Gyvenimas Dievo ir mirties akivaizdoje, religinė propaganda.
Svarbiausi motyvai: nepastovumas, valdžia, grožis, jaunystė, turtai ir t.t.
Viskas laikina, trumpa. Madinga, kad nepastovumas pastovus. Būdingas prieštaringas pasaulio suvokimas.
Fantastiniai dalykai, sapnai jungiami su tikrove. Anapusis gyvenimas laikomas tikru, tad žemiškasis — kaip skaudi, žiauri, tuščia komedija. Pasaulis yra teatras, žmonės yra aktoriai.
Poezijoje populiarėjo alegorijos, pabrėžiamas žmogaus netvarumas, mirties „pergalė“, nereti gąsdinantys pragaro vaizdai.
Nepamiršk, kad mirsi — lot. „memento mori“. Iš dulkės atsiradai, į dulkę pavirsi.
Išreiškiamas gilus liūdesys, nerimas. Įsigali krikščioniškųjų vertybių aukštinimas.
Renesansas išaukština ryžtingumą, barokas — dorą, abejojantį žmogų. Net ir herojaus kovoje, jo narsumas yra nulemtas pagal Dievo valia.
