Balys Sruoga

Memuarinis romanas „Dievų miškas“

Biografija

• 1896 - 1947 m.

• Rašė lyriką ir prozą

• Modernios lietuvių poeijos ir istorinės poetinės dramos pradininkas

• Maištininkas, perėjęs pragarą. 1943 m. jį suėmė gestapas (nacių policija) ir išvežė į Štuthofo lagerį

• Grįžes iš lagerio, rašo CV (Curriculum Vitae):

• Gyveno Vilniuje, Kaune
• Dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas

-> Biografija (LRT) — Mano tėviškė. Rašytojas Balys Sruoga.

Biržų rajonas, Baibokų kaimas. Rašytojo Balio Sruogos tėviškė, puoselėjama jo brolio palikuonių. Tėviškę paveldėjo ir joje liko ūkininkauti Balio Sruogos brolis Aniolas. Atėjus sovietams, artimieji neišvengė tremties. Sodyboje apsigyveno svetimi žmonės, pastatai nuniokoti. Grįžus iš Sibiro, pavyko atgauti tėviškę, tačiau pats Balys Sruoga jos nespėjo pamatyti. Grįžus iš koncentracijos stovyklos, gyvenimo buvo likę nedaug, žymiausias kūrinys “Dievų miškas” išleistas po mirties. B. Sruogos žmona su dukra pasitraukė į Vakarus. Rašytojo atminimo įamžinimu ir Baibokais daugelį metų rūpinosi brolio Aniolo sūnus Vytautas Boleslovas Sruoga, troboje įrengta memorialinė ekspozicija. Per Žolinę Sruogynėje susirenka visa linksmuolių Sruogų giminė.

Kūrinio turinys

VDU dėstytojo Mindaugo Grigaičio paskaitos tiems, kurie nori pasiekti aukštesnįjį lygį

Profesorius nusiųstas į koncentracijos stovyklą, mano, jog tai nesusipratimas.

Apskritai:

• esesininkai - SS (vokiečių ginkluotos jėgos) narys
• katorga - sunkūs fiziniai darbai, bausmė - nubaustieji katorgininkai
• lazda (auklėjimo įrankis) Reikia keisti gyvenimo būdą, iškeisti sveiką protą į savisaugą ir instinktus. Reikia žinoti, kas esi ir, ką daryti, arba bus galas.
• Eseininkai visada prisigėrę. Jeigu įrašytas numirėlis, tai tada knygų netaisydavo, tiesiog liko numirti, vis tiek paskutinės jėgos.
• Protas sumišo tiems, kurie pamatydavo išniekintą žmogaus formą
• Dėl lagerio traumos, Sruoga apako, buvo didelė depresija
• Ragino žmoną ir dukrą nevažiuoti į sovietinę Lietuva, tegul lieka Amerikoje, bijojo, kad jų nepersekiotų
• Sruogą prižiūrėjo moterys, kiti žmonės kaip Vincas Mykolaitis - Putinas.

Jeigu per pirmus menėsius nenukeliavo pas Abroamą (nenumirė), tai buvo patyręs kalinys. Sruoga, grįžęs iš lagerio, po 2 metų mirė. Vos atlaikė sveikata.

Aptarsime keletą svarbiausių skirsnių.

1. DIEVŲ MIŠKAS

Trumpai: Aprašoma Stutthof (Štuthofo) vietovė.

Dievų miško geografinė padėtis buvo taktiška. „Bėglys, ištrūkęs iš Dievų miško kur link jisai nukryptų, vis tiek patektų į vandenį ar į policijos glėbį.“

Vyko didžiulės statybos, vykdomi didelio masto planai, reljefo formavimas. „Prasidėjo miško kirtimas, kelmų rovimas, žemės lyginimas, kalnų griovimas, pelkių užkimšimas, žvyro ir akmenų vežimas, barakų sudėliojimas, didžiulio mūro – komendantūros ir administracijos namų – statyba. Lageris buvo suplanuotas milžiniškas, galįs sutalpinti daugiau šimto tūkstančių kalinių, tačiau jo statyba ir 1945 metais dar toli gražu nebuvo baigta.“

Detaliau:

• Yra buvusi jūra
• Teritorija netoli Baltijos jūros
• Stutthof (Štuthofo) piliečiai turėdavo pereiti „sustingusią jūrą“ (jūros dugnu)
• Prūsų vokiečiai, anot autoriaus, buvo labai neįdomūs
• Gdansko apylinkės turtingos senovės tradicijomis, legendomis, padavimais
• Dievų miške kadaise gyveno “lietuviškųjų dievų palikuonys“
• Dievų miške tuščia ir nyku, iki 1939 m. „klampinėjo tiktai uogautojos moterėlės ir grybautojai pensininkai, retkarčiais užklysdavo dar ir koks medžiotojėlis nenusisekėlis“
• Per Antrajį pasaulinį karą atgijo miškas: „apsigyveno jame piliečiai, panašūs į velnius.“
• „Pasibaigus lenkų–vokiečių karui, Gdansko miesto savivaldybė nutarė Dievų miške įsteigti koncentracijos lagerį nepaklusniem lenkam į gerą kelią atvesdinti.“ Oficialiai „vadinamas Stutthofo koncentracijos lageriu”.
• „Pagrindinis visų koncentracijos lagerių veiklos dėsnis – rūpintis, kad niekas pasauly nesužinotų, kas ir kaip vyksta už spygliuotųjų vielų užtvaros. <…> Dievų miškas toli buvo nuo pašalinių akių ir ausų.“
• Dievų miško geografinė padėtis buvo taktiška. „Bėglys, ištrūkęs iš Dievų miško kur link jisai nukryptų, vis tiek patektų į vandenį ar į policijos glėbį.“
• Vyko didžiulės statybos, vykdomi didelio masto planai, reljefo formavimas. „Prasidėjo miško kirtimas, kelmų rovimas, žemės lyginimas, kalnų griovimas, pelkių užkimšimas, žvyro ir akmenų vežimas, barakų sudėliojimas, didžiulio mūro – komendantūros ir administracijos namų – statyba. Lageris buvo suplanuotas milžiniškas, galįs sutalpinti daugiau šimto tūkstančių kalinių, tačiau jo statyba ir 1945 metais dar toli gražu nebuvo baigta.“

2. BARAKINĖ KULTŪRA

Trumpai:

„Hitlerio Vokietija buvo tarytum klasikinė lagerių šalis."

Seniau Vokietija buvo kultūros šalys, o dabar kalinami:

• politiniai priešai — inteligentija, kurią, anot lagerio valdžios, saugo nuo visuomenės
• ir kriminalistai, žmogžudžiai, nuo kurių saugoma visuomenė.

Ir kriminalistai, ir inteligentija buvo kartu, neatskirti.

Bet buvo griežtai atskirt

Tikslas — „naikinti hitlerinės Vokietijos, ypač nacių partijos, priešus, tikruosius ir įtariamus, šiaip atliekamus piliečius ir partiniam pareigūnam nepageidautinus padarus. <…> Todėl jie dažnai ir buvo vadinami Vernichtungslager – naikinimo lageris."

Detaliai:

• Gražaus baroko stiliaus šalis susmuko Hitlerio dėka. „Baroko susmukimas į baraką – šis istorinis procesas vaizdžiai apibrėžia vokiečių kultūros raidą Hiderio papėdėje."
• Vokietija, kadaise buvusi „kultūrtrėgėrė“, „dvidešimtojo amžiaus viduryje virto lagertrėgėrė plačiausia prasme".
• Pačioje Vokietijoje buvo daug lagerių (stovyklų).
  • „Karo lageriai, sporto lageriai, poilsio lageriai, politinio susibuvimo lageriai, jaunimo lageriai, Reicho darbo tarnybos lageriai, repatriantų lageriai, karo pabėgėlių ir tremtinių lageriai, subombintų miestelėnų lageriai, pereinamieji ir paskirstomieji lageriai, darbo lageriai, internuotųjų lageriai, karo belaisvių lageriai, – taip ir toliau, taip ir toliau."
• Atsirado koncentracijos lageriai „kaip hitlerinės kultūros pažiba ir pasididžiavimas“.
• Tikslas — „naikinti hitlerinės Vokietijos, ypač nacių partijos, priešus, tikruosius ir įtariamus, šiaip atliekamus piliečius ir partiniam pareigūnam nepageidautinus padarus. <…> Todėl jie dažnai ir buvo vadinami Vernichtungslager – naikinimo lageris."
• „Kol Hitleris valdė tiktai Vokietiją – į lagerius kimšo ir naikino savo piliečius, – žuvo jų tenai šimtai tūkstančių, – tikslaus skaičiaus niekas nežino. Kai jis pradėjo grobti svetimas žemes, Vokietijos piliečiai galėjo kiek lengviau atsidusti: atsirado naujos gausios naikinimo medžiagos. Lagerių skaičius sparčiai augo.“
• „1943 metų pabaigoj visi Vokietijos koncentracijos lageriai pagal režimo kietumą buvo suskirstyti į penkias kategorijas.“ Pirmas — lengviausias, pats geriausias. Bjauriausi buvo 4 ir 5 kategorijos. 5 kategorijos lageriai dažniausiai buvo už Vokietijos sienų.
• „Dievų miškas, oficialiai vadinamas Stutthofo koncentracijos lageriu, aiškaus veido neturėjo. Jame buvo galima rasti įvairiausių savumų nuo pirmosios iki penktosios kategorijos."
• 1939 iki 1942 m. pabaigos buvo manoma, kad vokiečiai negali pralaimėti. Tuomet ir Dievų miškas buvo uždaras lageris.
• Atsidurdavo apie 20 000 žmonių, buvo numarinti 18 000. „Likusieji 2000 – arba buvo iškelti į kitus lagerius, arba čia pat vietoje gyvi išliko. Tiktai labai nedaugelis, stačiai pavieniai asmenys, buvo iš lagerio paleisti, žinoma, ne į laisvę, bet į priverčiamus darbus arba darbo lagerius.“
• 1942-1943 metais buvo 3500-4000 kalinių. „Kalinių sąstatas keisdavosi 3-4 kartus per metus.“
• „Vieni kaliniai miršta, jų vieton atvaromi kiti, tokiu būdu bendras skaičius laikosi pastoviai, siekdamas 3500–4000 galvų. Buvo kelios dešimtys kalinių, kurie sugebėjo šiame lageryje išlikti gyvi nuo pat jo pradžios.“
• „Tai buvo nepaprasti žmonės, be išimties, perėję ugnį ir vandenį tiesiogine prasme, – speigus ir pragarišką karštį. Tai buvo žmonės – didelės fizinės jėgos ir atkaklios valios, – pašėlusio pasiryžimo nugalėti ir gyventi.“
• 1942 metais lageris iš Gdansko miesto savivaldybės perėjo valstybės žinion. Jis buvo atiduotas SS organizacijai, pasidarydamas jos lyg ir kažkokia privati nuosavybė su visu negyvu ir gyvu inventoriumi, į gyvojo tarpą įskaičiuojant ir kalinius. Ir vis dėlto nuo to meto padėtis lageryje ėmė pamažėli gerėti.
• “1943 metais tieji veteranai kaip prityrę vilkai jau buvo sugebėję prasimušti į geresnes pozicijas, užimti net valdančias vietas, daug nusveriančias lagerio gyvenime.“
• „SS nariai galėjo kalinį kiekvieną momentą nušaut, pakart, pagaliu ar akmeniu užmušt, mesti šunim sudraskyti, apiplėšti, išplakti, degutu ištepti – taip ir toliau, taip ir toliau. Kalinys buvo anapus įstatymų. Jis jokių teisių neturėjo. Joks teisingumas jo negynė. Jis reiškė mažiau negu bet kuris daiktas, inventoriaus knygose įrašytas. Ir vis dėlto SS vyrai be kalinių pagalbos negalėjo nei lagerio tvarkyti, nei privačiai gyventi. Tokie kaliniai-zacharai buvo daugiausia lenkai, ištvėrę Stutthofe nuo lagerio pradžios, ir vokiečiai, iš kitų lagerių atkelti, – daugiausia kriminalistai, homoseksualistai ir Biblijos tyrinėtojai.”
• „Lageris gyveno nuolatine raida.“ Viskas keitėsi ilgu laikotarpiu.

