Dumbliai gali vykdyti fotosintezę ir kai kurie pirmuonys turi tam ląsteles.

Vandenyne, ežeruose ir p(r)ūduose dumbliai yra dalis planktono (organizmų, kurie daugiausia nešami srovės arba plūduruoja netoli vandens paviršiaus).

Dumbliai yra dalis fitoplanktono, kuris fotosintetina bei gamina maistą,

Kolonija yra laisvas nepriklausomų ląstelių sambūris, kuriame gali būti dauginimosi ląstelių.

Dumbliai skirstomi pagal spalvą:

1. žaliadumbliai
2. rudadumbliai
3. raudondumbliai
4. auksadumbliai

Dumbliai gali būti vienaląsčiai ir daugialąsčiai.

Euglena vykdo fotosintezę, turi tam tikrą formą, gyvena sūrame vandenyje, o ameba jos nevykdo, neturi tam tikros jai būdingos formos, gyvena drėgnoje aplinkoje, gali būti parazitas.

Euglenos sandara:

1 - žiedinis žievelis; 2 - peephole; 3 - chromatoforai; 4 - šerdis; 5 - dubuo; 6 - sutraukianti vakuolė; 7 - atsargos maistinėms medžiagoms.

Amebos sandara:

Grybų karalystė

Visi grybų karalystės atstovai skirstomi į 3 grupes:

• parazitiniai
• pelėsiniai
• kepurėtieji

Grybai pagal tai, kaip jie maitinasi

Neturėdami chlorofilo, jie minta gatavomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis. Toks mitybos būdas vadinamas heterotrofiniu. Pagal tai grybai skirstomi į saprofitinius ir parazitinius. (Negali patys sau gamintis maisto, nėra autotrofai.)

Saprofitiniai skaidytojai

Saprofitiniai grybai minta negyvomis augalinės arba gyvulinės kilmės organinėmis medžiagomis bei jų liekanomis. Šių grybų gausu dirvožemyje, kur yra augalinės kilmės liekanų, miške ant nukritusių lapų, šakelių ir šakų, spyglių, negyvų žolių, supuvusių kelmų, stuobrių, išvartų, žvėrių ir gyvulių ekskrementų ir t.t. Jie sudaro maždaug 3/4 visų žinomų grybų. Tokį jų išplitimą ir prisitaikymą prie įvairaus substrato nulemia organizmuose esantys fermentai, kurių yra daugiau kaip dvidešimt.

Kai kurie saprofitiniai, ypač žemesnieji, grybai gali augti net ant specialiai paruoštų mineralinių medžiagų terpių. Jie plačiai auginami laboratorijose, kur tiriamos grybų biologinės, fiziologi»ės bei gydomosios savybės, nustatoma fermentų ir įvairių chetninių medžiagų sudėtis. Pastaruoju metu tiek mūsų šalyje, tiek ir užsienyje vis daugiau tiriami ir aukštesnieji papėdgrybiai, taip pat valgomieji, nuodingieji ir medieną ardantys grybai.

Saprofitiniai grybai, išskyrus medieną gadinančius (trobagrybius ir kt.), žmogui yra naudingi. Iš saprofitinių grybų nemaža yra ir valgomųjų.

Parazitiniai

Parazitiniai grybai gyvena gyvuose augalų, gyvulių, paukščių, vabzdžių, žuvų ir net žmogaus organizmuose. Jie deformuoja arba visai sunaikina užpultus audinius, sukelia įvairias ligas. Pavyzdžiui, skalsės, kūlės sunaikina grūdus, rūdys - augalų lapus, šiaudus. Parazitiniai grybai daug žalos padaro daržams, sodams ir miškams, žemės ūkiui. Todėl su jais kovojama įvairiais būdais.

Griežtos ribos tarp saprofitų ir parazitų nėra. Daugelis parazitų dalį savo gyvenimo gali praleisti kaip saprofitai, maitindamiesi negyvomis organinėmis medžiagomis, tuo tarpu kai kurie saprofitai kartais pereina į parazitinį gyvenimo būdą.

Parazitiniai grybai sąlyginai skirstomi taip.

1. Obligatiniai (būtinieji) parazitai - gyvena tik gyvuose organizmuose. Grybai, kurių grybiena vystosi augalo arba gyvūno atitinkamo organo arba viso organizmo paviršiuje, vadinami ektoparazitais, o viduje - endoparazitais. Pastarųjų grybiena išsiraizgę tarp ląstelių arba pačiose ląstelėse, audiniuose.

2. Fakultatyviniai (sąlyginiai) parazitai - gyvena ir vystosi kaip saprofitai, bet tam tikromis sąlygomis pereina į parazitinį gyvenimą. Pavyzdžiui, kelmutis auga ant kelmo, bet gali parazituoti ant įvairių augalų.

