Jonas Biliūnas

Novelės „Vagis“, „Ubagas“, „Lazda“

Kūryba

Iš pradžių bandė kurti eilėraščius, bet nesisekė.

Bruožai:

1. Po Biliūno, nė vienas žymus rašytojas nebegrįžo prie Žemaitės, Lazdynų Pelėdos principų.
2. Nebekūrė detalaus ir nuoseklaus optinio bei akustinio vaizdo.
3. Nebesistengė aprėpti kuo daugiau faktų.
4. Pabrežė rašytojo atsakomybę, kūrybos reikšmę kūrybai.
5. Pirmasis lietuvių literatūroje įvedė realizmo terminą.
6. Vaizduoja ir gerus, ir blogus reiškinius. Anot Biliūno, literatūros tikslas yra visapusiškai atskleisti tikrovę.
7. Autorius privalo pasislėpti „pasislėpti“ už kuriamo vaizdo.
8. Gilinasi į žmonių psichologiją, jausmus, išgyvenimus (psichologiškumas).
9. Kartais susidaro įspūdis, kad riba tarp pasakotojo ir rašytojo išnyksta, todėl kūriniai vadinami autobiografiniai.
10. Pasakotojas dalyvauja veiksme.

Skaityti literatūrinį rašinį: Moralinės vertybės J. Biliūno kūryboje ( „Ubagas”, „Lazda”, „Kliudžiau”)

Skaityti literatūrinį rašinį: Šeimos tema J. Biliūno kūryboje

Novelių pavadinimai dvipusiški.

Novelė „Vagis“

Vaizduojamas pasaulis

Veiksmo vieta: kaimas, sodžius (sodyba). Pagrindinis veikėjas: Jokūbas, kuris gyveno gerą gyvenimą, buvo ūkininkas, bet širdį spaudė atgaila, nes taip pat buvo žmogžudys. Veiksmo laikas: istorinis laikas yra carinės Rusijos. Pagrindinio veiksmo laikas yra Jokūbo vėstuvių naktis, žiema.

Siužetas

Kūrinio pradžioje trumpai papasakojama apie Jokūbo šeimą, laimingą žmoną, gyvenimo istoriją bei jo kumelį, kurį myli ir nežada parduoti. Tuo metu kumeliai buvo labai vertingi.

Jokūbas vedybų naktį nujaučia, kad kažkas vyksta lauke. Išeina, mato, jog kažkas įsibrovė į tvartą. Susivokia, kad yra vagis. Kadangi naktis ir negali pasiprašyti pagalbos, greitai nusprendžia su kūlė (medinis kūjis) nutrenkti vagį, kuris žilas, senas, rusas. Ilgainiui, pamato, kad nebegyvas ir turėjo revolverį (šautuvą), todėl, jeigu taip nebūtų pasielgęs, gali būti, jog ūkininkas būtų likęs nebegyvas.

Kitą dieną šis žmogus palaidojamas. Sodžiuje suprantama, jog žmogus buvo vagis, nes buvo apsiginklavęs, todėl kaimas nusprendžiama, jog vagis vertas tokio likimo.

Svarbu žinoti apie Linčo teismą, teismą, kuriame žmonės, tas pats sodžius, bendruomenė teisia, įveda teisingumą.

Jokūbas apie žmogžudystę pasipasakoja žmonai, kunigui per išpažintį. Nusprendė, jog prisipažinti valdžiai (policijai) nėra geras pasirinkimas, nes nori užauginti vaikus, vis dėlto jis šeimos galva.

Biliūnas tikrai gilinosi į psichologizmą: Jokūbas prieš mirtį pergyvena, ar Dievas supras, kodėl taip pasielgė. Išvada tokia, kad Jokūbas dorus žmogus, nes visą gyvenimą atgailauja.

Pagrindinė mintis

Sąžinė yra griežčiausia teisėja.

Laimei žūsta kiti.

Vagis pavogė ramybę, bet ne kumelį (pavadinimo dvilypumas).

Novelė „Lazda“

Buitinis konfliktas būna tik šeimoje. Lazdoje konfliktų kaip ir nėra, bet vyresnysis brolis sako, kad lazdą reikia sudeginti, o tėvas sako, kad to daryti nereikia, kad būtų atminimas. Tai labiau tik skirtingi požiūriai.

Socialinis konfliktas tarp socialinių sluoksnių, galima kalbėti apie baudžiavą. Konfliktas tarp dvaro prievaizdo Dumbrausko ir baudžiauninkų, t.y. tėvo. Konfliktas tame, kad tėvas nepasiklausė, ar gali pašerti pono dobilų ir duoti jaučiui, todėl jis buvo sumuštas lazdas, nes vogė.

Moralinis konfliktas — konfliktas žmogaus viduje, sąžinėje. Moralės konflikto tarp tėvo ir Dumbrausko nėra, kad dėl kažko jautiesi blogai, labiau tiktų novelei Vagis. Bet gali būti moralinis konfliktas Lazdoje, kad apmąsto tėvas, ar priimti Dumbrauską į namus, nes jis paliko be darbo po baudžiavos, tai jis liko nebereikalingas.

