Marius Katiliškis (tikr. Albinas Marius Vaitkus)

Epinis realistinis romanas „Miškais ateina ruduo“

Kiti autoriaus kūriniai

• „Užuovėja“ – 13 apsakymų, prarastos gimtinės ilgesio įkvėptas kūrinys, poetizuojama žemdirbio stiprybė, žmogus laimingas kaime
• „Išėjusiems negrįžti“ – tūkstančiai lietuvių paliko gimtuosius namus, sutryptos Lietuvos vaizdas
• „Pirmadienis Emerald gatvėje“ – emigrantų degradacija (išėjimas iš rojaus į pragarą)

Lietuvio nuopolis – žmogus pasitraukia nuo gamtos, miško.

Miškais ateina ruduo

Siūlome žiūrėti filmą tik tam, kad būtų lengviau suprasti knygos toną ir atmosferą, nes turinys gali neatitikti knygos:

I dalis (LRT) II dalis (LRT)

Skaityti

Apskritai

Rašytojas autentiškai atskleidė tarpukario nepriklausomos Lietuvos (apie 1920-1940 m.) Aukštaitijos užkampyje, Virsnių kaimo (atokus, tarp miškų esantis Basiuliškių ūkio) gyvenimą, žmonių moralinius nuopolius. Katiliškis vaizduoja veikėjus morališkai netvirtus, tradicinio kaimo gyveninmo nuosmukį.

Galima sakyti, kad tai psichologinis romanas – jausmai, išgyvenimai, nuotaikų kaita, realistinis – veiksmas nuoseklus, chronologinis, daug aprašymų. Pavasaris – vasara – ruduo. Tarpukario Lietuva (autobusai, pieninė, valsčius, daboklė, turgus). Lietuvos kaimas Basiuliškės. Temos: meilė, kaimo gyvenimas, miškas, gamta (džiaugsmas, liūdesys, išdavystė). M. Katiliškis (pasakotojas) nesmerkia, nemoralizuoja veikėjų

Pasak kritikės Violetos Kelertienės, Katiliškis potekstėjė norėtų pasakyti, kad Lietuvos žmonės dar nebuvo pasiruošę laisvei ir užtat jiems buvo lemta ją prarasti.

Kūriniui (1969 m.) būdingos netikėtos metaforos, originalūs palyginimai, paralelizmai, laisvas kalbėjimas. Rašytojas daug dėmesio skiria egzistencinių problemų įprasminimui, gamtos ir žmogaus vienovei.

Romano ašis: lietuvis ir miškas. Dar Antanas Maceina yra sakęs: „Mes esame miško tauta, todėl gamtos ritmas mums yra savas. Jis apsprendžia mūsų vidaus gyve­nimą ir mūsų kūrybą. Savo viduje mes esame išlaikę tą pirmykštį gamtos nekaltumą…“.

Romanui svarbus miško ir žmogaus likimas, todėl daug apie gamtą ir rašoma… Galima skaityti knygą kaip išplėstą metaforą apie lietuvio išėjimą iš miško, miškų kirtimą, niekinimą.

Taigi išryškėja 2 siužetai:

• Intriguojanti meilės istorija
• Nepriklausomos Lietuvos socialiniai, ekonominiai, dvasiniai pokyčiai

Erdvė ir laikas

• Veiksmas trunka apie pusmetį
  • Nuo ankstyvo pavasario iki rudens pradžios
• Romane pabrėžiamas erdvės ankštumas, uždarumas
  • Erdvė buvo tarsi atskirta nuo viso pasaulio, o neseniai nutiestas kelias, kuriuo kartą per dieną nuvažiuoja ir grįžta autobusas, uždarą kaimą bent kiek suartina su miesteliu.

• Nepagrindiniai romano veikėjai
  • Veronika Gužienė
    • Turi krautuvėlę. Durna. Tokia pat višta, nemokyta.
    • Petro pusseserė?
  • Įgaliotinis Špicas
    • Atakuoja Agnę

-> Monotonijos ženklai romane sukuria tokią aplinką, kurioje žmonių santykiai darosi įtempti, o blaivus protas užleidžia vietą gaivališkoms aistroms ir primityviai jėgai. Tokioje aplinkoje meilė negali skleistis ir žydėti, nes miškais ateina ruduo, ji pasmekta baugaus rudenio šalnoms.

