Adomas Mickevičius

„Odė jaunystei“, „Vėlinės“, „Romantika“, „Krymo sonetai“, „Ponas Tadas“, „Gražina“

Romantizmas

Romantizmas: istorinės, kultūrinės aplinkybės, svarbiausios asmenybės (apibūdinti 2-3 sakiniais)

XVIII a. pab. – XIX a. pr.

Istorinės aplinkybės.

• Paskutinis ATR padalijimas 1795 m. Prarandamas valstybingumas vykdoma rusifikacija, primetama stačiatikybė.
• 1830-1831 m. vyko sukilimas prieš Rusijos valdžią. Numalšinus sukilimą 1832 m. uždarytas VU.
• 1863-1864 m. vykęs sukilimas irgi nuslopintas. Po jo 1864-1904 m. uždrausta lietuviška spauda, lotyniškoji abėcėlė pakeista rusiška, lietuvių kalbą uždrausta vartoti mokyklose ir įstaigose.

Kultūrinės aplinkybės.

• Spaudos draudimas. Knygnešystė, slaptos Lietuviškos mokyklos.
• Kuriasi slaptos, patriotinės VU studentų draugijos: Filomatų, Filaretų, Spindulingųjų ir kitos.

Asmenybės.

Simonas Daukantas – istorikas, pirmosios Lietuvos istorijos, parašytos lietuviškai, autorius. Daukantas tapo tautai pasiaukojusio žmogaus simboliu. Jo kūriniuose romantiškai aukštinama Lietuvos praeitis.

Motiejus Valančius – Žemaičių vyskupas, švietėjas. Laikytinas pagrindiniu demokratinių lietuvių visuomenės judėjimų (blaivybės sąjūdžio ir knygnešystės) organizatoriumi. Pirmasis ryžosi planingai šviesti ir kultūrinti kaimo žmones, skatino kaimo mokyklų, kuriuose būtų mokoma lietuviškai, kūrimą.

Jonas Basanavičius – visuomenės veikėjas, pirmasis laikraščio „Aušra" redaktorius, mokslininkas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Basanavičiui rūpėjo kelti tautinį lietuvių sąmoningumą ir savigarbą.

Romantizmo bruožai. Romantinis herojus.

Romantizmo bruožai:

• Romantikai nusivilia tikrove. Ji – neteisinga, chaotiška.
• Bėgama į vaizduotės, svajonių pasaulį, stengiamasi atsiriboti nuo dabarties.
• Tikrąjį pasaulį, atveria sapnas, vaizduotė, intuicija.
• Vidinis žmogaus pasaulis svarbesnis už išorinį.
• Siekiamo idealo ieškoma praėjusių amžių kultūrose, egzotiškuose kraštuose.
• Gamtoje slypi paslaptingi dalykai, begalybės atspindys. Dažnai vaizduojama Herojiškos praeities, tautosakos, gimtosios kalbos aukštinimas.

Romantinis herojus – tai dvasiškai laisvas, neramios, išdidžios sielos žmogus, maištaujantis individualistas. Jis nesitaiko su niekingu išoriniu pasauliu, nepritampa prie visuomenės, konfliktuoja, gyvena pagal širdies, sąžinės balsą. Tai išskirtinė asmenybė, apdovanota stipriomis aistromis, linkusi į melancholiją, liūdesį.

Biografija

2-3 gyvenimo faktai, poeto ryšys su Lietuva.

Adomas Mickevičius (1798-1855) – pasaulinio masto XIX a. pirmosios pusės rašytojas, kūręs lenkų kalba. Tagamta (naktis, sutemos, jūra, kalnai), tolimi kraštai.

• Daug dėmesio skiriama meilės temai.

Tautinio romantizmo bruožai:

i didysis lietuvių ir lenkų poetas romantikas, padėjęs romantinės poezijos pagrindus. Nors kūrė lenkų kalba, kuri tuomet buvo laikoma mokslo ir meno kalba, savo kūryboje aukštino Lietuvą. Jo kūryba įkvėpė kitus garsius rašytojus: Antaną Baranauską, Maironį, Vincą Kudirką. Pačiam Mickevičiui patiko Donelaičio kūryba. Gimė ir augo Naugarduke, savo tėvyne laikė ATR. Jis studijavo Vilniaus universitete, dalyvavo slaptoje filomatų draugijoje, kurios šūkis: „Mokslas, tėvynė, dorybė!". Mokytojavo Kaune, išgyveno romantišką, liepsningą, bet nelaimingą meilę Marilei Vereščak. Už veiklą filomatų draugijoje A. Mickevičius buvo suimtas, kalinamas, po metų ištremtas į Rusiją. Lietuvoje daugiau nesilankė, bet ji visą gyvenimą išliko poetui romantikui šventa: jauniausias Mickevičiaus sūnus buvo pakrikštytas iš Lietuvos atsiųstu Nemuno vandeniu. Konstantinopolyje susirgo cholera ir mirė.

