tada, kada jaučia ir gali sau pasakyti, kad nėra parazitu pasaulyje ir yra naudingas aplinkai.” - Šatrijos Ragana

Kūrybos bruožai

• Kūrinių centre — senasis dvaras ir jo gyventojai, kurie šviečia, moko, globoja kitus. Taigi, jos kūriniai XX a. pr. buvo itin skirtingi nuo kitų, nes dvaras 1-ą kartą vaizduojamas kaip kultūros židinys.
• Anot rašytojos, menas yra sielos išreiškimas.
• Kūriniuose pasakotas kalba I asmeniu, rašo dienoraščio forma, yra vidinis monologas.

„Sename dvare” (1922)

Apysaka „Sename dvare” (1922) – novatoriškas kūrinys to meto lietuvių literatūroje. Jam būdingas autobiografiškumas, vidinis monologas, dienoraščio forma, psichologiškumas, bandymas kurti intelektualų pasakojimą.

• Vaizdai aprašomi su romantinei (kūrinys neoromantinis) pasaulėjautai būdingu ilgesiu, melancholija.
• Dvaras ir jo aplinka (tvenkinys, gėlynai, paslaptingas sodas).
• Gamtos aprašymai išreiškia veikėjų būsenas, jausmus, nuotaikas.
• Pasakotoja - Irutė, kuriai teko išlydėti Anapilin artimuosius, su ilgesiu prisimena vaikystę, seka „seną seną aukso sapną” – svarbi atminties tema.

Mamatės paveikslas

• Jausminga,
• Religinga,
• Subtiliai jaučianti meną (skaito, skambina Šopeno kūrinius),
• Vertina gamtos grožį (gėrisi baltomis rožėmis ir jazminų kvapu),
• Svajotoja, romantikė,
• Altruistė (jaučia pašaukimą būti „gailestingąja seserim”),
• Patriotė (skaudžiai išgyvena giminaičių sulenkėjimą, įsigalintį prakticizmą, dykaduoniavimą).

❌ Ši santrauka nepakeičia skaityto kūrinio, bet tinka pasikartoti. Sekmės!

Pagrindai

🎯 Veiksmas vyksta carinės Rusijos priespaudos metu (1864 - 1904 m.) tėvo Liudviko dvare.

Liudvikas yra vedęs, Marija (lenk. Marinia) Daugirdienė jo žmona.

Šeima bajorų kilmės, tačiau ne itin turtinga.

Jie turi tris vaikus:

1. Irusia (ką? Irusią, vadinama ir Irutė) Daugirdaitę — 8 metų.
2. Nika (kieno? Nikos) — berniukas mažesnis už Irusią
3. Jonelis — irgi berniukas, mažiausias iš visų

Knyga parašyta 3 kalbom:

1. Bendrąja lietuvių kalba1 (kurią naudoja pasakotoja Irusia)
2. Žemaičių kalba (kurią naudoja visi paprasti žmonės)
3. Lenkų kalba (kuria kalba ponai, bajorai)

Marija (pagr. veik.)

• Marija — romantikė (ne realistė), idealistė, meniškos prigimties moteris.
• Labai myli muziką, groja pianinu.
• Ideali vaikų motina (mama, mamatė).
• Tačiau dažnai jaučiasi vieniša, trūksta sielos draugo.
• Liudvikas nelabai supranta Marijos, nes jis priešingai yra realistas ir materialistas.
• Vieną kartą Liudvikas paprieštaravo, kad neturėjo vesti ūkininką.
• Liudvikas paprieštaravo, kad mažai dėmesio skiria ūkiui. Labiau nori, kad kontroliuotų tarnaites (viena iš jų: Uršulė, kurią sugavo samdinys Kazimieras), kad nevogtų pieno, mėsos. Sako, kad ji kaip šeimyninkė turėtų žiūrėti, kad nevogtų iš virtuvės.
• Marija rašo dienoraštį. Ant balto popieriaus išlieja blogas emocijas, susikaupusias mintis.
• Rašo, kad bloga šeimyninkė, norėtų būti labdorininkė, meninkė, bet atsakingai atlieka motinos rolę.
• Marija buvo paskutinis šeimoje vaikas (jauniausias).