Meilės trikampis

Šio romano, parašyto per šešias savaites, centre — autentiška (tikras, paties patirtas) Tiliaus — miško kirtėjo, grioviakasio, ūkininko berno — meilės patirtis. Visi 4 charakteriai, aistringai trokštantys laimės, tarsi pavaldūs lemčiai, todėl neišvengia nelaimės ir pakliuva į neišpainiojamų įvykių pinkles.

Opozicinės poros:

• Petras ir Monika Doveikos priklauso civilizacijos poliui

• Tilius ir Agnė — miško žmonių polis

• Monika Doveikienė ir Tilius — slapta, karšta meilė

Veikėjų būdai atskleidžiami mišku.

Miškakirtys Tilius (Telesforas Gelažius)

Drąsus (apgina Agnę); Moniką nuo Doveikos šūvio. Darbštus, egoistas (apgaudinėja Agnę), gamtos žmogus, jo veiksmus ir nuotaikas nulemia aplinka. Ankstyva tėvo mirtis pakeitė Tiliaus gyvenimą: labai greitai turėjo perimti tėvo vaidmenį, būdamas dar visai vaikas. Prisiskaitęs daug knygų jis susikuria visai kitokį knyginį pasaulį, norėjo bėgti iš kaimiškos aplinkos, norėjo gero valdiško gyvenimo. Tilius nėra tradicinės kaimo bendruomenės narys, jis yra modernėjantis žmogus. Nepajėgia suvokti suaugusiųjų gyvenimo. Tilius yra miglos, rūko, nenumaldomo vyksmo žmogus

• Jaunas, tvirto sudėjimo vyras
• Darbštus, myli gamtą
• Jis karštakošis (karšto būdo žmogus), romantikas, pasiduoda aistrai
• Tiliui miškas yra namai, kuriuose telpa visas jo gyvenimas: Jo vaikystės pasaulį talpiai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs lankas.
• Romano pradžioje, siekdamas geresnio gyvenimo, atyksta į Basiuliškes kirsti miško ir
• … patiria naujus meilės jausmus:
  • Gužienės karčemoje Tilius pastebi ir įsimyli Agnę, šeimininkės jaunesniąją dukterį
  • Atlieka lytinį aktą, tai juos dar labiau suartina, nes, matyt, abu trokšta meilės
  • Tačiau Tilius jaučiasi susvetimėjimą
  • Eina tarnauti į Doveikos sodybą, sutinka Moniką Doveikienę
  • Tarp šių dviejų užsimezga stiprus slaptas meilės ryšys
• … gilinasi į dramatišką vidinę Tiliaus būseną, likimą:
  • Tiliaus dvejonės, neapsisprendimas, ką gyvenime veikti, svajonių neapibrėžtumas — tai krizės situacija, individo pasimetimas alternatyvų kryžkelėje.
  • Rodomi jo išgyvenimai apmąstant savo situaciją, bandymas įsisąmoninti neryžtingumo priežastis, žinojimas, kad reikia palikti Doveikos vienkiemį, negalėjimas atsiplėšti nuo Monikos.
  • Dėl nuolatinio blaškymosi ir skaudaus mąslumo Tiliaus lemtis atrodo dar tragiškesnė.
  • Tilius „nerimą nešėsi glėby“ – nebenori dirbti tėvo žemės (perleidžia jaunesniam broliui) ir taip nutraukia paveldėjimo tradiciją.
  • Dvejojančio, nepatenkinto, nerimastingo Tiliaus paveikslas – kintančio laiko ženklas.
  • Naujoviškos gyvenimo programos neturėjimas, pasidavimas laikiniems malonumams vaikinui kainuoja gyvybę.
  • Tilius yra kryžkelės žmogus, išeivis iš senojo kaimo, iš gamtos, tačiau psichologiškai dar nepasirengęs permainoms, atviram pasauliui.
• nusprendžia pasilikti Basiliuškių ūkyje ir tarnauti bernu.
• Tilius savo jaunystę geria lygiai kaip visi kaimo diedai alų iš statinių – drąsiai ir ne(si)gailėdamas, Agnę versdamas amžinai ilgėtis jo glamonių, kol Monika nešioja tai, kas vidury rugių lauko kartą susikūrė iš 23 jos ir 23 Tiliaus chromosomų
• Rūpestingas: Penkioliktus metus eidamas, turėjau ne tik sau duoną užsidirbti, bet ir motinai padėti, nes tėvas paliko gaują alkanų vaikų. Visi kaip lazda nubraukti. Aš vyriausias. Reikia sėti. Motina prašo kaimynų. Nepriprašysi kasdien. Ne, sakau, leisk man, pasėsiu. Sėtuvė traukia prie žemės. Buvau jau prastypęs, bet plonas, kaip gysla. Ir tiek ten tos tvermės. Nugara įskaudo, pakirto pakinklius. Vietomis subloškiu į krūvą, vietomis - tušti lopai, kai sudygo. Ak tu, sakau, nors eik keliais per dirvą. Bliaunu su ašarom, bet sėju, ir tiek. Paskui jau ką gi. Sustembau. Šešerius metus atmušiau. Sąžiningiausiai. Kol pašaukė kariuomenėn. Suaugo jaunimas, man reikia dairytis vietos kitur. Priauginau artojų, mergų. Tik žemės per mažai.

