Mikalojus Daukša

„Prakalba į malonųjį skaitytoją“

Po Mažvydo ir katalikiškoje LDK pradėtos leisti lietuviškos knygos kaip atsakas į protestantų išleistas knygas. Tą darbą pradėko katalikų kunigas Daukša.

Mikalojus Daukša — renesanso epochos humanistas, katalikų kunigas, gimtosios kalbos teisių gynėjas LDK. Jis buvo kilęs iš smulkiųjų bajorų šeimos, kurioje kalbėjo lietuviškai. Pirmasis pradėjo leisti lietuviškas knygas LDK. 1595 m. išleido pirmą lietuvišką knygą LDK „Katekizmą“, 1599 m. išvertė „Postilę“ į lietuvių kalbą.

Po Liublino unijos (1569 m., privaloma data pagal istorijos VBE) Lietuvoje pradėjo įsigalėti lenkų kalba. Daukša suprato kylančią grėsmę gimtajai kalbai. Lenkų kalba parašytoje „Postilės“ „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ Daukša kelia gimtosios kalbos išsaugojimo, kaip tautos išlikmo sąlygos, problemą.

Dažnai mokytojai prašo, kad mokiniai mintinai išmoktų bent dalį šios prakalbos. Dažnai tai ši ištrauka:

Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gražinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.