Bočelis (mamatės Marijos tėvas)

• Mėgsta kalbėti žemaitiškai su tarnais.
• Gyveno Kalnėniuose (į Kalnėnus).
• Bočelis nelepino vaikų, bet nebuvo piktas.
• Buvęs bajoras, dabar senas.
• Daug knygų turėjęs.
• Viską galima įkalbėti.
• Kiekviena knyga šventenybė bočeliui, todėl taip mąsto ir Marija.
• Dvaruose, aišku, kalbėdavo lenkiškai.
• Vienas siužetas: bočelis išsigando, kai auklė runkelį išmetė iš rankų, bet, kai sužinojo, kad tai ne jo kūdikėlis Marija, nepyko. Buvo labai laimingas. Iš pradžių tik užsidarė kambaryje, buvo didelė išgastis.

Tik gaila, kad Marijos mama mirusi, sako Irusia.

Kiti veikėjai

• Marijos brolis dedė Kazė (Kazimieras)
• Irgi groja pianinu.
• Pona Pranciška
• Anksčiau prižiūrėjo Kalnėnų dvarelį, bet paseno ir nebegali.
• Pona Zuzana
• Dabar prižiūri dvarą. Senmergė (be vaikų).
• Pona Verusia
• Gresia apakimas.

Liudviko sesė Karusia

• Liudvikas turi seserį Karusią (pilnas vardas turėtų būti Karolina).
• Jos vyras Boleslovas. Vaikų neturi.
• Jie turtingai gyvena Vilniuje.

Daugiau apie juos siužeto skiltyje.

Siužetas

Apie mamatę Mariją

• Marija yra meniškos prigimties:
• Kai atvažiuoja ponas Jonavičius (kuris groja violončele), ypač malonu groti.
• Jonavičius išsilavinęs, grįžęs iš užsienio, ją simpatizuoja, galima sakyti, kad įsimyli, bet Marija lieka ištikima žmona.

Egzistencinė problematika.

• Mamatę slegia buitis, nes nori padėti žmonėmis, bet negali.
• Išeitis bus tik tada, kai išeis pas Dievą. Kitaip sakant, mirs.
• Liudvikas nesupranta Marijos (ne citata): gi visų vargšų neišgelbėsi.
• Marija neturi draugų, kaimo moterys/kaimynės yra tamsuolės.
• Vis dėlto Marija bando visiems, kurie eina į dvarą, padėti.

Apie Karusią ir Marijos dvasingumą

• Karusia (Liudviko sesuo) pasisiūlo Irusią paremti materaliai ir paruošti mokslui.
• Bet Marija neleidžia Irusią atitraukti nuo ūkio gytvenimo, kol užaugs, nes gyvenimas mieste iškreiptų jos sielą.
• Liudvikas įsižeidžia, kad Marija atsisako Karusios paramos.
• Marija supyksta, Liudvikui pasako, jog iš visų jėgų gins savo teises, bandys apsaugoti Irusią.
• Karusia ir Boleslovas yra tuščiagarbiai, sulenkėję miestiečiai, materialistai, netikri žmonės.

• Irusia irgi įsivaizduoja, kad labai gabi, graži, mėgsta pasirodyti.
• Todėl Marija mato, kad Irusios viduje tuštoka, nors išoriškai švinta.
• Marija nori, kad Irusia būtų dvasinga, kad pažintų užuojautą, gailėsį, krikščioniškąsias vertybes.
• Pavyzdžiui, kai suserga nepagydoma liga ir reikia laidoti mergaitei, jai mamatė aiškina, kad džiaugsis, kad nepagailėjo grožio ir padarė gerą darbą.