Agnė Gužaitė

Atitrūkusi nuo gamtos, jai nuobodu, ją valdo jaunatviškumas. Ištikima ir mylinti, tikisi ištrūkti iš kaimo ir gyventi mieste prasmingiau. Kaimas ir miškas yra meilės aplinka, miesto kultūrą laiko pranašesne, ją domina gražūs rūbai, prabanga, modernios kultūros atstovė

• 17-metė mergina, jauniasia romano veikėja
• Krautuvininkės jauniausioji duktė, kuri dažnai tapatinama su gamtos vaiku
• Grakšti, trykštanti energija ir jaunyste
• Tapatinama su gamtos reiškiniais: Ji pati savimi buvo pavasaris, pati gražiausia pavasario apraiška, kaip žibuoklė alksnynėlyje.
• Tilius pirmiausiai įsimyli Agnę ir ją išgelbėją, kai užpuolia įgaliotinis Špicas
• Agnė, suvokusi, kad praranda Tilių, svajoja apie susitaikymą su juo, prisimena kartu patirtus neišdildomus įspūdžius
• Trokšta vėl būti šalia ir jausti jo artumą
• Laikui bėgant, Agnė susitaiko su esama padėtimi ir vėl tampa tokia, kokia buvo iki pažinties – valiūkiška mergaite

Jauna pienininkė Monika Doveikienė

Buvo išsilavinusi, nevertino tradicinės šeimos vertybių (būdama ištekėjusi, santykiavo su kitu), egocentrikė (jai buvo svarbi asmeninė laimė). Baigusi mokslus, tikėjosi geros vietos, prabangaus gyvenimo, tačiau išsiunčiama dirbti į pieninę. Taip pat yra atitrūkusi nuo gamtos, siekia išvykti į miestą. Ištekėjusi už Petro Doveikos (atsisako savo jaunystės) yra socialiai aprūpinta. Troško meilės, buvo impulsyvi, aistringa, tamsiai moteriška, bandė prisitaikyti prie gyvenimo, tačiau prasiveržia prigimtis (pasitaiko Tilius, kurį labai greitai suvilioja) nori susigrąžinti savo jaunystę. Monika yra subrendusi ir gali daugiau pasiūlyti Tiliui negu Agnė. Monika žino ko nori ir kaip tai gauti, jaučiasi įkalinta kaime

