Juozas Aputis

Apsakymai „Keleivio novelės“

Gerai žinomų novelių sąrašas:

• Šūvis po Marazyno ąžuolo
• Autorius ieško išeities
• Įveikti save
• Vieniša sodyba
• Vakarėjant gražios dobilienos
• Erčia, kur gaivus vanduo
• Šunelis alksnio viršūnėje
• Horizonte bėga šernai
• Dobilė 1954 metų naktį
• Praradimo aidai

Juozas Aputis - bekompromisis rašytojas, kaip ir Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius, Saulius Šaltenis. Savo kūriniuose rašytojas ezopine (užuominų) kalba atskleidžia sovietines sistemos griaunančią jėgą, tradicinių vertybių naikinimą.

Gimė Raseiniuose, baigė Vilniaus universitetą. Be to, jis buvo vertėjas, savaitraščių redakcijose. Novelių rinktinė „Gegužė ant nulūžusio beržo“ buvo įvertinta Nacionaline literatūros premija. Dauguma jo novelių buvo apie kaimą, vaizduojami inteligentai, išeiviai iš kaimo. Vienas pirmųjų prabilo apie lietuviško kaimo nykimą, vertybių kaitą. Dažnai apsakymuose teigiamos tradicinės šeimos vertybės. Svarbi ne išmonė, o asmeninė patirtis. J. Aputis gilinasi į žmonių išgyvenimus, jausmus. Vaikystė, jos prisiminimai, kaip vaikystės patirtys lemia tolimesnį gyvenimą. Tai žmogus ribinėse situacijose (kada reikia rinktis).

Pasak rašytojo, baisus yra žmogus be abejonės, be dvasios svarstyklių.

Jo novelių ervė yra gimtasis Balčios kraštas. Šeima Apučiui yra vertybių centras. Namai šventa vieta. Tradiciniai veikėjai yra tėvcas, motina, sūnus. Išbandymai sustiprina artimųjų ryšį.

Biliūnas įvedė pasakojimą 1-uoju asmeniu, Aputis pasakotoją sutapatina su autoriumi.

Visa kūryba parašyta Ezopo kalba, reikia mąstyti apie istorinį kontekstą.

Novelė „Autorius ieško išeities“

1. Veiksmo vieta
2. Veiksmo laikas
3. Veikėjai, trumpa charakteristika
4. Paaiškinti siloso duobės metaforą
5. Problemas, kurios kelia pasakotojas

Veiksmo vieta ir laikas

Kaimas. Ant kalbenio, palei Garopjaurio pelkes, kolūkis, nes sovietmetis. Nuo 1953 metų (tada baigėsi kolektyvizacija). Vasara, birželio pirmoji pusė. Homo sovieticus abejingumas.

Jogasė ir Vincė

Bukos ir kvailios.

Jogasė — pajuodelė ir aukštesnioji, drąsi, mato vyrų blizgančias akis, mano, kad visiems ji graži.

Vincė — linkusi ginti savo teises, vyresnė, matyt, labiau subrendusi, turi keturis vaikus, kurių tėvai irgi keturi. Sumušė ir paauklėja savo vyrą.

Traktoristai

Specialybė traktorininkas, o traktoristas, na, jau konotacija yra neigiama.

Smurtautojai, galima prilyginti kaip sovietinus, nemąstantys, bet fizinė jėga:

Trumpasprandis / storasprandis — valgo lašinius čepsėdamas, nuvilko kelnes, labai stambus, jo susigarankštijęs sprandas labai trumpas, gal kartais dėl to, kad prieš metus tas, kuris dabar irgi siloso duobėj […] parodė tokį fokusą, o girtas traktoristas norėjo padaryti tą patį, tik nepavyko. Norėjo pasirodyti kietas kaip studentas, bet nieko neišėjo.

Baltakaklis / ilgakaklis nevalgo pietų.

Antras traktoristas — mažutukas, su prarakta galva, nes linkęs muštis.

Penktasis liesas.