• Karusia skirsto žmones į: mužikus (kuriuos nepripažįsta ir iš vis nevadina žmonėmis) ir bajorus.
• Karusia sako (ne citata): ar nesi girdėjusi etiketo? Negalima bučiuotis viešosiose vietose. Ir tuo labiau reikia bučiuotis su lygios klasės žmonėmis.
• Priešingai, Marija mano, jog negalima žmones verinti pagal jų statusą, žeminti. Ji bando įsigilinti į žmogaus gyvenimą.
• Marija nenori kitų klausti (ne citata): ar tu mužikas ar ponas?
• Ji stengiasi įkvėpti vaikus, mano, jog žmogaus vertė nepriklauso nuo kilmės, o doros.

• Išties Karusia nemėgsta Marijos.
• Čia citata iš knygos:

- Gali sau tamsta juokauti, tačiau faktas pasilieka faktu: nei literatė, nei muzikė niekados nėra gera pati, motina nei šeimininkė, - tarė ciocia Karusia.

• Taip pat priduria, kad norėtų, jog Liudviko vaikai turėtų būti tinkamiau auklėjami.
• Tęsia: jis pats vargšas užsiėmęs ūkiu, o dėl Karusios priekaštavimo netgi Marijai širdyje pyktis sukilo, bet nieko nesakė.

Dar apie Irusios dvasinį auklėjimą

• Mamatė groja pianinu.
• Liudvikas ateina, bet Irusia perspėja tėvą, kad motina groja, todėl reikėtų išeiti.
• Mama sako, kad daugiau taip nedarytų, nes mama turi atlikti pareigas ir gyvenimas nėra tik apie pianiną.

Apie tuščiagarbystę

• Liudvikas (kaip tikras bajoras) suorganizuoja medžioklę.
• Tuščiagarbis žmogus prisiema nuopelnus, kurių nėra vertas.
• Boleslovas girėsi (kaip tikras pagirūnas), kad nušovė stirną, nors tai ne tiesa.
• Liudvikas patenkino jo savimylą.
• Boleslovas yra įsivaizduoja, kad yra geresnis negu iš tikrųjų yra,

Apie valstiečius kūrinio pradžioje

• Atėjo 2 valstiečiai Rimeika ir Spūdis prašyti dvarininko Liudviko, kad išspręstų ginčą: ką daryti su bitėm?
• Iš Spūdžio bitės pabėgo, Rimeika pagavo, bet neatiduoda dėl to, kad Dievo valia.
• Pats Liudvikas atidavė dalį asmeninių bičių, kad išsprestų ginčą, nes sako, kad kitaip pasipjaus tie valstiečiai.
• Marija šitokiu poelgiu pasidžiaugia: esi ideališkas teisėjas, bet Liudvikas žiūrį į valstiečius kaip chamus, nes chamo nepriversi prie teisybės.
• Taigi, Liudvikas panašiai žiūri į valstiečius, kaip ir Boleslovas, Karusia.

Žemaitiškai kalbanti bobutė

• Turėjo tėvelius, 3 vaikus.
• Vyrą palaidojo.
• Dabar vieniša ir kukliai (galbūt netgi skurdžiai) gyvena kaime, bet švari ir tvarkinga.
• Prastai vaikšto.
• Labai ori, nėra išdidi
• Neprašo kitų išmaldos, stengiasi būti savarankiška.
• Šviesos dvasios kaimo moteris.
• Nemokyta.
• Džiaugiasi už tą, ką turi.

• Jai neša valgyti Irutė, Nika.
• Vaikams ten gerai, sako, kaip ten miela.
• Panašūs į pasakos namus.