• Aistringa, seksuali, valdinga, kovojanti, mylinti
• Nekenčia savo vyro Petro Doveikos
• Jos gyvenimas tarpmiškėje prilygsta kalėjimui: Ji jautėsi įmesta gilion duobėn, apkalta aklina statinių tvora, neperlipama, neprlandama.
• Tiliaus ir Monikos slapti meilės jausmai yra laukiniai, žymiai stipresni negu Tiliaus ir Agnės
• Monika Doveikienė, kitaip nei Agnė Gužaitė, pažadina Tiliuje slypėjusią milžinišką jėgą – seksualinę energiją. Būtent su ja jis tampa tikru vyru

Ūkininkas Petras Doveika

Nemyli savo žmonos, laukia jos mirties, tačiau laukia iki tol, kol pasensta ir sutinka Moniką, su kuria nori atsigriebti savo jaunystę. Norėjo būti turtingiausiu ir turėti daugiausiai galios. Buvo šalto ir racionalaus proto, nepriima jokių emocijų. Monika jam buvo kaip daiktas, trofėjus. Suklysta vertindamas save: turtingiausias, galingiausias ir tikėjo, kad Monika bus su juo laiminga, tačiau jis yra jai per senas. Jis nesibodi kaimo, miško, bet žemę vertina kaip daiktą, o ne kaip tradicinę vertybę. Neigė, kad yra senas, bendravo su jaunuomene ir, tik sužinojęs, kad Monika jį išdavė su jaunu vyru, supranta koks yra senas.

• Pagyvenęs, valdingo būdo, gudrus ir apsukrus vyras: vyras rimtas, pagyvenęs ir kandęs dantį į visokią duoną
• Citata apie išorinę išvaizdą: Skaisčiai rusvų plaukų, - dėl jų greičiausiai ir buvo vadinamas Raudonuoju, - sulipę pluoštai draikėsi ant praplikusio viršugalvio. Apsišluostė platų, šlakuotą, raudona barzdos ražiena nužėlusį veidą. Patrynė rankove nosį ir įdėmiai, tartum pirmą kartą, apžvelgė jaunuolį. Būdamas kresnas, nusmukusiais pečiais, turėjo įvertinti jo statų ir išnašų stovą, keldamas galvą aukštyn, lyg į pastogę.
• Petras turi dviejų vyrų jėgą. […] Ne tik sveikatos, bet ir patyrimo daugiau už kitus.
• Trokšta žmonos Monikos meilės, bet ji jį atstumia
• Jo valdose ypač gražus ir švarus miškas, tačiau šeimininko santykis su juo tik pragmatiškas: Ten žaliavo turtai, lobis, kapitalas…
• Sužinojęs apie žmonos neištikimybę, surezgia keršto planą
• Raudonasis Petras, jis turėjo ką papasakoti iš turtingos savo praeities. Teko jam būti ir tikruose miestuose, kaip Klaipėda, ir duoną pelnytis beveik iš jūros. Jis pažino ir fabrikus. Sakysim, Frenkelio odų fabriką Šiauliuose, kur smarvė tokia, kad arklius jau iš tolo apima pasiutimas, ir jie šoka su vežimais plaukti skersai ežerą. Jis darbavosi valdiškose statybose - kur tiesiami keliai, rausiami prakasai per kalnus, renčiami tiltai per upes ir pylimai per balas.

Meilės trikampis - Mokovas

Tiliaus santykiai - Prezi

Papildomai

Jonas Vakaris

Atsiskaitymo klausimai - savirefleksija

Tematika, 2 siužeto planai, kūrinio erdvė, laikas, idėjos.

Tematika:

• Miškas ir lietuvis.
• Intriguojanti meilės istorija.
• Nepriklausomos Lietuvos ekonominio, socialinio ir dvasinio gyvenimo pokyčiai.

2 siužeto planai:

1. Meilės istorija ( du trikampiai).

2. Tarpukario nepriklausomos Lietuvos gyvenimo pokyčiai.

Kūrinio erdvė: Aukštaitijos užkampis. Virsnių kaimas, čia gyvena Agnė, Basiuliškės, čia yra Doveikos ūkis.