6. PAJŪRIO KURORTAS

Lageris ironizuojamas kaip kurortas, nes, regis, čia nėra jokių malonumų — tai mirties lageris.

Kiekvienas žmogus yra rūšiuojamas kaip daiktas su numeriu.

Yra raudono trikampio žmonės (politinis areštas) ir žalias (kriminalistai).

Galva galima pamesti, bet numeris - ne: daug svarbiau…

Klausia, ką trikampis ir pasas reiškia.

Tai yra politinis apsaugos areštas. Į lagerį pasodino jus apsaugai. Jūs esate tokie nusikaltėliai, kad laisvėje jūsų elgesiu pasipiktinusi visuomenė gali jus suplėšyti. Valdžia, susirūpinusi jūsų gerove, ir pasodino jus į lagerį - nuo visuomenės pasipiktinimo vaisių apsaugoti…

Atrodo, kad gerai sugyvens su politiniu skyriu profesorius, nesimuša kol kas.

7. POLITINIS SKYRIUS

Ištrauka:

Buvo viena kalinių rūšis, kurią iš lagerio paleisdavo, - tai - auklėjamieji kaliniai. Politinio skyriaus pareiga buvo paleidžiamiesiem pasakyti atitinkamą pamokslą ir išduoti jiem dokumentus. Visi paleidžiamieji kaliniai turėjo pasirašyti raštą su > tokiais punktais:

1. Kaliniui sugrąžinti visi daiktai, kuriuos iš jo buvo atėmę;
2. Kalinys lagery neįsigijo jokių ligų ir sužalojimų;
3. Pasižada niekam nė žodžio nesakyti, ką lagery matė, girdėjo ar kentėjo;
4. Jei būdamas laisvėj išgirs ką nors veikiant ar kalbant prieš nacionalsocialistus, pasižada tučtuojau pranešti policijai?
5. Šį dokumentą pasirašė laisva valia, - jokia prievarta nebuvo pavartota.

Kas teisybė - tai teisybė: tokį dokumentą pasirašyti niekas neversdavo: nori - rašykis, nori - ne. Pasirašiusius paleisdavo iš lagerio, o nepasirašantį palikdavo lageryje apsidūmoti, kol jis nutars pasirašyti. Antras pasiūlymas pasirašyti labai retai teateidavo.

13. DŪŠELIŲ APRAŠYMAS

Skirsto naujiems kaliniams darbą. Juozas iš Biržų išgyvena tik dėl to, kad aludaris.

Mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, pasisakė mokąs gerą alų daryti. Samagonas jam taip pat neblogai išeinąs… Ilgainiui mano bičiulio gabumai buvo valdžios vyrų plačiai panaudoti - ir tai išėjo jam į sveikatą.

16. WACEK KOZLOWSKI

„Maždaug po dviejų savaičių mes buvome į inteligentus jau visiškai nebepanašūs. Aš su savo ūgiu 1,90 m nuo 96 kilogramų svorio nuvažiavau iki 67 kilogramų. Kiti iš mūsų vaikščiojo jau su praskeltomis galvomis, sutinusiomis blauzdomis, žaizdotomis šlaunimis, nuo mušimų pamėlynavusia nugara, nuolat spingsinčiomis nuo antausių ausimis, suraižytais veidais. Kojos visų buvo žaizdotos, kruvinos. Retas kuris vaikščiojo be pakeltos temperatūros. “

Žiaurus lenkas, skiriantis bausmes. Lagerio garsenybė, žudytojas. Sakoma, kad lageryje yra nužudęs brolį.

19. MUŠEIKIZMO FILOSOFIJA

Ilgainiui mano bičiulio gabumai buvo valdžios vyrų plačiai panaudoti - ir tai išėjo jam į sveikatą.

Susitinka su Gervinskiu [Gerwinski]: milžiniškos jėgos vyras, lenkas, buvęs boksininkas, ruošė bokso turnyrus. Profesoriui skeldė mušeikizmo filosofiją. Gervinskio nuomone reikia mušti kalinių gerovei.

Nevogė, kitiem neleido. Lageryje daug visokių žvėrių. Tai sistemos reikalas, Gervinskis tik daro tai, ko reikalauja ideologija.

