Justinas Marcinkevičius

Poetinė drama „Mažvydas“ ir eilėraščiai

Biografija

Tai Lietuvos poetas, dramaturgas, vertėjas, akademikas, visuomenės veikėjas. Lankė Alksniakiemio pradžios mokyklą, vėliau mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultete studijavo lietuvių kalbos ir literatūros specialybę.

Gimtinė - Važatkiemis (Prienų rajonas). Nemunas, pasak poeto, įėjo į gimtojo kaimo buitį ir dvasinę apyvartą. Kaip ir romantiką Maironį, Marcinkevičių galima laikyti tautos dainiumi.

Tautos poetas

Sovietiniais metais jo kūryba ugdė lietuvių tautinį sąmoningumą, primindama istorinę praeitį, istorinių asmenybių nuopelnus tautai, kalbos svarbą bei atskleidama tėvynės gamtos gtožį.

Sovietmečiu parašė draminę trilogiją „Mindaugas“ (valstybės kūrimas), „Katedra“ (gėrio ir grožio, dvasinių žmogaus idealų statyba), „Mažvydas“ (rašto ir knygos kūrimas). Pasak paties rašytojo, šiuo darbu siekė parodyti, kaip sunkiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio gyvenimo formos — valstybė, raštas, menas. Taip pat norėjo priminti tų formų kūrėjų žygdarbį, įprasminti jų idėją istorijoje ir dabartyje, nusilenkti jiems. Skausmingai apmąstomas architekto kūrėjo ir tarnavimo bažnyčiai santykis bei gimtosios kalbos tautoje išsaugojimo būtinybė.

Just. Marcinkevičius, kaip ir Sigitas Geda, Saulius Šaltenis, yra Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Baltijos kelio, sausio 13-osios ir kitų įvykių liudininkas.

Poetinė drama „Mažvydas“

1975—1976

Galima pamatyti suvaidintą poeto dramą Mažvydas — nuorodos apačioje.

Klaipėdos dramos teatro spektaklis pagal Just. Marcinkevičiaus istorinę dramą “Mažvydas”, pirma dalis. Mažvydo vaidmenį atlieka aktorius Vytautas Paukštė. Spektaklio režisierius Povilas Gaidys. Spektaklis teatre sukurtas 1976 m., televizijai adaptuotas 1993 m.

Įdėėmiai peržiūrėjęs spektaklį, galima neskaityti kūrinio arba bent perskaityti svarbiausias ištraukas.

I dalis (LRT)

II dalis (LRT)

Struktūra

Dramą sudaro 3 dalys.

Prologai

špitolininkų choras gieda giesmę apie Mažvydą (išvardijami geri darbai – moraliniai ir praktiniai; suteikiama žinių apie Mažvydo ankstesnį gyvenimą; Katrikės ir Berankio kvietimas į vestuves

I dalis

Mažvydą tyko daug pagundų; daug pagoniškų apeigų, 10 Dievo įsakymų laužymas; ąžuoliuko sodinimas, špitolinkinkų ir Mažvydo tarpusavio santykiai; Mažvydo dvasinė būsena (nelaimingas); pokalbis su Benigna; Mažvydo gyvenimas, rūpinimas šeima; Mažvydas su Kristupu; žiedas

II dalis

Mažvydo gyvenimas praeityje (prisiminimai); vaidinimas; mintys apie kūną; Mažvydo monologas; pokalbis su Kasparu; Mažvydo dvasinė būsena (palūžęs)

III dalis

Kasparo ir Kristupo pokalbis; Kristupo paveikslas („tamsi siela“); Benigna ir Mažvydas; Martyno atlaidų rytas; kalba apie Dievą; lietuvių savybės (girtuoklystė: „Lietuvoje ko rasi, ko nerasi,/ Bet jau degtinės – tai neatsiginsi“; vienybės stoka: „Kur du lietuviai – ten keli dievai“; priešiškumas ir žiaurumas: „Kur du lietuviai-/ Ten peilis prie gerklės“)

Finalinė scena

Mažvydas nori įsisūnyti Kasparą; Benigna pratrūksta; Mažvydas padėjęs tūkstančiams žmonių; mylėti tūkstančius lengviau nei vieną žmogų