Laikas: veiksmas trunka apie pusmetį. Ruduo- metafora, iškalbingai atskleidžianti veikėjų būsenas. Vaizduojama tarpukario Lietuva.

Idėjos:

• Lietuvis neatskiriamas nuo miško.
• Žmonių noras prasigyventi
• Lietuvos kelias į naują gyvenimą.
• Žmonių likimas priklauso nuo gebėjimo vadovautis protu ir valdyti aistras.

Agnės paveikslas.

Agnė – tikra miškų dukra, „dar tik prasikalęs daigas, sprogstantis pumpuras". Užaugusi tarp miškų, ji, kaip ir jauna stirna, yra atvira pasauliui, jos mintys skaidrios, be piktų kėslų, žodžiai nuoširdūs. Tiliaus meilę ji priima pasitikėdama, atsiverdama, su sunkiai slepiamu džiaugsmu – ji patiria svaigiausią savo gyvenime laiką – pirmąkart myli. Jos meilės džiaugsmo išraiška – pašėlęs lėkimas sūpynėse. Tiliui pasitraukus, padūkusi, drąsi, besijuokianti Agnė tampa rami, susimąsčiusi, ji užsidaro savy. Ji pasirenka kitą kelią – jau ne svaiginančios meilės, o blaivaus apskaičiavimo. Dėl meilės Agnė nekovoja dėl gyvenimiškos patirties trūkumo, neįžvalgumo, nemokėjimo gudrauti, manipuliuoti, savo švelnumo, tyrumo. Be to, lietuvių nacionalinis charakterio bruožas – lyrizmas, nuolankumas, susitaikymas (tai būdinga ir Tiliui), o pati Agnė į meilę, vyro ir moters santykius žvelgia tradiciškai ir mano, kad vyras turi būti aktyvus. Tai atsiskleidžia epizode apie gegužinės šokius, kai Agnė šoka su kitais, taip siekdama sukelti pavydą Tiliui, tačiau šiam trūksta ryžto ir valios prie jos prieiti.

Įvaizdžiai: Prasikalęs daigas, sprogstantis pumpuras, kaip žibuoklė, kaip supančio ant vandens gluosnio Sakelė, pati gražiausia pavasario apraiška, geltonplaukė puriena

Meilė: skaisti kaip purienų žiedai pavasario diena, medžių pumpurai plyšta; žaibas, audros šėlsmas, lietus, jūra, srovė.

Tiliaus paveikslas.

Tilius užaugęs tarp miškų, tačiau svajoja išsiveržti iš uždaro kaimo gyvenimo. Jo svajonė- valdiška tarnyba, tai rimta ir solidu. Tačiau anksti neteko tėvo, jam trūksta išsilavinimo, neturi įtakingų užtarėjų. Laiško dėl tarnybos laukimo būsena vyrauja iki romano pabaigos. Laukti, delsti, neapsispręsti, pasinaudoti aplinkybėmis ir dėl to kentėti- Tiliaus būdas. Jei ką nutaria, vis tiek elgiasi priešingai. Tilius priklausomas nuo aplinkybių, stipresnių žmonių, o labiausiai nuo prigimties. Jis bejėgis susidoroti su geismu, prabudusiu kartu su pavasariu. Jis gerai nepažįsta Monikos- kartą matė turguje, parduotuvėje, klausėsi jos muzikos, o mintys jau užnuodytos. Jaunatviškai švelnius jausmus Agnei nuslopina aistringas Monikos glėbys. Jis leidžiasi nešamas aistros, svaigsta, neturi į ką atsiremti, grimzta ir krenta. Skendimo motyvai dažnėja įsisiūbavus jų meilei. Dažnas tuščio mosto judesys- lyg pavasario sūpynių imitacija. Su Agne susitinka prie upės, ant tilto, jungiančio tiek Agnės, tiek Monikos krantus, o Tilius savo kranto neturi. Kuo aistringesnė, karštesnė meilė, tuo labiau Tilių kausto bejėgiškumas, geismą jaučia kaip bėdą, nelaimę. Tiliaus gyvenimas tarsi pakartoja visos ,, miško tautos" epopėją: nuo darbų pavasarėjančiame miške, meilės trikampių, likimo apmąstymų iki gaisrais ateinančio rudens, kai Tilius aiškiai pajunta pražūtingą lemties valandą. Taigi, Tilius yra kryžkelės žmogus (E.Bukelienė), išeivis iš senojo kaimo, gamtos, tačiau psichologiškai dar nepasirengęs permainoms, atviram pasauliui.