Asmenybė.

Adomas Mickevičius pasižymėjo jaunatvišku entuziazmu, tikėjo žmonija ir jos pažanga, laisvės, lygybės ir brolybės idealais.

Ryšys su Lietuva.

1. Gimė netoli Naugarduko kilmingoje LDK bajorų šeimoje, tėvai kalbėjo lenkiškai. A. Mickevičius mokėsi Lietuvoje, Vilniaus universitete, dirbo Kaune.
2. Poetas sakė, kad kilme yra lietuvis, o jo tautybė – lenkas.
3. Poemoje „Ponas Tadas" Lietuvą vadina savo tėvyne.

Kūryba

Apie maištą, jaunų žmonių ryžtą keisti pasaulį: Odė jaunystei.

XIX a. Lietuva kentė carinę priespaudą. Adomas Mickevičius, kovingas romantikas, karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą, kvietė į kovą prieš carizmą. Poetas priklausė Filomatų draugijai, kurios himnu tapo Odė jaunystei. Tai kūrinys, išreiškiantis pažangaus jaunimo siekius. Kūrinyje ryškus romantiko nepasitenkinimas realybę ir siekis sukurti šviesesnį pasaulį.

Kontekstas. Eilėraštį poetas pirmiausiai perskaitė Filomatų draugijos susirinkime. Ši draugija akcentavo jauno žmogaus patriotiškumą, skleidė laisvės ir doros idėjas. Šios mintys ypač išryškėja romantinėje „Odėje jaunystei". Carinė cenzūra jį uždraudė, bet odė paplito ir išpopuliarėjo tarp 1830-1831 m. sukilimo dalyvių.

Eilėraštyje „Odė jaunystei" išaukštinamas jaunystės polėkis, noras keisti pasaulį. Odė komponuojama kontrasto principu – tai žemė ir dangus, jaunystė ir senatvė. Opozicijos išryškina skirtingą gyvenimo sampratą. Žemė apibūdinama kaip negyva, privisusi pelėsių. Su šia erdve susiję tie, kuriuos „jau slegia metai". Tokių žmonių akiratis siauras, jiems trūksta polėkio, ugnies ir jie negali pakeisti pasaulio. Kontrastas žemei yra dangus. Tai rojus, stebuklai, naujovės. Tai idealas, kurio link skuba jaunas žmogus. Kalbantysis labai primena romantinį herojų, kuriam nepriimtina realybė, dabartis, jis aukština maištą, laisvę, šviesios ateities siekį. Lyrinis subjektas skatina vienytis ir bendrai kovoti su ydomis, smurtu. Kalbantysis kupinas idealizmo, jo tikslas – visų bendra laimė. Pakili intonacija liudija aistringą tikėjimą jaunųjų galia ir energija. Taigi poetui itin reikšmingos vertybės yra tarnystė žmonijai, vienybė, siekiant bendrų tikslų, ryžtingas noras kurti šviesesnę ateitį.

Apie nelaimingą meilę: drama Vėlinės, baladė Romantika.

Mickevičius, gyvendamas Lietuvoje, buvo pamilęs Marilę Vereščiak. Nors meilė buvo abipusė, bet tėvai Marilę ištekino už turtingo grafo Putkamerio.

Vėlinių IV dalis buvo parašyta Vilniuje, išgyvenus šią nelaimingč meilę. Svarbiausia poetui romantikoje atskleisti gilius jausmus, meilės kančią.

Romantikams meilė – išskirtinis jausmas. Tragiškos meilės istorija vaizduojama poemos „Vėlinės" IV dalyje. Vėlinių vakarą pas kunigą atklysta Atsiskyrėlis Gustavas, kuris apmąsto dramatišką savo likimą. Gustavas – tipiškas romantinis herojus: jis individualistas, skausmingai išgyvenantis atotrūkį tarp aukštų sielos polėkių ir tikrovės, svajojantis apie idealią, nežemišką, šventą meilę. Jaunuolis ją sutinka. Kelios detalės kuria trapų mylimosios paveikslą: balta suknelė ir veidas, riedanti ašara, tylus balsas. Deja, Gustavo meilė, susidūrusi su socialine realybe, neišsipildo – jis įsimylėjo aukštesnės padėties merginą, kuri jį atstūmė dėl prestižo ir turtinio išskaičiavimo. Visa ši istorija – skaudžios poeto išgyventos meilės dvarininkei Marilei Vereščak aidas. Išduotas Gustavas kankinasi, jį apima prieštaringi jausmai: skausmas ir aistra, dievinimas ir nusivylimas. Jis kaltina mylimąją tuščiagarbiškumu, turto troškimu ir čia pat teigia galįs viską atiduoti už vieną žvilgsnį. Galiausiai Atsiskyrėlis nusižudo. Tai simbolinis veiksmas, kuriuo išaukštinamas kentėjimas, idealo siekimas, meilė. Realybė to žmogui suteikti negali – taip teigtų romantikai.