Dramos esmė

• Išryškinamas idealo ir tikrovės konfliktas. Pagrindinis veikėjas – istorinė asmenybė, pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Tačiau dramoje nesiekiama vaizduoti detalios biografijos, nes pirmiausia Mažvydas įprasminamas kaip tėvynės labui dirbantis žmogus, suvokiantis savo pašaukimą ir tam tikslui aukojantis gyvenimą. Jis nujaučia besiartinančią nutautėjimo grėsmę, todėl stengiasi saugoti lietuvišką žodį, savo misiją supranta kaip sunkų, bet suteikiantį vilties darbą, kuris ir yra gyvenimo prasmė
• Mažvydo asmeninę dramą paryškina istorinės aplinkybės: pagonybės ir krikščionybės sankirta, protestantų ir katalikų konfliktas. Ąžuoliuko sodinimas (ąžuoliukas – dvasinės stiprybės ženklas, jo sodinimas atkartoja paties Mažvydo likimą), o Nemunas („pykčio upė“) perskiria Lietuvą į dvi dalias, nors ir viename ir kitame krante gyvena tos pačios tautos žmonės. Mažvydas ketina įstiklinti langą, kad būtų galima matyti Nemunas ir kitas krantas ir dar toliau. Langas taip pat įgyja perkeltinę prasmę – lango į pasaulį per knygą, žodį, kultūrą.
• Pokalbyje su savo pusbroliu Baltramiejumi Vilentu, Mažvydas savo veiklą lygina su Sizifo darbu. Mažvydas yra pasiekęs vidinę ramybę, sizifišką gyvenimą suvokia ne kaip kančią, o kaip džiaugsmą: „Aš grumsiuos dėl kiekvieno žodžio… Kelsiu,/ Laikysiu, stumsius, risiu jį į kalną,/ Kaip tas Sizifas akmenį… O galgi/ Tasai akmuo Sizifui – ne bausmė,/ O laimė? Ne kančia – o džiaugsmas? Gal/ Be to akmens gyvenimo nebūtų…“
• Mažvydui neatliekant pareigos šeimai, artimiausi žmonės pradeda jį atstumti. Žodį prilygina Dievui; nelaimingas nes negali gyventi Lietuvoje, nes dvasininkai nutolo nuo Dievo; žmogus apie Dievą žino daugiau nei apie žmogų. Nelaimingas, nes nepavyko suvienyti abiejose Nemuno pusėse gyvenančių lietuvių. Visą savo gyvenimą paskyrė krikščioniškoms tiesoms skleisti. Kaltas dėl Marijos apkaltinimo raganavimu ir jos mirties; slegia Kasparo padarytas nusikaltimas; du kartus praranda sūnų. Nelaimingas, nes draskomas abejonių dėl vertybių. Dideliems darbams įvertinti laiko reikia daugiau negu lemta gyventi žmogui
• Žodis yra visagalis. Ko nepadarė kardas, tą padarys knyga ir Dievo žodis.
• Martynas Mažvydas:
  • Protestantas, liuteronas
  • Klebonas / pastorius
  • Iš Lietuvos, kur skirtinga tikyba

PIRMA DALIS

…bet gelbėk mus nuo pikto.

Pirmas prologas

Susirenka špitolninkai, vargoninkas Milkius sukūrė naują giesmę apie Martyną Mažvydą, Varguolių Tėvą, kurį jie labai gerbia.

Špitolninkai — bažnyčios tarnai, gyvenantis prieglaudoje.

1

Laikas ir vieta: 1562 m. Ragainė, Prūsija (dabartinė Kaliningrados sritis), Nemunas atskiria Prūsiją nuo Lietuvos. Prūsijoje galima matyti ir šaukti į Lietuvą, kuri anapus Nemuno.

Špitolninkai (Žioba ir kiti) Nemuną pavadina pykčio upe, bet būna ir meilės upe.

„Kur du lietuviai, / Ten peilis prie gerklės“ (Mačys)

Martynas Mažvydas skiria darbus ir bausmes špitolei: bažnyčią šluoti yra garbė, „Pietų nebus“.