3. Obligatiniai (būtinieji) saprofitai - visą gyvenimą maitinasi tik negyvomis augalų dalimis arba įvairiomis organinių medžiagų liekanomis. Jie ligų nesukelia. Tai pievagrybiai (Agaricus), daugelis mažūnių (Afarasmius), žagarių (Clavaria), šalmučių (Mycena), pelėsiečių (Mucorales).

4. Fakultatyviniai (sąlyginiai) saprofitai - dalį gyvenimo praleidžia kaip parazitai, o kitą dalį - kaip saprofitai. Šių grybų pavyzdžiu gali būti ir vaismedžių rauplės, kai kurie kempininiai grybai.

Simbiotiniai / mikoroziniai

Tarpiniai tarp parazitinių ir saprofitinių grybų jra simbiotiniai. Tai grybai, kurie, sugyvendami su aukštesniaisiais augalais, jiems ne tik nekenkia, bet net yra naudingi. Grybų sugyvenimo su aukštesniųjų augalų šaknimis reiškinys vadinamas mikroze (graikiškai mykes - grybas, rhiza - šaknis). Dabar yra žinoma apie 2000 augalų rūšių, sudarančių mikorizę.

Kerpės

Kerpė – simbiotinis organizmas, sudarytas iš grybo hifų (grybiena) ir žaliadumblių arba melsvabakterių ląstelių. Kerpes sudarantys grybai dažniausiai yra aukšliagrybiai (95 %), kiti – papėdgrybiai.

Kaip teikia naudą, simbiotinis

Grybiena siurba, traukia drėgmę, vandenį duoda dumbliams, dumblis vykdo fotosintezę, taip augina organines medžiagas ir taip kerpės auga. Tai simbioziniai/simbiotiniai santykiai.

Kerpės yra aplinkos bioindikatoriai. Kuo daugiau kerpių rūšių, tuo aplinkos oras yra švaresnis.

Plačiau: Dumblių ląstelės turi chlorofilo, o tai leidžia jiems gyventi visiškai mineralinėje aplinkoje, organines medžiagas gaminantis fotosintezės būdu. Grybas saugo dumblius nuo išdžiuvimo ir, kai kuriais atvejais, aprūpina dumblius mineralinėmis medžiagomis, gaunamomis iš substrato. Melsvabakterės taip pat gali įsisavinti atmosferos azotą.

Mielės — vienaląstis grybas, naudojamas, kad paraugtų maistas, naudojamas ir kitose vietose.

Šaltinis

Kerpės

Augalų karalystė, sporiniai induočiai

Augalai — daugialąsčių autotrofinių (sau gaminasi maistą, turi chlorofilo) eukariotų (tai ląstelės, turinčios tikrą branduolį, kurį nuo citoplazmos atskiria membrana.) grupė su gerai išreikštais audiniais (panašių ląstelių grupė. Yra epiterminis, nervinis, jungiamasis ir raumeninis audinys.).

Galėdami fotosintetinti (tai procesas, kurio metu saulės energija paverčiama chemine energija, kaupiama angliavandeniuose) gali gyventi įvairiomis sąlygomis. Augalų yra beprotiškai įvairiausiai nuo dykumos iki tundros.

Induočiams priklauso paparčiai taip pat plikasėkliai (eglės, pušys — spygliuočiai) ir gaubtasėklė (visi kiti medžiai ir žoliniai augalai).

Paparčiai yra sporiniai induočiai, nes) dauginasi sporomis, o induočiai, nes turi apytakos indus (vandens indai su ištirpusiomis mineralinėmis medž. ir rietiniais indais, kuriais teka organinės medžiagos). Vandens takais iš šaknų į antžeminę dalį, o rietinės medžiagos teka iš lapų (kur susidaro medžiagos) į visas kitas augalo dalis.

Sporinių induočių indų audinį sudaro medieną — ja teka vanduo su mineralinėm medž. — ir karnieną — ja teka organinės medžiagos.

Šaknys siurba iš dirvos vandenį, o stiebas perduoda vandenį į lapus.

Lapai, padengti vaškine kurtikule, išskyrus tas vietas, kur yra žiotelės — mažos angelės, kurių dydžiui keičiantis kontroliuojamas vandens garinimas (arba: transpiracija).

Kaip susidarė akmens anglis?

Akmens anglis susidarė iš augalinių liekanų, kurios buvo suslėgtos, sukietintos ir veikiamos aukšta temperatūra bei slėgiu. Manoma, kad didžioji akmens anglies klodų dalis atsirado iš augalų, augusių pelkių ekosistemose. Kai šie augalai žūdavo, jų biomasė anaerobinėse sąlygose palaipsniui virsdavo akmens anglimi.

Arba, Gaublys vadovėlio apibūdinimas: