Alberas Kamiu (Albert Camus)

Filosofinis romanas „Svetimas“

Skaityti

Turinys

• Pirma dalis
  • I
  • II
  • III
  • IV
  • V
  • VI
• Antra dalis
  • I
  • II
  • III
  • IV
  • V

Biografija

• Gimė prancūzų valdomame Alžyre (angl. Algeria, 1913 m.)
• Mirė autoavarijoje, 46 metų Prancūzijoje (1960 m.)
• Alžyro universitete studijavo filosifiją
• Mėgo teatrą, pats vaidino
• 1957 m. už kūryba paskirta Nobelio premija / Nobelio literatūros premijos laureatas
• Vadinamas egzistencialistu, nors autoriui ši etiketė nepatiko
• Remiasi absurdo ir maišto idėjomis

Camus suprato, kad gyvenimas yra absurdiškas ir beprasmis, bet vertas gyventi, kiekviena gyvenimo akimirka gali būti prasminga.

Albertas Kamiu (1913- 1960) – prancūzų filologas, rašytojas, teatro režisierius, žurnalistas visuomenės veikėjas. Egzistencializmo atstovas. Gimė ir augo Alžyre (iki 1962 m. Prancūz. kolonija). Tėvas žuvo per I P.K. Motina turėjo sunkiai dirbti, kad išlaikytų šeimą ( du sūnūs, sena motina ir ligonis dėdė). Vaikystėje mokė senelė, vėliau gavostipendiją ir mokėsi licėjuje, vos nemirė, nes sirgo džiova (būdamas 17 m.). Studijavo filosofiją Alžyro universitete. Po studijų tapo Alžyro radijo autoriumi ir laikraščio reporteriu. Per II P.K. norėjo stoti į kariuomenę, tačiau dėl silpnos sveikatos negalėjo. 1940 m. neteko darbo, išvyko į Prancūziją, dirbo laikraščio redaktoriumi, pokariu didelį dėmesį sjyrė teatrui. Kūryba įvertinta Nobelio premija. 1960 m. žuvo autoavarijoje. Kūryba : rašė straipsnius, esė, romanus, noveles, draminius kūrinius.Savo kūryba dalijo į 2 didžiuosius ciklus: apie absurdą (neigimo ciklas) ir apie maištą (teigimo ciklas). Filosofinė esė „Sizifio mitas“, romanas „Svetimas“. Žmogaus gyvenimą traktuoja, kaip absurdą, neturintį jokios aukštesnės prasmės. Žmogus svetimas ir priešiškas pasauliui, nes pasaulis priešiškas ir nepavaldus žmogui. Beviltiškumui ir absurdui priešintis galima tik maištaujant, protestuojant ir kuriant. Vienintelė pateisinama maišto forma- kūryba.Tik patyręs ir suvokęs absurdą žmogus gali patirti nors ir trumpą, tačiau prasmingą džiaugsmo akimirką.

Nobelio premijos įteikimas

„Už didžiulį indėlį į literatūrą, atskleidusią sąžinės reikšmę.“

Originali, pilna kalba

Iš Alžyro kilęs prancūzų eseistas, žurnalistas ir rašytojas Albert‘as Camus vadintas „Vakarų sąžine“. Vienas populiariausių jo kūrinių – romanas „Svetimas“ – išleistas 1942 metais. 1946 metais JAV knygynuose pasirodė vertimas į anglų kalbą – per kelerius metus jo buvo parduota daugiau kaip 3,5 mln. egzempliorių. Per premijos įteikimo ceremoniją Švedijos akademijos narys Andersas Osterlingas pasakė, kad „Camus filosofinės pažiūros kilo iš ryškios prieštaros tarp žemiškosios būties ir mirties neišvengiamumo suvokimo“. Nors A.Camus dažnai siejamas su egzistencializmo filosofija, jis pats neigė sąlytį su šia srove. Per kalbą Stokholme jis pasakė, kad jo kūryba pagrįsta siekiu „išvengti atviro melo ir pasipriešinti priespaudai“.

Skaitykite daugiau / Lrytas

Camus nagrinėjamų temų apubendrinimas pagal TED ED:

Svetimas apibendrinimas (1942 m.)

Tema: apie kitokio žmogaus gyvenimą, kuris buvo nuteistas dėl to, kad nesilaikė visuomenei priimtinų elgesio normų.

Pagr. mintis: žmogus teisiamas už tai, kad yra kitoks.

Vertybės: absurdas, abejingumas, buvimas savimi, kaltės jausmas, ryžtas.

Pagrindai

Originalus kūrinio pavadinimas pranc. L’Étranger, angl. The Stranger / The Outsider.

Romano protagonistas (Merso) yra nutolęs nuo žmonių, pasidaręs svetimas. Kūrinys apie žmogaus susvetėjimą su visuomenę, apie žmogų, kurio nepriima, nepažįsta, todėl ir nesupranta (o, pavyzdžiui, Kafkos Metamorfozė apie susvetėjimą su šeima).

Veiksmas vyksta Alžyre.

Protagonistas (pagr. veikėjas) — Merso nežino, ar jis pats save supranta, nes abejingas, netiki į Dievą, galima sakyti, kad įžūlus, kišasi ten, kur nereikia. Man vis tiek (viskas jam tas pats).

Merso yra abejingas, nerūpestingas, nepriklausomas, nemato gyvenime prasmės. Visuomenės buvo pasmerktas už „kitokį“ elgesį (neverkė per mamos laidotuves, kitą dieną linksminosi)

Pavyzdžiui, bendradarbiavo su suteneriu (vadas, pardavinėjantis prostitutes).