Nikodemas ir Martynas Mažvydas lyriškas: „Šaknim į pragarą, šakom — į dangų.“ Tinka ir medžiui, ir žmogui. Ši minti jam labai graži.

Anot jo, meilė — kaip vynas — lengva, gera. Jis yra darbštus, pareigingas: „Iš pareigos darau.“

Martynas Mažvydas 13 metų gyvena Prūsijoje.

Tirva Tilžėjė (dab. Šiaulių rajonas) pardavė Mažvydo knygą. Martynas Mažvydas aiškina, kad jį apgavo, bet lieka dėkingas: „Žmogus brangesnis nei knyga: O ypač / Kai jis iš purvo keliasi…“

2

Vieta: Klebonija. Pokalbis su Benigna apie materialinę padėtį.

Benigną — dideliame skurde atsidūrusi našlaičių šeimos vyriausioji dukteris — vedė Martynas Mažvydas.

Martynas Mažvydas buvo peršalęs, tuo metu atrodė, kad visi darbai be jo sustojo: „darbas — kaip malda. / Kuo nuoširdesnis, tuo brangesnis dangui.“

Benigna mano, kad čia ne klebonija, o ubagynas, nors Martynas Mažvydas mano, kad pakėlė garbingą, didelę 9 žmonių šeimą ir gerus darbus: „Tikėti lengva. Daug sunkiau gyventi.“

Benigna mano, kad „Sugriauš mus tie geri darbai.“ Šeima skolinga, šiemet neužteks duonos, kiti jau prašo pinigų (broliui iš Kuršių arklys krito).

Kitame (I.3) skyriuje M. Mažvydas charakterizuoja Benigną: pavargusi, bet „gerumas didelis“.

Martynas Mažvydas įsako špitolninkui nupirkti įstiklintus langus, vaškinių žvakių tuziną už Radvilos kunigaikščio padovanotą knygą „Vergilijus“.

Tik jauniausias Benignos brolis — Kristupas— be mokslo, anot M. Mažvydo, jis „guvus, greitas, supratingas“, bet „jo dvasia tamsi.“

Kristupas puolė į Nemuną išgelbėti kažką šaukiantį.

Anot M. Mažvydo, „Rytojus / Pats pasirūpins savimi…“

Taip pat ateina vargoninkas Milkius iš prologų ir praneša, kad špitolė parašė giesmę apie jį. Martynas Mažvydas patenkintas, džiaugiasi: „Giesmė — tai mūsų šauksmas tamsoje.“

3

Pokalbis su Kristupu, atneša žiedą.

Kristupas:

Žino daugiau apie „dievą“ nei žmogų, nesustojo „dievo“ šlovinti. Martynas Mažvydas pradeda šaukti, sako, kad žmogus yra nelaimingas, „Bijok laimingų, jeigu jų yra, / Nes jiems nereikia nei dangaus, nei meilės.“

M. Mažyvdui tikėjimas be gero darbo kaip valtis be irklų.

Su Kristupu suvedė sąskaitą.

Martynas Mažvydas atpažįsta žiedą, nes tai Vilniaus auksakalio darbas, ant kurio parašyta „Dabar ir visados. Martynas.“ (1544 m.). Susijaudina, bando sulaikyti besiveržiantį vidinį šauksmą, prisimena Mariją.

Bus pratęsta II.3

ANTRA DALIS

Aš esu gyvenimo duona.

Antras prologas

Špitolninkai nori papildyti giesmę, pridėti posmus apie tai, kaip M. Mažvydas padėjo Berankiui ir Tirvą išlupė iš maro.

1

Praeitis. Vilnius. 1542 m. (5 m. prieš „Katekizmą“), Vilnius, Abraomo Kulviškio akademija.

Martynas Mažvydas siūlo mokslą, teigia, kad Viešpats mato visus, kurie atstūmė jo pagalbą. Liuteronų spektaklis, demonstruojama, kaip iš „Valstiečio“ atimama viskas, ką jis turi:

„Žmogaus kančia yra žmonių kančia […] Užtat, žmogui, duok šiandien, kad rytojus Dosnus ir gailestingas būtų tau.“

Miestiečiai susirenka ir stebi vaidinimą.