Žmogus, į lagerį atėjęs, nežino, kur jis pateko. Reikia jam parodyti, kad jis tikrai suprastų. Reikia jis iš karto užgrūdinti, kol jis dar sveikatos, dar jėgos turi, paskui bus vėlu. Iš pat pradžios gavęs mušti, toliau jis bus atsargus. Jis toliau kiekvieną mirksnį bus savo gyvybės sargyboje. Jis išmoks vengti pavojaus, išmoks gelbėtis. Nemušk jų, kol jie sveiki, jie bežiūrint išglebs ir žus. Vėliau juos visiškai lengvai užmuš. Iš pat pradžios reikia naujokam piktybę įvaryti. Juos mušdamas, aš jiem gera darau. Gyventi mokau. Akis atveriu

21. APLINK KELMĄ VISĄ DIENĄ

Po velykų vargais negalais man vis dėlto pavyko pakeisti savo specialybė. Pasprukau iš rąstų tampytojų komandos, nuėjau kelmų rauti. Tai bent gyvenimėlis buvo!

Ironija.

Ėjo aplink kelmą visą dieną. Turėjo rauti, bet, aišku, vienam žmogui tai labai sunku, netgi neįmanoma. Darbas yra skirtas išeikvoti energiją, o ne kažką pasiekti, nes čia mirties lageris.

Surado vieną kelmą, esesininkas nuvedė prie kito, ten jis šlapioj duobėj, kur buvo pilna parūdijusio vandens, su žaiždomis ant kojų ir dirbo.

Esesininkui pasako, kad buvęs profesorius ir poetas, todėl davė lengvesnį darbą:

• Va, - sako jis man, - ligpiet šitas šakeles dėliosi į ana tvoros pusę, o popiet - dėliosi jas atgal. Rytoj - taip pat Tiktai, žiūrėk man, vis krutėk. Kai aš būsiu pašal… Ypač gi, kai kokį esesininką pamatysi…

Klipata — labai menkas kalinys. Dažnai miško komandoje darbas toks sunkus ir beprasmis, kad darbininkai yra vadinami klipatomisą

22. KLIPATŲ KOMANDOJE

Ironiškai sakoma, kad kai nebuvo aišku, ar Hitleris laimės karą, buvo palengvintas politinių kalinių gyvenimas.

Lagerio valdžia aiškiai persistengė - perdaug jau greitu tempu žalojo ir marino žmones. Už savo šitokius rūpesčius gavo ji, matyti, gerokai velnių iš aukštesnės valdžios, kuri tolimesnės politikos sumetimais jau gal nebepatogu buvo mus taip greitai naikinti.

Davė naujus drabužius, normaliai leido nusiprausti, nebebuvo privalomas darbas, valgyti daugiau duoda, palyginus su Vaciaus bloku, geras gyvenimas.

Profesorius pateko į raštinę (pasidarė prieinamos visokios bylos, čia susirinkdavo lagerio žinios.

24. LAGERIO KOMENDANTAS

Lagerios viršininkas SS Hopė (Hoppe).

Hopė - neaukštas, plačių pečių, trys dešimtys penkerių metų juodbruvas vyrukas. Jo taisyklingus, tik šiek tiek storžieviškus veido bruožus papildė trumpi juodi ūsiukai. Vaikščiojo visuomet su ilgais batais, apsisiautęs guminiu apsiaustu, tokiais neišauklėtais buldogo žingsniais.

• Kilęs iš lageriškos giminės
• Menko išsilavinimo
• Susirūpinęs orumu
• Gyveno prašmantnoje viloje
• Tipiška vokiška galva

25. KALINIŲ LAGERIO VADAS

Traugotas Majeris turėjo mėgstamą bausmę, tarkim, kad sportą: apsimeta, kad daktaras, kai eina pamatuoti ūgį, stačiai į pakaušį duoda kulką. Nužudo taip.

Lageryje būdavo vykdomos mirties bausmės, - kartais viešai, kartais neviešai. Kartais, būdavo, reikia pakarti keliolika žmonių. Tačiau korimas - nuobodi procedūra. Kartuvės lageryje tiktai vienos tebuvo, tilpdavo jose tiktai vienas du. Kol juos pakarsi, kol nukabinsi, kol kitiem virvę užnersi… Paskutiniesiem baisiai pabosta savo eilės laukti. Ir valdžiai nuobodoka pasidaro. Šitokiais atvejais buvo praktikuojama kita procedūra.

Tuomet, būdavo, du tris pakaria, o kitiem į pakaušį kulką varo. Šiam pastarajam reikalui uždarame ruime buvo įtaisyta tokia būdelė, į telefono pasikalbėjimo punkto kabiną panaši, užpakalinėje sienoje turėjusi plyšį, pailgą tokį. Atvestąjį į ruimą mirtininką pasitinka esesininkas, balta gydytojiška marška apsisiautęs. Jisai pačiupinėja mirtininko pulsą, širdį neva pasiklauso, veda į būdelę neva pasverti ir ūgiui pamatuoti, prišlieja jo nugarą prie pailgojo plyšio, iš kurio tuo tarpu lenda kulka stačiai į pakaušį. Va, šitokį šaudymo darbą baisiai mėgdavo Traugotas Majeris. Tai buvo jo privilegija, jo sportas.

Vokiečių esesininkų tarpe šitoksai žmonių žudymas buvo laikomas labai garbingu būdu: kurgi ne - Trečiojo reicho priešus naikina! Kai pats Majeris, pagiriom sirgdamas ar dėl kitų priežasčių, negalėjo šio garbingo darbo atlikti, žemesnieji esesininkai varžėsi, prašėsi, kad tik jam, ne kitam, būtų leista paspraginti! Ne kiekvienas tokią laimę turėdavo, - ne kiekvienam leisdavo. Tiktai moterų žydžių pats Majeris nešaudydavo, - jam tai buvo per menkas objektas, - jis jas užleisdavo mažesniesiem.