Siloso duobė

Kūrinys apie kaimo žmonių neišsprusimą, netoleranciją, moralinį nuosmukį / degradaciją (tai yra vidinis žmogaus pasaulis), pažeminimą, aiškinimasį smurtu ir niekšybę.

Gali būti interpretuojama taip, kad siloso duobė yra sovietmetis ir išniekinta Lietuva.

Konfliktas tarp ilgakaklio ir trumpasprandžio: baltakaklis / ilgakaklis nevalgo pietų, todėl trumpasprandis iš jo tyčiojasi, nesupranta, ar jis iš vis yra vyras, įkiša ranką į klyną, nuvelka kelnes.

Pirmą kursą baigęs studentas galvoja: Ką dabar galiu padartyti? Kokia mano vieta šitoje siloso duobėje? Nesugeba sulaikyti smurtautojų, bet bandė tokius dalykus sustabdyti, matyt, dėl to, kad labiau išprusęs. Tai atvira patyčių scena. Pasakotojui užlaužia rankas, jam taip skaudu, žiauru, gaila, kad negalėjo baltakakliui, kuriam nuvilko kelnes ir išniekino.

Pamatę, kad baltakaklis turi vyro organus beprotiškai juokėsi, tai galima interpretuoti, kad veikėjas:

1. neišlaikė smurtu ir išprotėjo;
2. buvo išniekintas fiziškai, bet nebuvo palaužtas dvasiškai.

Aputis neduoda atsakymo, skaitytojas daro išvadą.

Jėga yra, bet proto nereikia — rusiškas pasisakymas.

Novelė „Šūvis po Marazyno ąžuolu“

Gegužės vidurys, vidudienis. Kaimas. Sovietmtis.

Susidorojimas su žmogumi, perkeltine prasme: su šunimi.

Pasakotojas supažindina skaitytoją su aplinka: žmonėmis, ąžuolu, prie kurio yra didelė būda su Marazyno kale

Marazynas paprašė pienininko, kad nušautų jo pasenusį šunį. Nors kalė buvo sena, bet dar nepersenusi. Prie būdos laukė kitas mažas šuniukas, o sena kalė buvo nebereikalinga.

Pienininkas ateina demonstratyviai kaip herojus su ginklu, šautuvu ant peties, nesistengia nuslėpti net nuo vaikų, demonstruoja savo galią, kad yra nebe vaikas, tai mato ir senulis Vinculis.

Nyksta moralinės vertybės (XX a. antroje pusėje brutali jėga, demoniškumas iškyla į viršų)

J. Aputis kalba apie prarastas vertybes, jam svarbu dorovės normos; visuomenę ima valdyti brutali jėga, miestą vaizduoja kaip negatyvią erdvę (iš miesto atvažiuoja džinsuoti žmonės apžiūrėti ąžuolo)

Senis Vinculis bijo pieninko, nors turėtų jį sudrausminti už elgesį.

Sovietmečiu seni žmonės yra įbauginti, kalbama apie brutalią jėgą: gali nušauti ir šunį, ir seną žmogų.

Novelė „Erčia, kur gaivus vanduo“

Visiškai nesusija su jokiu sovietmečiu.

Kalbama apie tarsi dvilyktokus — atsisveikinimą su mama ir išėjimu iš namų.

Šeima gyvena miške, tėvas iškirto miške gabalą žemės (erčia - iškirtas gabalas žemės).

Šeima viena kitus myli, tai darni šeima, namai yra ypatingi, visi jaučiasi saugi ir apsupti gamtos, todėl užaugusi vyresniooji dukrė išvažiuoti į didmiesį mokytis, bet tai labai liūdna.

Daug simbolikos: laiko simbolis (pražilęs šuniukas rodo bėgantį laiką, iš palėpės paimama sena suknelė). Miestas yra suvokiamas kaip grėsmės vieta, tyko pavojai, kurių jaunas žmogus nesupranta. Galbūt duktė patirs skaudžių patirčių, o tėvai negalės padėti, nes jie gyvens erčioje, miške.