Žemaitiškai kalba Levanarda (vyras, knygnešys)

• Viengungis, gyvena su mama.
• ** paraud meistas** — iškaptuoja šaukštus, visus skirtingai.
• Religingas Dievo žmogus. Drožia šventuosius, juos pardavinėja (Šv. Jurgio, Šv. Vincento, Kristų kaip išpažintoją).
• Platina knygas ir turi 2 vežimo dugnus, kad žandrai nežinotų apie jo knygas, t.y. kontrabandą.
• Jis išmokė Mariją (mamatę), kokia graži lietuvių kalba.
• Todėl Marija sako, jog turi lenkų drabužius, bet lietuvių sielą.

• VISIŠKAI nerūpi materialiniai dalykai: daugiau išdalina išdrožtus šventuosius.
• Todėl, kai mirs jo motina, kuri tvarko jo finansus, Levanardai nebus, kur dingti.
• Tačiau Marija prižada tvarkyti Levanardos finansus ir jį palaidoti.

Panelės Paulinos vėstuvės

• Paulinai nepatinka vyras, bet vis tiek su juo eina į vėstuves.
• Vyras turtingas, bet, anot Paulinos, negražus.
• Mamatė Marija — svočia. Nepasitenkina tuo, sako, kad tai sakramento išniekinimas.
• Sesys neužtekėjo už turtingų, išskyrus Pauliną.
• Marija bando Pauliną perspėti, kad save žaloja, reikės visą taip gyvenimą išgyenti.

Kaimų žmonių tamsumas (arba: pagalba vargšams)

Jasaitienės — žiniuonės darbai. (Autoriaus pastaba: prilyginčiau su šėtonu.)

• Kai truputį buvo paraudusios mergaitės akys, ir ji skundėsi, kad didelis skausmas (gėla), mama nueina pas žiniuonę, kad pasiklaustų, ką daryti.
• Žiniuonė sako, kad reikia taboko tirštis dėti į akis.

Vuo Jasaitieni ir saka: „Tat, – saka, – kirmina; rek, – saka, – anus nutručyti, anij iesti išies akis mergikia, je negydysi. Rek, – saka, – išvirinti tabuokas ir plauti akis, vuo paskou dar pačių tirščių pritverti“. Aš tap ir padariau. Vijną kartą nupluoviau – kad ims gelti, muna mergiki niekur netveras, bliaun. Aš pri Jasaitienis. Cioceli, – sakau, – nognia skaust, bliaun muna mergiki. „Tat ir gera, – saka, – tat kirmina tručijas, dar plauk“. Aš dar plauti. Unt naktijs pritvieriau tirščių. Rytmetį veizu – ak tu Dijvuleliau myliausis! Kad užputuses akys, kad paraudonavuses, šit, kap dabar. Muni ir išgunstis paiemie. Kur dabar bedingsu, misliju sau, kur bebiegsu, kad ne pri ponitelis. Gal dousi kuokią ruodą.

• Tačiau, be abejo, tai sukelia daugiau problemų, todėl akys sutinsta, paraudonuoja. Citata:

Vokai buvo sutinę lyg rutuliai ir paraudonavę, o iš po jų vos težiūrėjo akys, raudonos lyg kraujas.

• Mergaitė sako, kad žiūrisi kaip per miglą. Marija sako motinai, kad būtinai reikia apsilankyti pas daktarą.

Higienos stoka

• Kitai mergaitei neplovė plaukų, kol susidarė kaltūnas, todėl reikėjo visus plaukus nukirpt:

Paskui atėjo kita moteriškė taip pat su mergaite, tik daug mažesne už anąją, gražiu, tik išbalusiu veideliu ir didelėmis mėlynomis akimis. Visas jos pakaušis buvo aptekęs šašais, bjauriais, šlapiais, pūliuotais, net koktu buvo žiūrėti. Reti, gelsvi plaukeliai, iš priešakio mažumą sudailinti, buvo supinti į dvi plonuti kaseli, tikri pelių uodegėli.