Charakteris ir bruožai:

Majeris buvo aukštas, lieknas juodbruvas vyras, visuomet dailiai nusiskutęs. Padoriame gyvenime galėjo tikru gražuoliu būti. Išsilavinimo buvo jisai menko, bet turėjo bavarų valstiečio apčiuopiamai galvojančią makaulę. Jis buvo vienas protingiausių lagerio SS vyrų. Gal būtų buvęs ir visai protingas, jeigu nebūtų buvęs apsigimęs banditas.

SS buvo jisai iki kaulo smegenų. Po blakstienomis šalia nosies turėjo ištatuiruotas mažiukes SS raides, - atseit, kailio nebepakeisiąs bet kokiomis aplinkybėmis.

Majeris nuolat valkiojosi po kalinių gyvenamą lagerį. Labai mėgdavo jisai kalinius su lazda pabaksnoti, koja paspardyti, antausiais padalyti. Ypač, jeigu jam įsigėrusiam pasitaikydavo atplitoti į lagerį, - dieną arba naktį. Perkūnas jį žino, kur pasilakęs, būdavo, naktį atsibaladoja į lagerį ir landžioja po kalinių barakus. Vieną iškeiks, kitą paspardys, trečią apkuls… Pasidaužęs, pasidaužęs, būdavo, eina į savo tarnybinį kambarį raudonuose rūmuose ir drimba ant sofos, - apsirengęs, apsiavęs, be pagalvio…

Girtas Majeris baisiai įsižeisdavo, kai kalinys, gavęs jo antausį, nenugriūdavo. Majerio mušeikiška savimyla būdavo smarkiai pažeista. Tuomet supykęs jis ima iš visų jėgų antausius skaldyti, kol tu vis tiek nugriūsi. Lengviausia iš tos operacijos išeiti buvo šitokiu būdu: vos tiktai jis palietė tave savo ranka - tuoj griūk ir tučtuojau kelkis: antrą kartą pargriuvęs, gali kiek ilgiau padelsti besikeldamas. Su kiekvienu nugriuvimu atsikėlimo laikas reikia kiek ilgėliau nutęsti. Po kokio dešimto smūgio jau gali pradėti ropoti, kinkas kratyti, - atseit, jau esi gatavas, nebegali atsikelti. Tuomet tau Majeris paaiškins, kad tu esi blöde Sauhund, sės jisai ant motociklo ir dums pas žmonelę pasipagirioti, - sučiaudėjus motociklui, gali sau ramiausiai keltis ir eiti, kur nori.

Pagr. nusikaltimai:

• tinginystė (pasiilsėjimas)
• vagystė
• laiške, kurį nori nusiųsti šeimai, negalima kritikuoti, kalbėti apie lagerį

Nusikaltimai rašomi B. Sruogos knygoje. Bet nepasiteisino knyga, nes esesininkai nemokėjo jos naudoti ir buvo mirusių žmonių numeriai.

Vyko juodoji prekyba.

Jis rašydavo ataskaitas apie kalinius į Berlyną. Pavyzdingas bavariškas vokietis.

Majeris rašydavo į Berlyną, į SS lagerių centrą, atestacijas apie kalinius, apie jų elgesį, - kas, jo nuomone, yra jau pasitaisęs, kas - dar labiau sugedęs, kas - reikėtų dar labiau paspausti. Jo atsiliepimai, žinoma, buvo svarbūs, bet ne per daug. Pagelbėti mažai ką jisai tegalėjo, - galėjo tiktai kenkti. Daugelį jis siūlė paleisti iš lagerio, bet Berlynas jo pasiūlymo neatsižiūrėdavo. Berlynas atsižiūrėdavo tiktai jo neigiamo atsiliepimo.

Labai smagu ir, anot esesininkų, tai garbingas žmonių žudymo būdas, smagiau nei korimas — lėtas ir nuobodus procesas.

Pagaliau mirti juk vis tiek kada nors reikės! Koks skirtumas, anksčiau ar vėliau?

Moterys žydės jam buvo per menkas dalykas, su jomis nesusidorojo.

„Pirmą kalėdų dieną Majeriui išėjo toks reikalas porą katorgininkėlių viešai pakarti. Jo įsakymu šalia žiburiuojančios eglės buvo pastatytos kartuvės. Tam tikru skambalu iškilmingai buvo sušaukti visi katorgininkai, dailiai išrikiuoti: tuodu katorgininkėliu buvo labai gražiai kalėdų proga pakarti šalia eglelės su margaspalvėm lemputėm. Taip ir buvo visą kalėdų pirmą dieną iki vakaro: čia spindi, žybčioja eglė savo žiburėliais, čia šalia jos - pakarūoklėliai kabalduoja.“

Kalėdos

Majerio dūšia buvo plati kaip jūra. Visoks šlamštas joje sutilpdavo. Pavyzdžiui, 1944 metų kalėdom lageryje buvo padaryta eglaitė. Ne eglaitė, bet didžiulė eglė buvo atitempta ir įvairiaspalvėm elektros lemputėm apkabinėta. Pirmą kalėdų dieną Majeriui išėjo toks reikalas porą katorgininkėlių viešai pakarti. Jo įsakymu šalia žiburiuojančios eglės buvo pastatytos kartuvės. Tam tikru skambalu iškilmingai buvo sušaukti visi katorgininkai, dailiai išrikiuoti: tuodu katorgininkėliu buvo labai gražiai kalėdų proga pakarti šalia eglelės su margaspalvėm lemputėm. Taip ir buvo visą kalėdų pirmą dieną iki vakaro: čia spindi, žybčioja eglė savo žiburėliais, čia šalia jos - pakarūoklėliai kabalduoja.