Monikos paveikslas.

Ką tik baigusi pienininkystės mokyklą, į Virsnių kaimą atvyksta ne savo noru, neketina ilgai užsibūti. Jeigu jau lemta gyventi užkampyje, atskirtame nuo pasaulio, tai gyvenant kaip poniai, šeimininkei. Dėl to ir savo buvusio skurdo, neleidžiančio žmogui laisvas rinktis, sutinka tekėti už Doveikos. Galbūt todėl, kad visą gyvenimą negalėjo pasirinkti, gaivališka jėga pasiima Tilių. Kaitros, gaisro, liepsnos figūros ženklina jų meilę. Susitikimo vieta rugių laukas, daržinė – slaptumo, kūniškumo temos. Monika duoda tai, ko negalėjo duoti Agnė – subrendusios moters patirtį. Jos meilė nieko nepaisanti akla, agresyvi. Galų gale ji pražudo juos abu.

Monikos ir jos meilės įvaizdžiai: liepsna, ryjanti sausą kirtimų žolę; verpetinga upė; liūtis po sausros, staigūs, trumpi lietūs; siūbavimas ant tilto per bedugnę; kaip vėjas; pražūtinga.

Kontekstai:

1. Romanas „Miškais ateina ruduo" sukurtas rašytojui pasitraukus iš Lietuvos. Istorijos viesulų nublokštas toli nuo tėvynės, visą gyvenimą ją nešiojosi širdy. Rašytojas yra pasakęs: „Negalima gyventi be duonos, negalima pat gyventi be tėvynės."

2. Tiliui suteikta nemaža autobiografinių bruožų.

Petro Doveikos paveikslas.

Petras Doveika kietas, apsukrus, nesiskaitantis su priemonėmis, jei nori pasiekti užsibrėžtą tikslą. Jis Basiuliškės sodybos šeimininkas, juo kaime nepasitikima, nes pats nieko neturėdamas tapo turtingiausiu žmogumi apylinkėje, konfliktavo su kaimynu Vargdieniu. Nenuolaidumas, gobšumas, gudrumas Doveikai padėjo didinti turtus. Jis save laikė kovos žmogumi ,,Eiti per gyvenimą ir laimėti" – toks buvo jo principas. Jis mėgo būti svarbiausias, patiko, kai kiti pavydėjo turtingų namų, gražios, jaunos pienininkės. Jis vertino žmones kaip daiktus- ir Moniką įsigijo kai brangų daiktą. Apsvaigęs nuo sėkmės ir užplūdusios laimės, pats patenka į Monikos spąstus. Doveika atėjęs į Basiuliškes iš kito pasaulio, įkūnija aktyvųjį naujų laikų pradą, bet stokoja kultūros žmogui būdingo intelekto ir moralės. Jo aktyvumas primityvus, agresyvus, plėtojasi necivilizuotomis formomis. Jis tarsi pavojingo užkrato nešiotojas, pasak literatūrologės Elenos Bukelienės, negali nei pats būti laimingas, nei kitų padaryti laimingų. Todėl ir jis, ir Monika, nors yra ryžtingi, nepasiekia tikslo.

Koks likimas ištinka Tilių? Kodėl? Nuo ko priklausomas jo gyvenimas?

Sužinojęs apie žmonos neištikimybę, Doveika ieško Tiliaus ir Monikos, o juos suradęs pašauna Tilių. Tilius gyvenimas priklausomas nuo aplinkybių, stipresnių žmonių, o labiausiai nuo prigimties.