Karaliaus gvardiečiai: „Karalius, Vilniaus vyskupui paprašius, / Liu-te-ro-niz-mą uždraudė.“ Ir uždarė mokyklą.

Vienuolis priešinasi M. Mažvydo politikai, nori, kad būtų sudegintos „eretikų“ knygos.

Miestiečiai nesuprato, ar visi vaidina, todėl tiesiog ploja.

2

M. Mažvydas atsibunda Domininkonų vienuolyno požemiuose.

[Monologas.] Laisvai mąsto apie tai, kas jo laukia, galbūt mirtis? Jo atrama — tikėjimas.

Ateina vienuoliai, kurie praneša, kad liuteronizmas draudžiamas ir jis išmestas iš Vilniaus: „Kad ligi ryto / Nė kvapo tavo Vilniuje neliktų!“

Prie durų laukia Marija. M. Mažvydas kosėja, išeinant pro ašaras Marija sako: „Pirmasis mūsų kankinys… Martynai! / Ir aš tave… dabar ir visados…“

3

Vieta; Grįžtama į Ragainę, kaip I dalies pabaigoje…

M. Mažvydo viso gyvenimo šauksmas po jaunystės prisiminimų. Laisvas minties srautas: „Nereikia neverk / tik kartok / pareiga / pareiga / pareiga“.

Kristupas atėjo ir atnešė žiedą dėl to, kad Marija mirė. Martynas Mažvydas sužino, kad Kristupas Marijos vaikas, jis M. Mažvydą, kaip liepė motina, vadina „tėvu“.

Apsikabina. Verkia.

TREČIA DALIS

Teaplenkia mane ši taurė.

Trečias prologas

Katrikė praneša, kad kviečia į jos ir Berankio vėstuves. Be to, nori, kad 2 posmelius apie juos du pagiedotų.

Vargoninkas Milkius nori kuo greičiau paruošti giesmę.

1

Nesumaišykit: Kristupas ir Kasparas (Marijos sūnus, špitolninkas) kalbasi.

Kasparas: „Kur turtingesnis dievas — vargingesnis / Tenai žmogus…“ Užstoja Martyną Mažvydą.

Kristupas: „Lietuvoj bažnyčios auksu tviska“ (žr. kontrreformaciją).

ISTORINIS KONTEKSTAS. Reformacija – religinis sąjūdis XV-XVII a. Europoje, siekęs reformuoti Romos katalikybės doktriną, kultą, bažnyčią. Reformacijos pradininku laikomas anglas Džonas Viklifas. Po jo – Janas Husas, kuris 1415 m. liepos 6 d. buvo sudegintas Konstancoje. Jo veikla padėjo pamatus Martyno Liuterio (liuteronizmo) mokymui po šimto metų. Kontrreformacija buvo judėjimas Katalikų Bažnyčios viduje, siekęs sustabdyti protestantizmo plitimą reformuojant Katalikų Bažnyčią bei persekiojant eretikus. Vikipedija

Jį kviečia „pakunigauti“, nenori „vaikus / A-Bė-Cė“ mokyti. Kristupas savanaudiškas, matoma moralinių vertybių degradacija.

Kasparas moka gražiai lietuviškai rašyti ir skaityti be klaidų, aiškiai (todėl Kristupas nustebintas), yra pakeliavęs (Kristupas sako: „Tu pasaulio matęs, / Lietuvoje gyvenęs…“), regis, dorus. Kasparas išmoko skaityti iš „Katekizmo“, kelis kartus perrašė „Katekizmą“, nes mama liepė.

Sužinome, kad vyksta galvažudžio iš Lietuvos į Prūsiją pabėgusio paieška. Paskutinios dalies pabaigoje sužinoma, kad tas nusikaltėlis yra Kasparas — nužudė Ariogalos tijūną, nes Mariją jis nužudė.

Kristupas pasigiria, kad moka lotyniškai deklamuoti, nes to norėjo tėvas (suprantama, kad tai Martynas Mažvydas, nes, kai buvo mažas, atėjo ir vedė jo seserį Benigną).

Kristupas meluoja, nesako, kad mirė Marija, jo motina ir tai jos žiedas. Kasparas jaučia, kad Kristupas meluoja ir jį pastumia — tas griūdamas parverčia suolą.