26. RAPORTO VADOVAS

Arno Chemnicas yra tiesioginis lagerio viršininkas pirmininkas.

Visiškai menko proto.

Visuomet klaikiai paniuręs, visuomet nekalbus. Retkarčiais, būdavo, jisai šiek tiek pagyvėja, jo veide net šypsena blykstelėja - tai atsitikdavo tuomet, kai susieidavo jisai su savo globojamais lagerio kaliniais banditais ir imdavo šnekėti su jais apie medžioklę, apie šunis, apie linksmas mergiotes…

Su kitokios profesijos žmonėmis jisai neturėdavo ko kalbėti.

— Be lazdos ar iš vielų susukto, guma aptempto rimbo, kitos tardymo priemonės Chemnicas neturėjo

27. “LAGERIO SAVIVALDA”

— Visi lagerio kaliniai gyventi buvo suskirstyti į atskirus barakus, blokais vadinamus. Kiekviename bloke, normaliai imant, gyveno nuo šešių šimtų iki dviejų tūkstančių ir daugiau kalinių, nors oficialiai vietų bloke tebuvo vos trys šimtai šešios dešimtys, - tiek pavienių lovų tebuvo.

Savaime suprantama, dviem tokiem vyram tas darbas buvo per menkas. Visiem buvo ai šku: lageryje turi likti vienas seniūnas. Visas klausimas buvo tiktai: katras liks, katras eis su šakėmis aketę graibyti

Arnas Lėmanas

Arnas Lėmanas buvo labai vyriškas, aukštas, stiprus. Keikias, būdavo, Lėmanas po lagerį, kad net SS sargybiniai, sėdėdami bokšte ant vielų tvoros, nuo tų keiksmų smarvės čiaudėti ima.

Vokietis patriotas. Jis buvo vokiškai prie šeimos prisirišęs. Baisiai mylėjo jisai vaikus. Teisingiau, vaikų motinas, kol dar vaikų nėra.

Savo bloko moteris labai drąsiai gynė nuo valdžios priekabių ir bausmių

Majeris nusprendė, kad iš moteriškų reikalų pamišo.

Keletą lagaminų turtų turėjo.

Jį paleido į kitą lagerį. Pani blokova baisiai verkė dėl to, kankino ją meilė.

Porai savaičių praslinkus po Lėmano išsiuntimo, pani blokova atkeršijo tam gyvatei Zelionkei pačiu žiauriausiu būdu: susidėjo su tuo gyvate Zelionke gyventi tokiu pat būdu, kaip prieš tai gyveno su Lėmanu, - visiškai šeimyniškai

28. SENIŪNAS ARNO LĖMANAS

Seniūnai Arno Lėmanas ir Fricas Zelionkė.

Lageris buvo ne tiktai mažas, bet ir biednas. Ne tiktai nebuvo kas dviem seniūnam veikti, bet ir vogti neužtekdavo ko. Baisiai nuobodu buvo dviem tokiem tvirtiem, sveikiem vyram be darbo bindzin ėti po lagerį, - nėr kas veikti, nors pasiusk!

Fricas Zeliokė

• Mėsininkas
• Vokietis iš Gdankso
• Pasiliko vienas lagerio seniūnas
• Labai gudrus jis buvo, suktas ir klastingas
• Ambicingas
• Įtaisė bokso rungtynes. Pats irgi dalyvavo.
• Pasitikėjo tik savo fizine jėga, titulu
• Paskui jį išsiuntė, kaip Arną Lėmaną, į SS mokyklą

32. BIBELFORŠERIAI (Biblijos tyrinėtojai)

Bibelforšeriai vaikštinėjo su violetinės spalvos trikampiu.

Bibelforšenai jokios dvasinės vyresnybės, kunigų ir vyskupų, nepripažindavo, - kiekvienas jų sau buvo vadas ir vyskupas. Visi esą pas juos lygūs. Bet tai buvo tiktai žodžiai. Buvo jų tarpe keli, ėję lyg kunigų pareigas, o vienas buvo jų stačiai lyg vyskupas ar dar mandresnis.

Frau Belenke moterų barake.

Ne kartą Majeris, Berlyno liepiamas, pasikviesdavo ponią Belenke pasišnekėti bibelforšerizmo reikalais, - tai buvo viena iš jo, kaip politinio auklėtojo, pareigų.

— Gi vaikus vienus namie palikai, - sakydavo jis jai, - reikia gi vaikai auginti. Be priežiūros jie galvažudžiais virs. Pasirašyk, kad atsisakai savo bibelforšeriškų kvailysčių - ir tučtuojau paleisiu važiuoti namo. Poniai Belenke to tiktai ir tereikėdavo. Ji tuomet visu savo milžinišku temperamentu šokdavo įrodinėti, kad visų kvailiausias daiktas pasaulyje yra nacionalsocializmas. — Kokią teisę jūs, budeliai, turite, - šaukdavo ji Majeriui, grūmodama vyrišku kumščiu, - uždarinėti žmones į lagerius ir kankinti? Tai jus, galvažudžius, visus nacius, reikia suvaryti į lagerius ir į krematoriumus! Aš jum sakau, ateis diena, kada jūs atsisėsite mano vietoje, - ji jau nebetoli, toji diena! Nesirašysiu jokių jūsų šunlapių! Aš palauksiu tos dienos, kada jus, budelius, visus iškars ir aš išeisiu iš lagerio be jokio parašo! Majeris, jos riksmo apglušintas, šaukia: — Lauk iš kambario tu, sena ragana! Ponia Belenke ne iš tokių, kad Majerio nusigąstų. Ji rėkia dar garsiau. Majerio padėtis visiškai apverktina: negi jis mušis su sena boba… Na, ir susimušus - nežinia, kuo viskas galėtų baigtis: sudžiūvęs Majeris prieš atletišką ponios Belenke figūrą atrodo toks sliekas nabagėlis! Ponia Belenke rėkia vis garsiau ir garsiau, grūmoja vis žiauresniu ir žiauresniu Jehovos kerštu. Majeris bąla ir mėlynuoja. Majeris užsikemša ausis. Majeris pats rėkia it skerdžiamas tekis: — Lauk! Lauk! Lauk! Majeris jau ir keiktis nebeišgali. Nebemoka. Majeris jau paspringo. Nebeišrėkia. Majeris pats strimagalviais lekia iš savo tarnybinio kabineto. Ponia Belenke, likusi viena Majerio kabinete, lengviau atsidūsta.

