Marcelijus Martinaitis

Eilėraščių rinktinė „Kukučio baladės“

Biografija

1. Poetas iš Žemaitijos, Paserbenčio kaimo, Raseinių rajono.
2. Jis žemdirbių kultūros atstovas, išgyvenęs šios kultūros žlugimą sovietmečiu.
3. Aktyviai dalyvavo LPS (Lietucos Persitvarkymo Sąjūdžio) veikloje ir buvo Sąjūdžio Seimo tarybos narys
4. 1999 m. Nacionalinės premijos laureatas
5. Ne tik poetas, bet ir literatūros, tautosakos tyrinėtojas, eseistas, aktyviai reiškiasi kaip publicistas
6. Iš nugriautų gimtųjų namų rąstų prie Vilniaus, Vanaginėjė, pasistatė namą. Pasak poeto, tikėjosi pamatyti pro langus Serbentos upelį, Pilkalnį… Gimtoji sodyba poetui tapo prarasto rojaus vaizdiniu.

Kūryba ir jos bruožai

1. Savo kūryboje bando atkurti žemdirbio gyvenimą, jo vertybių sistemą.
2. Miestas jam buvo svetimas. Gimtoji sodyba poetui tapo prarasto rojaus vaizdiniu.
3. Panaudodamas tautosakinius motyvus, pasakos personažų kaukes poetas kalba apie gyvenimo prasmę ir vertę, atskleidžia gyvenimo reiškinių sudėtingumą.
4. Onutės, Severiutės, Kukučio lūpomis kalba išmintis ir gerumas.
5. Kukučio baladėsė ryški ezopinė kalba. Sovietinės okupacijos laikais reikėjo išsaugoti kalbėjimo laisvę nelaisvėje.
6. Pasitelkdamas paradoksą, ironiją, groteską, poetas atskleidžią pasaulio sudėtingumą.

„Kvailutės Onulės rauda“

Yra tautosakos motyvų:

Rauda – apeiginės tautosakos žanras, kuriame reiškiamas sielvartas netekus artimo žmogaus ar kuriuo kitu tragišku, skausmingu gyvenimo momentu (per laidotuves, vestuves, ėmimą į rekrutus, sudegus namams). Raudas paprastai atlieka moterys.

Onulė apibūdinama kvailute, mažybinė forma (demunityvas), į ją žvelgiama švelniai su užuojauta, nes ji rauda, verkia, tautosakoje kvailiausias yra jauniausias. Per laidotuves, išleidžiant kareivius, tokiais sunkiais momentais sakoma rauda.

Onulei nuliūdina siūlai iš vaikystės kojinės, nes prabėgo vaikystė ir nebegrįš. Faktas, kad ji suvokia, kaip greitai bėga laikas, neaišku, ar ji labai sena. Vaikai svajoja, o tą kūrybingumą gali suardyti gyvenimo iššūkiai.

Antrame posme gvildenama namų prasmė, kad liks kažkas namie nuskriaustas. Bitės motyvas: ji neparskris namo, t.y. lauki grįžtančio, bet nesulauki (autoavarijos, karai).

Visų skausmas tampa jos skausmu, Onulės bejėgiškumas ją ir priverčia verkti.

Laiko ir laikinumo tema, negailestingos tikrovės tema: kaip reikia išgyventi tai, kas įvyksta? Ar Onulė iš tikrųjų kvaila? Galbūt ji kvaila, kad verkia dėl kitų problemų? O galbūt ne, ar svarbiau gyventi čia ir dabar, vertinti kiekvieną gyvenimo etapą?

Ji taip verkė, / lyg būtų sudegę namai. Namuose glūdi dvasia (prisiminimai, jauki atmosfera). Namai turėtų būti šventovė, kur patogu ir gera.

Gamta visų namai.

„Kukučio baladės“

Baladė – poezijos žanras. Trumpas eiliuotas istorinio arba legendinio turinio kūrinys, kuriame susilieję epiniai, lyriniai, draminiai pradai. Tai intriguojantis, neretai niūrių, šiurpių nuotykių pasakojimas apie nepaprastus įvykius. Per juos atskleidžiamas pasaulio paslaptingumas, tragiškos gyvenimo perspektyvos.