Mamą atidavė prieglaudai, nes sako, jog turėjo mažai pajamų ir ne daug laiko. Nekeliavo jos aplankyti. Motina susidraugavo su kitu seneliu, kuris ją aplankė per laiduotuves. Merso net nežinojo tiksliai, kada mirė mama.

Po mamos laidotuvių Merso eina pramogauti. Visuomenė to nesupranta, netoleruoja.

Keista, bet atsisako karjeros galimybių, nenori vykti į Paryžių.

Kūrinio absurdas tame, kad Merso teisiamas labiau dėl rūkymo, kavos gėrimo per laiduotuves, o ne dėl to, kad 5 kartus šovė arabą (saulė trukdė matyti). Jis vadovaujasi fiziniais instinktais, gyvena paviršutiniškai.

Pagr. mintis: Net ir pats stipriausias žmogus palūžtų apkaltintas žmogžudyste, bet nuteistas mirti todėl, kad neverkė per mamos laidotuves.

Taigi, mirties bausmės (giljotinuotas) dieną supranta, koks brangus gyvenimas. Pamilo gyvenimą, kai jo mažai liko. Buvo laimingas, kad jo nesigailės prieš mirtį, jeigu gailėtųsi jam būtų sunkiau tai pripažinti.

Mari - Merso moteris, darbšti, paslaugi, rūpestinga, užjaučianti, lankė Merso kalėjime, impulsyvi, meniška, jautri, linksma.

Reimonas - kerštingas, lengvabūdis, paslaptingas.

Kiti veikėjai: Selestas, Salamano, prieglaudos direktorius, Tomas Peresas, prokuroras, advokatas, kapelionas…

• Selestas — kavinės, kurioje Merso dažnai pietavo, savininkas, išlieka ištikimas Merso per jo žmogžudystės teismą
• Reimonas - vietinis suteneris, Merso draugas
• Salamanas - senas kaimynas su senu šuniu, su kuriuo elgėsi negražiai, tačiau po jo mirties vis tiek ilgėjosi

Citatos

„Aš gyvenu taip, o galėjau gyventi ir kitaip. Dariau viena ir nedariau kita. Aš nepadariau šito, nes padariau aną.” – parodo, kad Merso elgiasi taip, kaip jam atrodo tinkama ir dėl to nesigaili. „Kad ir kaip ten bebūtų, žmogus visuomet esi truputį kaltas.“ – viasais gyvenimo atvejais žmogus jaučia bent menkiausią kaltę, dėl savo poelgių, net jei ir apsimeta, kad jam nerūpi. „Net kaltinamųjų suole visuomet įdomu pasiklausyt kalbant apie save.“ – žmogui visada įdomu išgirsti nuomonę apie save, net ir tokiomis aplinkybėmis, kai, atrodo, nebėra jokio skirtumo. „<…> giljotina turi didelį trūkumą: ji nepalieka jokios vilties, absoliučiai jokios. Žodžiu, paciento mirtis garantuota“ – žmogus nenori mirti. Net ir žinodamas, kad ji neiššvengiamai artėja, jis vis tiek turi viltį išgyventi.

Papildomai, šaltiniai

Wikipedia: The Stranger

Wikipedia: Albert Camus

Vikipedija: Alberas Kamiu

Trumpas atpasakojimas

PIRMOJI DALIS

Merso iš Alžyro keliauja į savo mamos laidotuves. Vyras ją buvo atidavęs į senelių prieglaudą, nes manė jai ten būsiant geriau. Atvykęs į vietą, jis nenori, kad motinos karstas būtų atidengtas, prie jo iš nuovargio net užsnūsta.Po laidotuvių grįžęs namo jau kitą dieną Merso paplūdimyje linksminasi su buvusia bendradarbe Mari, su kuria vėliau net planuoja susituokti. Tiesa, ne iš meilės, bet jei Mari to norės. Merso padeda savo kaimynui Reimonui atkeršyti jį išdavusiai meilužei. Už tai atsidėkodamas Reimonas jį ir Mari pakviečia savaitgaliui prie jūros pas jo draugą. Išėję pasivaikščioti Reimonas, Merso ir vilos šeimininkas sutinka arabus, kurie nori atkeršyti už Reimono meilužę. Vieną iš arabų Merso nušauna. Taip baigiasi pirma romano dalis.

ANTROJI DALIS

Merso jau sėdi kalėjime ir laukia teismo, kuriame paaiškės jam skiriama bausmė. Sėdėdamas kalėjime jis apie daug ką galvoja, bet nesigilina į savo likimą ir neanalizuoja vidinio savęs. Teismo metu prokuroras jam pažeria krūvą kaltinimų. Daug įtakos jo kalboje turi Merso motinos laidotuvės ir kita diena po jų.Teisme jis abejingas sau, stebi aplinką. Galiausiai pagrindiniam veikėjui paskiriama mirties bausmė. Jos belaukdamas Merso vėl daug ką apmąsto. Jis atsisako kapeliono, tačiau jam atėjus išlieja visą savo širdgėlą.

Kai kurie žodžiai, pavyzdžiui Merso ir esė, yra nelinksniuojami. Nebus Mersos, Mersą ir panašiai.

Esė Sizifo mitai ir romanas Maras

Perskaityti dalį straipsnio

Patronai gali perskaityti visą straipsnį