38. LA DONNA E MOBILE…

Lageryje meilės dalykai, žinoma, buvo griežčiausiai draudžiami. Bet - maža kas draudžiama pasaulyje! Ir revoliucijos kelti griežtai draudžiama, o vis dėlto kelia gi jas! Klausyk visų draudimų - tai ir gyventi nebeįdomu.

Moterys buvo griežtai atskirtos nuo vyrų.

40. LAIŠKAI IR SIUNTINIAI

Valdiškojo pašto priešakyje buvo pasodintas SS feldfebelis Pliacas [Platz], lageryje Plikiu Pingvinu vadinamas.

Pliacas — SS rašto viršininkas, šešių dešimčių su kaupu visiškai pakvaišęs senis, pedantiškas, atsakingas už cenzūrą.

Kitą kartą plėšo jis mano laišką, kad per ilgas, kitą - kad per trumpas, - buvo parašytas tiktai vienas sakinys, - esą, tai ne laiškas, o valdžios autoritetu pasityčiojimas. Kitą kartą plėšo jis mano laišką, kad jis esąs per liūdnas, kitą - kad per linksmas… Kitiem laiškai rašyti buvo daug lengviau, bet man baisiai sunku buvo pataikyti į Pingvino mėgiamą toną. Kai jis mane pamatydavo - jam aiškiai vemti norėjos.

Profesorius/pasakotojas nori parašyti, kad jis iš tikrųjų serga, bet Pliacas jį varo lauk.

Siuntinius, patekusius į kalinių gyvenamus blokus, tikrindavo. Amatininkai galėjo visai gerai įsitaisyti ir nedvėsti badu su savo darbu.

42. BĖGLIAI

„Viena didžiausių lagerio nelaimių buvo bėgliai. Jų baisiai nekęsdavo ne tiktai esesininkai, bet ir kaliniai. Ir buvo už ką!“

„Visas lageris stovi, kol pabėgėlį suras, - sumuštą, kruviną, šunų apiplėšytą atgabens į lagerį. Gyvą ar negyvą. Stovi visas lageris. Stovi dešimt - penkiolika - dvidešimt tūkstančių žmonių, nejudėdami iš vietos, perdien išalkusių, išvargusių. Stovi ilgas valandas, kartais visą naktį, kartais visą parą ir dar ilgiau. Kokiais žodžiais tokia tūkstantinė minia gali tokį pabėgėlį minėti?“

„Valdžia nervinasi. Kaip ji praneš Berlynui, kad pabėgo? Vadinasi, saugoti nemokate? Pabėgėlis gi gali papasakoti pasauliui, kas lageryje dedas! Kas dėl to bus kaltas?“

47. MOTERIŠKOJI PUSĖ

Moterims buvo lengviau lageryje palyginus su vyrais: lengvesni darbai, mažesnės bausmės. Buvo apie 500 galvų, buvo iki tūkstančio. Yra buvusios pervežtos į atskirą moterų lagerį. Vyrai, be abejo, visada žiūri, kai retkarčiais pamato moteris, stebi jas, grožisi jomis.

Kai kurios jų sakydavo, kad jom lageryje buvo geriau, negu dirbti pas kokį ūkininką, kuris ir sunkiu ilgu darbu apkrauna, ir nuolat muša, ir labai menkai valgyti duoda… Iš ūkininko ateidavo kartais sunykusios, o lageryje - veikiai atsigaudavo!

Knotas kvaršino joms galvą ir už kaselių moteris patampydavo, ir ant žemės parmušdavo, ir savo 65 numerio specialiai siūdintais bateliais paspardydavo!

Viena, kas moterim baisiai gadindavo nuotaiką, - tai skalbyklos ir visos drabužinės viršininkas, > SS feldfebelis Knotas [Knot], - buvęs iš tikro labai retas egzempliorius, unikumas stačiai. Tai buvo Prūsijos ir Pomeranijos chamizmo čempionas, toli pralenkęs net patį Petersą. > Vidutinio ūgio, plačių pečių, milžinišku pilvu, kreivomis kojomis it nusilesęs orangutangas. O rėksnys! O storžievis! O mušeika!

Be to:

Vadinamosios politinės kalinės iš gestapo rankų ateidavo taip pat gana dažnai sumuštos ir sužalotos. Daugelis jų sėdėjo kaip įkaitai dėl pasislėpusių vyrų, sūnų, žentų. Kitų jau po kelis sūnus buvo fronte žuvę kaip vokiečių kareiviai, o jų motinos - lageryje merdėjo. Buvo kelios senutės, turėjusios po aštuonias dešimtis metų - taip pat politinės nusikaltėlės!

61. LAISVĖ PATVORY

Buvo pradėta naikinti įrodymus. Pastatai pilni esesininkų.