„Kukutis nori pamatyti tėvynę“

Kas sieja žmogų už langą su tavimi? Tikriausiai, tėvynė.

Darbštumas yra didžiulė vertybė, tačiau dirbantis žmogus nebemato kitų svarbų dalykų gyvenime, pavyzdžiui, gamta, tautos istorija, tradicijos.

Žmogaus galva visada pilna rūpesčių, lyrinį subjektą slegia buitis (gyvenimo horizontalė, fiziologiniai poreikiai). Žmogaus būtis (dvasiniai pokyčiai), ta vertikalė nekyla į viršų.

Universalus eilėraštiss, gali tikti ir sovietmečio gyvenimui ir šiuolaikiniam. Sovietmečiu, kaip žinia, žmonės dirbo 6 dienas per savaitę, tik sekmadienį turėjo laiką susitvarkyti reikalus, nebuvo laiko realiai pailsėti. Reikia laiko atgauti vidinę ramybę, pamąstyti, ką padarei per savaitę, papramogauti, kurti ateities planus, kvestinuoti būtį.

Lyriniui subjektu norėtųsi vieną dieną pamatyti tėvynę, kai atidirbs. Tėvynė

„Kukutis važiuoja pilnu troleibusu“

Kukutis kilęs iš pronvincijos, atsiduria mieste ir važiuojant pilnu troleibusu jaučiasi gerai, patogiai. Bet iškeliama ir susvetimėjimo problema: nes juo nesirūpina kiti žmonės, nesvarbu, ar esi gyvas. Bendravimas su kaimo žmonėmis skirtingas: visi pažįsta vienas kitą, tai gali būti ir geras, ir blogas dalykas. Dideliame mieste tai tiesiog neįmanoma.

Paradoksas, kad važiuoja suspaustas žmonių, bet jo niekas nemato, visi, kaip rašėte, žiūri, bet neįsižiūri, galvos užimtos reikalais, žmogaus šalia nemato. Kalbėdamas apie patogumą, jog niekam nerūpi, nori pasakyti, kad blogai, kad tai susvetimėjimas. Sovietmečiu žmonės stengėsi nieko nematyti ir negirdėti, nes bijojo — tai išreiškiama ezopine kalba.

Jau pats baladės pavadinimas Kukutis važiuoja pilnu troleibusu intriguoja. Taigi Kukutis (liaudies šnekamojoje kalboje kukutis – baugus, atsargus paukštis) atsiduria mieste. Ką lems i situacija – suspaustas i visų pusių? Kukutis stebi aplinkinius ( tuo pačiu stebi pasaulį), apmąsto savo gyvenimą ir pajunta žmonių susvetimėjimą. Pasaulis begaliniu greičiu lekia pro šalį, tad Niekas nepasižiūri,/kiek tau metų, / kokia tavo akių spalva… O galiausiai – koks paradoksas (kakas netikėta, neatitinka įprastų normų): i viso: / ar tu gyvas, / ar šiaip sau važiuoji? Būtent Kukučio mintijimas (galvojimas, svarstymas) padeda išsiaiškinti gyvenimo paradoksus, absurdo priežastis. Dvasios pasaulis sujauktas: niekas nepastebės,/ jei kurią dieną visai nevažiuosi. Ką gi – minties raiška primityvi, bet tai nereikia, kad pati mintis primityvi. šios paradoksalios situacijos esmė – ne šmaikštavimas, o gilesnis žvilgsnis į žmogų. Juk liaudiškas mąstymo pradas glūdi ir mumyse. Estetinį įspūdį baladėje sustiprina sintaksiniai pakartojimai ( niekas nepasižiūri, niekas nepastebės, niekas neatlėks). Taigi, kas nutiko Kukučiui važiuojant suspaustame troleibuse, yra logika. Vaidas

Kas slypi po paradoksu? Kokios šiandieninio pasaulio problemos netiesiogiai atskleidžiamos?

Įrodykite, jog eilėraštyje yra ironijos.

Namai – rojaus darželio modelis

Siejasi su R. Granausko, B. Vilimaitės namų temomis.