Pagrindinė mintis, patarlė: lazda turi du galus.

Gėrio, blogio pažinimas. Kiekvienas žmogus daro tai, kuo atsakingas.

Novelė „Ubagas“

💡 Žodis „ubagas“ yra netinkamas, tokio nėra žodyne. Tačiau VBE vertintojai šį žodį nelaiko klaida, nes tai Jono Biliūno žodis.

Sinonimai: elgeta, duoneliautojas.

Pavadinimo analizė

Ubagas yra ne tik pagrindinis veikėjas Petras Sabaliūnas, bet ir jo sūnus, kuriam trūksta vertybių, galima sakyti, jog ubago siela.

Kas, kur, kada?

Veiksmas vyksta sodžiuje (kaime).

Yra dabarties ir praeities (pasakotojo vaikystės) paveikslai.

Pagrindinis siužeto įvykis: elgeta (Sabaliūnas) aplanko pasakotojo namus.

• Petras Sabaliūnas. Buvęs turtingas ir pasiturintis žmogus, kuris buvo ir geriausias pasakotojo tėvų kaimynu ir bičiuliu. Toks žmogus tikrai buvo — ne fikcija, ne Biliūno sukurtas. Bitininkas.
• Pasakotojas. Galima surišti ir su rašytoju. Kai užaugo, išsikėlė į miestą. Dabar grįžo į kaimą, aplankyti tėvus.

Vertybės

1. Gailestis, atjauta. Pasakotojas atrėkia mažą gabalėlį duonos, Sabaliūnas duoną pabučiuoja, palaimina. Tradiciškai duona yra bendradarbystės simbolis.
2. Dosnumas. Petras Sabaliūnas nėra godus: vaikus pavaišina medumi.
3. Mylėjo vaikus. Paglostydavo vaikų galveles, kai pamatė dėdę Petrą.

Išvada

Kodėl taip atsitiko? Geras kūrinys samprotavimo rašiniui.

Galima įsigilinti į novelės esmę: nors Petras ir buvo geras žmogus, jis turėjo daugiau laiko skirti savo vaikams, kad taip neišvarytų. Pasakotojas jaučia gėdą, kad nesugebėjo daugiau laiko praleisti su savo tėvais.

Apsakymas „Žvaigždė“

Skaityti

Ačiū Viltei ir Sofijai už atsiųstą tekstą ir pagalbą!

Šiame apsakyme pasakojama, kaip kartą pasakotojas, parvažiavęs į savo tėviškę, gulėjo pamiškėj po pušimi ir ilsėjosi. Gulėdamas jis pamatė mišku einantį žmogų, kurį palaikė save pažįstamu. Priėjus jam arčiau pasakotojas ir brolis atpažino, jog tai dėdė Simanas. Broliai jį pakvietė prisėsti šalia ir jis sutiko. Jie pradėjo kalbėtis apie javus ir staiga pasakotojas jo paparašė papasakoti kokią nors įdomią istoriją, nes Simanas buvo toks žmogus, kuris mėgdavo pasakoti įvairias istorijas. Taip jie ir pradėjo kalbėtis apie astronomiją ir tada pasakotojo brolis paklausė, kodėl dieną nematyti žvaigždžių. Simanas labai nustebino brolius pasakęs, jog jis yra matęs ir dieną žvaigždžių. Ir jis pradėjo pasakot, kad tai buvo labai senai, kai kartą su Baltrium Rudoku kratė mėšlą. Jie labai skubėjo, ns turėjo suspėti iki vakaro, todėl buvo pavargę. Simanas sustojo nusišluostyti nuo kaktos prakaitą, pakėlęs galvą pamatė danguje mirksintį žiburėlį, kurį su Rudoku palaikė žvaigžde. Jiems bestebint žiburėlį, prie jų priėjo Gimbutas, jie parodė jam žvaigždę, bet jis nieko nepamatęs su pyko ir nuėjo. Po kiek laiko jis sugrįžo su vamzdeliu ir paklausė ar žvaigždės dar matyti. Simanas pasakė, kad vis dar ją mato ir Gimbutas davė jam vamzdelį, pro kurį jis pamatė apskritą, gražią žvaigždę. Paskui Gimbutas jiems pasakojo apie žvaigždes ir galiausiai jiems liepė grįžti prie darbo. Simanas su Rudoku labai džiaugėsi, jog taip lengvai išsisuko nuo bausmės už nedarbą ir žiūrėjimą į dangų. Tada Siamans pradėjo pasakoti broliams, kaip tada būdavo sunku dirbti, kaip jų tėvai drebėdavo iš baimės, kad negautų lupti, bet koks derlius būdavo gausus ir žmonės turėdavo iš ko pragyventi, o dabar viskas blogėja: žuvų nebėra, miškai nyksta, džiaugiesi sugavęs bent kiškelį. Simanas baigė pasakoti, o aplink jau buvo tamsu ir oras vėso, visi suprato, kad jau laikas namo, todėl broliai nuėjo savo keliu, o Simanas nusuko savo keliais.