Be to, Benigna, išgirdusi šį triukšmą, išvaro Kristupą, nujaučia kažką blogą, nes, anot jos, M. Mažyvdas kažką slepia: „Prieš kryžių klaupiasi arba nuo kranto / Į Lietuvą vis žiūri.“

2

Šventorius. Mačys ir Nikodemas (špitolninkai) kalba apie tai, kad sulaukė „šventojo Martyno“. Diena graži.

Martynas Mažvydas mąstė, ar našlaičiams prieglaudą atidaryt, bet jau ir taip špitolėj ankštu, neužtektų maisto.

Kyla Mačio klausimas: ar yra geriems darbams sieko? Reikia pasverti, teigia Nikodemas.

Mačys: „Lietuvoje ko rasi, ko nerasi, / Bet degtinės — tai neatsiginsi. […] Bažnyčia — vargšams. Vyžotiems. Man ir tau.“

Kas būtų, jei Dievas apsilankytų Žemėje? Kokie būtų jo pėdsakai?

Mažvydas su Milkiu susitinka su nusidėjeliais — Gendrė (turi 5 metų vaiką), Gečys (iš miškų, neina į bažnyčią, verčiasi burtais, lieja žvakes, užsiima bitininkyste) ir Gelbūda (su garbingu vyru, kurią nubaudžia).

~

3

Vilentas: „Mielasis mano, tavo Katekizmas… / Arba Giesmynas — peržiūrėjau visą — / Titano darbas!“

Martynas Mažvydas mano, kad greičiau ne titano, o Sizifo (rašymas bausmė, pareiga?), „Kuriems velniams tos pastangos… […] žiūrėsiu, ar ilgai / Lietuviškai sakysi Karaliaučiuj / Pamokslus savo…“

~

Kunigaikštis per dievą lietuvą atvesiu į prūsiją, ko nepadarė kardas, tą padarys knyga ir dievo žodis

Kunigaikštis mato mažvydo apsileidimą, tingulį ir baimę Trumpiausias kelias į žmogų pro jo pilvą

Mažvydas nenutuko, žinoma, negerioje materialinėje situacijoje.

Kasparas verkdamas paaiškina, kad Marija buvo ragana, nes jos sūnus be tėvo buvo gimęs. „Kodėl gi mums neileidžiat pasirinkti? / Kodėl manęs nė sykį nepaklausėt, / Kokio tikėjimo aš pats norėčiau?“

Martynas Mažvydas turėjo sūnų — Kasparą, bet, kol Kasparas nepranešė apie Marijos mirtį, išties net nežinojo, kad tai jo nesantuokinis sūnus. Prašė jis jo, kad pasakytų „tėve“, bet taip nepadarė.

Kareiviai išvedžia tylintį Kasparą.

Martynas Mažvydas tik nori, kad Kasparas jam atleistų, pasakytų kažką. Labai sielvartauja. Mąsto apie Lietuvą. Ar Lietuva jam atleidžia?

EPILOGAS

Epiloge Martynas Mažvydas skiemenuoja sąbalses, balses.

Choras ir Martynas Mažvydas šaukia žodį „Lietuva“.

Kūrinyje atskleista M. Mažvydo meilė tėvynei.

Eilėraščiai iš „Dienoraštis be datų“

„Toks vakaras“

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu —
vakaras toksai, kad nėr kur dėtis:
ir toksai net neišreiškiamas pilnumas,
ir lengvumas, mėlynas kaip dūmas,
ir toli, labai toli girdėtis.
Vakaras toksai, kad nėr kur dėtis.

Šiandien širdį pasivaikščioti išleisiu.
Aš tai neisiu, aš tai niekur neisiu.
Aš prašau: tik nesumindžiokit širdies!

1963

Ramus, gražus, jaukus, šiltas vakaras.

Tokį vakarą norisi pasivaikščioti vienam. Ne tik, norisi, kad pasivaikščiotų širdis (žinoma, metaforiškai).

Ką reiškia širdžiai pasivaikščioti?