Apie bet kokį valgymą ir galvoti buvo juokinga.

Važiuoja Raudonosios Armijos tankai. Važiuoja ir važiuoja. Tokia daugybė jų! Po dešimties minučių jie buvo jau mūsų kieme…

Profesorius sako: Aš jau nebegaliu pasikelti. Per naktį nuo šalčio ir lietaus mano kojos pasidarė visiškai nebesukalbamos. Guliu patvory - ir tiek: kas man kita beliko daryti?

Jau laisvė.

Ką reikia paminėti rašinyje?

XX a. I p. rašytojas dokumentiniame romane Dievų miškas atskleidė:

• Antrojo pasaulinio karo metais B. Sruoga kalėjo nacių koncentrancijos lageryje. Lietuvių areštai buvo nacių valdžios kerštas už sužlugusią mobilizaciją į SS dalinius.
• Grįžęs iš lagerio, Balys Sruoga parašė atsiminimų romaną Dievų miškas. Deja, romanas nebuvo išleistas, nes sovietų valdžiai netiko ironiškas tonas, laisvas autoriaus mąstymas. Sruoga buvo apkaltintas, kad ciniškai šaiposi iš konclagerio kalinių. Romanas išėjo po rašytojo mirties 1957 metais, susiklosčius palankesnei politinei situacijai.
• Knyga parašyta 1945 m., kai pasibaigė II pasaulinis karas

Kontekstas

B. Sruogos grožinėje prozoje svarbiausias kūrinys - Dievų miškas. Tai memuarinis veikalas apie Štuthofo koncentracijos stovyklą. Autorius atvaizdavo visą žmogaus naikinimo sistemą, parodė stovyklos vadovus, sargybinius, tariamą kalinių savivaldą ir pačius kalinius. Kūrinyje kankinimo priemonės pasiekia neįtikėtino fantastiškumo, žmogaus sužvėrėjimas vaizduojamas šiurpiais vaizdais. Į visa tai žiūrima beteisio, neturinčio vilties išlikti, rezignavusio žmogaus žvilgsniu. Vienintelis ginklas tokioje aplinkoje prieš dvasinę anemiją yra aštri ironija. Ją autorius naudoja labai meistriškai - tragiškiausi momentai vaizduojami pro sarkastišką šypseną, sadistų kankintojų portretai piešiami ironiškomis spalvomis. Tas ironiškas bruožas atsiminimams duoda platesnę plotmę, gilesnį žvilgsnį, patį vaizdavimą iškelia iš protokolinio daiktiškumo į literatūros meno sritį.

Dievų miškas atskleidė hitlerinės priverčiamųjų darbų stovyklos tikrovę. Tačiau kūrinys turi ir platesnės apibendrinančios reikšmės. Panašūs vaizdai kartojasi kiekvienos totalitarinės sistemos žmonių naikinimo pragare, ypač Sibire. Nors kūrinyje veiksmo nedaug, bet pats vaizdavimo būdas yra toks gyvas, kad kūrinys intriguoja ir yra skaitomas kaip įdomus romanas.

(Antologija.lt)

Jau pirmosiomis karo dienomis buvo kaltinamas už 1940–1941 m. parodytą palankumą sovietų valdžiai, siūlyta net sušaudyti. 1943 m. kovo 16 d. jis, kaip įkaitas, vokiečių suimtas ir išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą prie Gdansko. Pradėjęs dirbti lagerio raštinėje (nes mokėjo daug kalbų), klastojo įsakymus ir taip gelbėjo draugus nuo bausmių, dujų kameros. 1945 m. jį išlaisvino sovietinė armija, gegužės 13 d. buvo parskraidintas į Lietuvą. Čia jis dėstė Vilniaus universitete. Deja, koncentracijos stovyklos patyrimai stipriai paveikė ne tik dvasinę, bet ir fizinę menininko būklę.

Įspūdžiai koncentracijos stovykloje įkvėpė parašyti smarkiai nuo ankstesnių kūrinių besiskiriantį, ironijos persmelktą atsiminimų knygą „Dievų miškas“. Ji sukurta 1945 m., per du mėnesius, besigydant Birštono sanatorijoje. Knyga po begalės korektūrų išleista tik po B. Sruogos mirties – 1957 m. Originali versija – tik naujausiuose leidimuose.

Nacių valdžia turėjo daug lagerių. Vienas iš jų — Aušvico lageris. Apie ši lagerį sukurtas krupinantis filmas: Aušvico specialioji komanda – gyvieji numirėliai

Jaunoliai pagerbė Sibiro tremtinių buvusias gyvenvietes, sužinojo daugiau apie tremtinius: Video. Svarbi pastaba: į Sibirą trėmė Rusija, ne Vokietija (naciai). Tačiau rašinyje galima sakyti, kad ir naciai, ir sovietai vykdė panašią žmogaus naikinimo politiką.

Diskutotina: Tėvas Stanislovas, Intos ir Vorkutos lageriuose kasęs akmens anglis, niekada nelaikė savęs nei kankiniu, nei kaliniu (2005)

Muziejininkė: „Atsiprašau, kad aš taip, bet vis tokia mintis kyla… Pagal tą knygą filmo neįmanoma pastatyti… Labai sunku ją versti. Mes kalbėjome su vokiečių vertėju, sakė neįmanoma išversti, nes Sruoga PRISIGALVOJĘS visokių naujavardžių, jis prisigalvojęs žodžių, palyginimų ir taip toliau.“ (Šaltinis)

Lietuviška Vikipedija

• Papildomai: JOCYS
• Mokovas
• Lituanistų sambūris