– Pirmų pirmiausia, mano mažyte, – tarė mamatė, apžiūrėjus galvą ir glostydama mergaitės veidelį, – reik nukirpti plaukus. Juk vis tiek jų nebeiššukuosi, o nukirpus greičiau pagysi…

Mergaitė, išgirdusi tai, ūmai ištrūko iš glamonėjančių ją mamatės rankų ir, nutvėrus abiem rankom savo pelių uodegėles, įsispraudė į kambario kerčią ir ėmė verkti.

– Aš nenoriu kirpdinti plaukų! – sakė kukčiodama. – Muna kasas! Muna kasas!

– Tylėk, Vuoniki, begėde! – sušuko supykusi motina. – Ir žlembs čia puonia į pat ausis!

Mergaitė aptilo ir, paleidus savo „kasas“, susikišo abi kumšti į akis. Mamatė šypsodama nuėjo pas ją į kerčią ir, vėl glostydama jai veidelį, tarė:

– Klausyk, Onele, na, ko gi čia gailies tokių kasų? Veizėk, kokios plonos, striugos, kaip kokios virvelės. Koks čia gražumas! O kai aš tau nukirpsiu ir galvelę išgydysiu, pamatysi, kokios kasos užaugs. Tokios, kaip mano, veizėk!

Ir mamatė pasilenkė, rodydama savo plaukus.

Onelė atėmė kumštį nuo vienos akies, paskui nuo antros, žvilgterėjo skersomis į mamatę kartą, paskui antrą, pagalios išplėtė akis ir, ištiesus rankelę, su vienu pirštu palytėjo mamatės kasas.

– Ar dabar duosies kerpama? – paklausė mamatė.

– Dousu…

Paėmė mamatė dideles žirkles, ir bematant kasos nukrito ant žemės. Vėl apsiašarojo Onelės mėlynos akys, bet vargšė sėdėjo tylitelaičiai, ir matyti buvo, kad kaip begalėdama stengėsi suvaldyti savo širdies skausmą. Nuolat tik žiūrėjo į mamatės kasas, tartum tame reginyje semdama jėgų savo nelaimei pakelti.

Pagalios galvelė tapo nukirpta, nuplauta ir ištepta, o į Onelės ranką įkišti keli saldainiai.

– Še, graužk, namo grįždama, kad ne taip būtų liūdna, nelaimingąsias kasas atsiminus.

Apibendrinimas

• Baigėsi tuo, kad mamatė buvo labai linksma, nors ir liūdnas ruduo, bet gerai buvo vis tiek.
• Neša valgyti tiems, kuriais rūpinasi. (Nes prižadėjo.)
• Mamatė nori, kad užaugtų jos vaikai, bet tuo pačiu metu ir nenori, kad užaugtų, nes tada nebebus taip gerai.

• Esmė: laikas — nenustabdoma jėga.
• Pasakojimas yra Irusios prisiminas, nostalgijos jausmas: kaip buvo gera augti.
• Numirs Irusios tėvai: mirs Marija, Liudvikas.
• Retai sugrįš Irusia ir Marijos kiti vaikai.
• Vaikai turės savus gyvenimus.

Po to kas buvo?

• Dvaras suiro.
• Pasikeitė laikmetis, buvo kita epocha.

Autobiografiškumas

Galima sakyti, kad šis kūrinys turi autobiografiškų dėtalių.

• Rašė apie mamą, santykius su broliais. Galima ir sieti su rašytojos gyvenimu.
• Šatrijos Ragana (kūrinio rašytoja Marija Peškauskaitė) yra panaši į Irusią, kuri prisimena, kaip gera buvo užaugti, o ne į Mariją, nes neturėjo vaikų.
• O Stanislova, rašytojos motina, yra kūrinyje esančios mamatės prototipas.
• Iš tikrųjų Marija Peškauskaitė turėjo seserį, bet apie ją niekur nerašoma, svarbiausiai apie ją nerašoma kūrinyje. Sesė buvo skirtinga nuo Šatrijos Raganos, matomai nesutarė.
• Kazimieras Bukantas taip pat prototipas ponui Jonavičiui, kuris groja violenčele.