Apie tėvynės ilgesį: sonetai Akermano stepės, Piligrimas ir poema Ponas Tadas.

Šie kūriniai parašyti tremtyje.

Mickevičius, kovingas romantikas, protestavęs prieš baudžiavą, kvietęs į kovą prieš carizmą, priklausęs slaptąjai Filomatų draugijai. Už tai caro įsakymu buvo ištremtas iš Lietuvos be teisės sugrįžti. Gyvendams Kryme jis parašė Krymo sonetus, vienas iš jų — Akermano stepės, kuriame ryškus tėvynės ilgesys. Vėliau gyvendamas Europoje parašė poemą Ponas Tadas, kuri gimė iš tėvynės ilgesio, iš noro kūryba grįžti į gimtąsias vietas. Mickevičius yra sakė, kad rašydamas gyvenąs Lietuvoje: giriose, smuklėse, su šlėkta, su žydais. Kūrinyje ryškus romantinis praeitis idealizavimas, meilė gimtąjam kraštui.

Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! /
Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, /
Kas jau tavęs neteko…

Epinės poemos „Ponas Tadas" pradžia ypatinga. Tai prisiminimo sukelta vizija, meilės ir pagarbos tėvynei išreiškimas. Kadangi Adomas Mickevičius poemą rašė Paryžiuje, akivaizdu, kad kūrinys radosi iš tėvynės ilgesio, kuris, poeto žodžiais tariant, virto chroniška liga. Kūrinį pradėjęs retoriniu kreipiniu, toliau poetas tarsi grįžta į savo vaikystės ir paauglystės žemę. Rašytojas kuria sodrų, senosios bajorijos gyvenimo paveikslą, piešia idilišką tėvynės viziją, įspūdingą Lietuvos peizažą. Čia daug miškingų kalvų, žalių lankų, banguoja mėlynasis Nemunas. Gamtos aprašymuose svarbus, ypač dažnas vešėjimo, susipynimo motyvas. Toliau poetas teigia, kad vidury tokių laukų, ant kalno stovėjo senas dvaras. Matėsi, kad šiame dvare buvo dirbama, dvaro vartai svetingai atidaryti. Dvaro aprašymą persmelkia autoriaus ilgesys, žavėjimasis praeitin grimztančio gyvenimo vaizdais.

,,Gražina" (žanras, tema, vertybės, kokia sudaroma sutartis, kodėl)

Žanras: istorinė poema.

Tema: Lietuvių kovos su kryžiuočiais.

Erdvė: Veiksmas vyksta Naugarduke.

Veikėjai: Gražina – protagonistė, pagrindinė veikėja, kunigaikštis Liutauras – jos vyras, ištikimas patarėjas Rimvydas. Jie nėra istorinės asmenybės, personažai yra išgalvoti.

Vertybės: aukojimasis tėvynei.

Liutauro sutartis su kryžiuočiais. Liutauras susitaria kovoti su kryžiuočiais vienoje pusėje ir pulti, išduoti kunigaikštį Vytautą, nes Liutauras mano, kad brolis Vytautas jam kelia grėsmę, nori jį apgauti (Liutauras manė, kad Lyda turi priklausyti jam, o Vytautas ją nori atimti.) Liutauras aukoja tėvynės garbę dėl savo šlovės, garbės ir turtų.

Gražinos paveikslas

Adomas Mickevičius savo kūrinyje išaukštino moterį. Gražina išsiskiria dvasios stiprybe, pasiaukojimu, meile tėvynei. Kunigaikščio žmona Gražina nebe pirmos jaunystės, bet vis dar gražiausia mergina. Jos veidas ir kūnas buvo labai dailūs, veide atsispindi jaunatviškumas bei išmintingumas. Nors veido bruožai labai moteriški, bet ūgiu ir išvaizda ji buvo labai panaši į kunigaikštį Liutaurą. Kartais ją net maišydavo su Liutauru. Moteris rimtai tvarkosi pilyje, dažnai pataria savo vyrui, tačiau tuo visai nesididžiuoja. Ji brangina kunigaikštį, jai svarbūs ir jo reikalai. Dėl to ji visada šalia, kai vyrui reikia patarimo. Gražinos meilė tėvynei labai stipri, o ryžto, valios, drąsos jai galėtų pavydėti ne vienas šių dienų vyras. Gražinos mirtis – tarsi jos fizinių ir dvasinių jėgų palyginimas. Nors kunigaikštienė ir žuvo, tačiau ji pasiekė savo tikslą: išgelbėjo savo vyro garbę ir tėvynės vienybę. Todėl poetas kunigaikščio Liutauro žodžiais ir pabrėžia Gražinos didvyriškumą: „Nors moteris, bet karžygys dvasia." Mickevičius išaukština moterį, pasiaukojusią dėl tėvynės ir vyro Liutauro garbės.