Pernokęs obuolys — simbolinė dėtalė, taip, motina, turi priimti tai, kad vaikas užaugo, tau reikia mokėti savarankiškai gyventi, turi gebėti įveikti iššūkius, turi būti stipri, kad jos nenuskriaustų, ji būtų stipri.

Mamai labai sunkus atsisveikinimas. Iš namų išeiname tie patys, o į namus nebegrįžtame tokie patys. Laikas ir gyvenimas keičia žmogų.

Simbolinę reikšmę turi vanduo. Namuose visada būsi dvasiškai atgaivintas, gera sugrįžti. Viena vertus, reikia laiką (daug vandens nutekėjo), kita vertus, tai yra šventas dalykas (vanduo suteikia energiją, todėl su juo prausiamės, nusivalome nuovargį). Vyr. duktė maudosi nuoga, matosi, kokios lytiškai subrendusios krūtys, ji nebe mergaitė, ji pati irgi bijo išeiti iš erčio, bet iš kitos pusės: nesuprantama jėga ją traukė, ji nori išsiveržti, ji nori naujų potyrių.

Tai dviprasmiškas jaunaus žmogaus jausmas: nori saugumo ir pažinti pasaulį, kuris, deja, negloboja.

Vasaros (rugpjūčio) pabaiga. Sovietmetis, mergaitė lydima į autobusą, motinai pasidaro bloga, nes mato, kad autobuso vairuotojas žiūri į jos kojas. Tėvas irgi sunkiai išgyvena.

Tėvai grįžta prie darbų (karvės). Jaunesnė sesuo irgi tvarkosi savo reikalus.

Jie nesikalba visi 3. Apučiui nesvarbus išorinis veiksmas, o veikėjų vidinis pasaulis: mintys, išvyvenimai.

Novelė „Vakarėjant gražios dobilienos“

Sovietmečio biuriokratai. Tėvas gali mirti, reikia nuvežti į ligoninę. Reikia atlikti karinę tarnybą, reikia gauti pažymą, kad tai įrodyti. Valdininkai kalba rusiškai, o tas vaikas sugeba nuvežti tėvą į miestelį (gyvena vienkiemyje). Tas vaikas be vardo, metų, tai tik paauglys. Vakare grįžo namu, nes vaikas sugebėjo sutvarkyti visus biuriokratinius dalykus, veiksmas vyksta ambulatorijoje. Telegramą išsiunčia paštu.

Novelė „Dobilė 1954 metų naktį“

Martynas yra dar labai jaunas, tačiau dėl tėvo netekties jis turi prisiimti visą atsakomybę – prižiūrėti šeimą (segančią motiną). Prieš karvės dingimą, Martynas yra išsigandęs, puola jos ieškoti lietuje, mintimis įsivaizduoja tėvą, ką jis pasakytų kiekvienoje situacijoje, o suradęs karvę nusiramina. Labai myli savo motiną, bando ją paguosti ir nuraminti. Supranta, kad ji niekada nepagis ir jam reikia prižiūrėti motiną.

Novelė „Praradimo aidai“

Labai svarbus laikas, aprašomas pokaris. Aidai – karo pasekmės, primenančios negailestingą laiką. Nors karas jau pasibaigęs, tačiau šūviai, sprogimai dar ilgai aidi žmonių atmintyje

J. Aputis akcentuoja, kad tai, kas yra prarasta fiziškai, ilgai išlieka žmogaus atmintyje

Novelė „Horizonte bėga šernai“

Tą vakarą jis pats <…> nepajudėjo iš vietos.

Žemaitija, kolūkis, Šatrijos kalnas.

Gvildys gvilena. Kūrinys apie gyvenimo prasmę (egzistencializmas) sovietinės okupacijos akivaizdoje.

Su traktoriu į priekį ir atgal. Jis traktorių paliko, tai monotoniškas darbas.

Išgėręs, kopia į kalną. Viduje tuštuma, kažkas negerai.