Norisi paleisti emocijas, sunkumus, surasti džiaugsmą, draugus, būti nuoširdžiami ir tikėtis, kad pasaulis, kaip rašo Just. Marcinkevičius, nesumindžiotų lyrinio subjekto širdies.

„Būti ugnimi“ (iš „Dienoraštis be datų“)

I

Kaip vandeniu ir duona
aš gyvas tavimi,
nuo tavo pievų rūką
geriu kaip saldų pieną.
Ir visa, ką tu duodi
ir visa, ką imi,
tu paverti į pilną saulės
Dieną.
Tu ir pati dabar
Diena virtai, —
horizontus praplėtus,
paaukštinus zenitą,
kaip motina vaikus
iškėlei mus aukštai
ir saulės artumu
lyg vynu
svaigini tu.

II

O kas gi tu esi, Tėvyne,
jei ne mes,
jei ne mūsų rankos,
jei ne mūsų širdys?
Visas viliojančiai
nežinomas žemes
mums reiks atrast,
apšviesti
ir sušildyt.
O kas gi esam mes, Tėvyne,
jei ne tu, -
ar mes ne tavo amžių
sekundės ir minutės,
ar mes ne upė,
glamonėjama krantų,
kurios kiekvienas lašas -
tavo mintys?

III

Dabar aukšti pastoliai
ir kosminė trasa
pačių aukščiausių žodžių
reikalauja.
Absoliuti
gyvenimo
tiesa
planetos gyslom
varinėja kraują.
Tėvyne, ties tavim
kaip ties versme skaidria
pasilenkia žmogus -
protingas saulės lašas:
ak, būti ugnimi
arba plienu žaizdre!
Kitoks gyvenimas -
beprasmiškas ir mažas.

1963

Redaktoriaus pastaba: kituose šaltiniuose, skirtingai nei šitame 12 kl. II dalies vadovėlyje, pagal kurį remiamės šiame straipsnyje, skirtingose vietose perkeliamas tekstas į kitas eilutes.

Tu — Tėvynė. Visi mes esame Tėvynė. Žmogaus pamatas, galbūt svarbiausia vertybė — namai, Tėvynė.

Ją reikia ginti, žmogus kaip saulės ląšas — maža dalis didelio, gero, šilto dalyko. Saulė šviečia visiems, žmogus kaip saulė šildo.

III dalyje kalbama apie globalizaciją.

„Autoanalizė“ (iš „Dienoraštis be datų“)

Jau iš daugelio šaltinių mano gerta.
Netikėtai abejot imu,
ar dar verta, ar iš tikro verta
vandenį laikyt pažinimu.

O tokia nežemiška didybė
žemėje, žolėj ir žmoguje!
Niekas niekam nieko nepavydi,
nes kiekvienas pilnas savyje.

Nes kiekvienas didelis kaip lašas,
o visi — su saulėm artimi.
Niekada žmogus nebuvo mažas,
jeigu jis tik buvo savimi.

Mintys kaip ir paukščiai mėgsta aukštį,
prijaukintos tupia į rankas.
Kam jūs mokot savo mintį šliaužti,
kas už mintį atsakingas?
Kas?

O mįslingi amžiaus labirintai,
peraugę į didmiesčių gatves!
Pažiūrėkit —
jau, atrodo, švinta,
o kažkas dar ieško pats savęs.

1962

Eilėraštis apie savęs analizę, žmogaus esybę, galimybių didybę.

Kažkas dar ieško pats savęs.

Reikia gyventi nepavydint, visi esame unikalūs ir nepakartojami.

Saulė, šviesa — šiluma. Žmogus nėra mažas, jeigu nėra veidmainiškas, o savas — būtent tai nulemia nemenkumą.

Eilėraščių ciklas „1946-ieji“

„Sargyboje“

Vaizduojamas pokario (po Antrojo pasaulinio karo) laikotarpis. Šiuo metu kilo partizaninis judėjimas (pasipriešinimas prieš sovietinę valdžią), be to, egzistavo naikintojų batalionai — stribai, kurie kovojo prieš partizanus.

Lyrinis subjektas — mąstantis vaikas, kuri stebi tai, kas vyksta ir saugo mišką ir miestą (užsidėjęs maišą, kad nenušaltų).

…

1966 m.