Kontekstas. Emilija Pliaterytė.

Emilija Pliaterytė, dalyvavusi 1831 m. sukilime, greičiausiai buvo paveikta ir Mickevičiaus literatūrinio vaizdinio. Pliaterytės, moters karžygės, legendą pats Mickevičius įtvirtino, po sukilimo parašęs jai skirtą eilėraštį „Pulkininko mirtis". Dar po dešimtmečio Emiliją Pliaterytę minėjo kaip naujos, „moterų išsilaisvinimo epochos" pirmąjį ženklą.

Liutauro, Rimvydo paveikslai.

Liutauro paveikslas.

Liutauras – vidinių prieštaravimų draskoma asmenybė. Jam svarbu tėvynės likimas, tačiau tarsi koks kirminas jį graužia pavydas, jis norėtų daugiau turtų, nekenčia didžiojo kunigaikščio Vytauto. Todėl, susirinkęs kariuomenę ir pasikvietęs kryžiuočius į pagalbą, kunigaikštis rengiasi žygiuoti prieš saviškius. Jis yra užsidaręs ir slepia savo planus. Net ištikimas patarėjas Rimvydas nežino, ką mąsto Liutauras, į kurią pusę jis išjos su kariais. Jis liepia rengti karius į žygį, tik Rimvydas nesupranta, kur link pasuks Liutauro pulkai. Liutauras supranta savo klaidą netekęs mylimosios Gražinos. Supranta ir atperka savo kaltę: kai laužo liepsnose pagal pagonių paprotį deginamas žuvusios kūnas: „<…> ant laužo jis užbėga/Ir draug su ja pradingsta liepsnose."

Rimvydo paveikslas.

Rimvydas – ištikimas patarėjas, kovose užgrūdintas ir didelį patyrimą turintis karys, priešinamas Liutaurui. Jis žino, kad aršiausi Lietuvos priešai yra kryžiuočiai. Savitarpio vaidai – likinas dalykas, o amžinieji priešai– prūsų žemėse. Todėl ir stengiasi Rimvydas prikalbinti Liutaurą, kad šis nesidėtų su priešais.

,,Akermano stepės". Tėvynės tema.

Adomas Mickevičius buvo ištremtas už dalyvavimą filomatų draugijos veikloje, kurį laiką gyveno Rusijoje keliavo po Akermano stepes. Rašytojo išgyvenimai ryškūs sonete „Akermano stepės" (iš ciklo „Krymo sonetai"). Lyrinis subjektas žavisi svetimo kraštovaizdžio grožiu: jis vežimu tartum laivu plaukia stepe – sausu okeanu (sugretinimas), bet gamtos grožis nenumalšina gimtojo krašto ilgesio. Kalbantysis stebi žvaigždes, įsiklauso į tylą – norėtų išgirsti balsus iš Lietuvos, kvietimą iš tėviškės. Tačiau lyrinis subjektas suvokia, kad jo niekas nešaukia. Taigi žmogus, praradęs tėvynę, jaučiasi kaip tremtinys, jo kančios negali nuslopinti ir įspūdingas svetimo krašto grožis.

Lietuvos kraštovaizdis A. Mickevičiaus kūryboje

Kraštovaizdis – svarbi Mickevičiaus kurto Lietuvos vaizdo dalis. Romantiniai Lietuvos peizažo kontūrai išnyra poemose, baladėse ir sonetuose. Miškai ir vandenys – bene dažniausiai pasikartojantys to peizažo motyvai. Idiliškai poezijai būdingus šviesius parkų ir giraičių vaizdus poetas keičia tamsiais, gūdžiais girių ir vandenynų motyvais. Jo baladžių gamta pilna nakties šlamesių, šešėlių. Ji keri bauginančiu ir viliojančiu grožiu. Įspūdingiausius Lietuvos kraštovaizdžius Mickevičius sukūrė tremtyje. Lietuvos gamta tremtiniui buvo tarsi dvasios namai, žemiškasis rojus. Tik tokia – laisvę įkūnijanti gamta gali ugdyti romantinę vaizduotę, skleidžiančią fantastinius vaizdinius. Mickevičiaus miškų aprašymuose ypač dažnas vešėjimo, susipynimo motyvas. Sakiniai susipynę nelyginant vieno ilgo periodo šakos. Taip ir vaizdai, ir sintaksė išryškina romantinį kūrybos principą: sudaromas įspūdis, tarsi tekstas gaivališkai augtų ir šakotųsi