Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki? Kur toj puikybė jūsų pasidėjo? Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo, Kai balto miško lapeliai šlamėjo Ir senos pušys siūravo, braškėjo? Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės, Katrų čilbančių teip ramu1 klausytis? Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai? Kur žvėrų olos, laužai2 ir urveliai? Visa prapuolę; tik ant lauko pliko Kelios pušelės apykraivės liko!.. Skujom3 , šakelėm ir šiškom4 nuklotą Kepina saulė nenaudingą plotą, In kurį žiūrint teip neramu regis: Lyg tartum rūmas suiręs, nudegęs, Lyg kokio miesto išgriuvus pūstynė5 , Lyg kokio raisto apsvilus kimsynė6 !.. Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria; Vat teip linksmina dūšią7 , ažu širdies tveria, Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai8 : Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?! Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna9 ! Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina! Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia10! Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia! Minkštučiukai samanų patalai ištiesti
1 smagu, džiugu, malonu 2 „Laužas, -o – krūva medžių palūžusių, šakų, žabų, ablagu [padrikai] suversta. Gilumoje miško žvėrys turi savo guolius po laužais.“ (Aut. past.) 3 spygliais 4 kankorėžiais 5 dykynė, dykra 6 šlapia, su samanų ir žolių kupstais vieta 7 sielą, dvasią 8 galvojai 9 „Visi daiktai šilelyje (medžiai, krūmai, žolės, samanos ir kt.) žaliuoja, visi daiktai gryni ir gražūs. Liekni, t. y. aukšti, lygūs, nuolaidūs.“ (Aut. past.) 10 čiulba, gieda Galvą in save traukia ir liula užliesti. Uogienojai kaip rūtos kelmais kelmais želia, Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia. Ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybų Terp medžių marguliuoja iš savų sodybų. Voveruškų leikelės 11 kur ne kur pro plyšį Iš po samanų marškos12 sarmatlyvai13 kyši. Čia paliepių torielkos14 po mišką išklotos, Čia kiauliabudės pūpso lyg pievos kimsotos15, Čia po eglėm šeimynom sudygę ruduokės, Čia pušyne iš gruodo išauga žaliuokės, Čia rausvos, melsvos, pilkos ūmėdės sutūpę, – Linksmutės, gražiai auga, niekas joms nerūpi. Čia kazlėkai pakrūmėm ant piemenų tako Tartum kupkeliai16 kniūpšti, kaip Mickev’čius sako17. Čia nemunės 18 iš kelmo, lepšiai terp alksnyno, Čia šalpjonai terp stuobrių dygsta iš skiedryno. Čia musmirės raupuotos, veršakiai gleivėti, Čia grybai ir šungrybiai vardais nežymėti. Anei jų žmonės renka, anei žvėrys graužia, Jėg19 bėgdami par mišką galvijai išlaužia, Arba patys savaimi suglebę supūsta, – Iš jų trąšos želmenim aplinkom išplūsta20. Ė iš visų viršesnis auga baravykas, Valig21 dainuškos žodžių – „grybų pulkaunykas22“: Platus, storas, paspūtęs, lyg tartum užklotas Ant kieto, drūto23 koto bliūdas palivotas24. Greit auga, ilgai esti giminių visokių: Paąžuolių, raudonikių ir kitų kitokių. Žali ėgliai25 kaip kvietkai26 po dirvonus keri; Terpu jų kiškiai guli, kropkos27 vaikus peri. Krūmai, žole barzdoti, kraštais mišką riečia,
11 piltuvėliai 12 apkloto, užtiesalo 13 droviai 14 lėkštės 15 su samanomis ir žole apžėlusiais kauburiais, kelmais 16 taurelės 17 „Lietuvnykas Adomas Mickevičius, lenkų giesminykas, gražiai aprašė mūsų miškų grybus giesmėje Pan Tadeusz“. (Aut. past.) Minėtame Pono Tado grybų epizode pasinaudota lietuvių liaudies daina apie grybų karą, taip pat įvaizdžiu „baravykas – grybų pulkaunykas“. Tą pačią liaudies dainą cituoja ir Baranauskas Anykščių šilelyje. 18 kelmučiai 19 nebent 20 „Grybai supuvę duoda žemei trąšas, kurios eikštėn verčias želmenims (t. y. žolėmis, krūmais, uogienojais, samanomis i. k.)“. (Aut. past.) 21 anot, pagal 22 pulkininkas, karių būrio vadas 23 storo 24 glazūruotas molio dubuo 25 kadagiai 26 gėlės, žolynų puokštės 27 kurapkos Ir linijos parėjos28 skersai mišką šviečia. Alksniai, lepšių sodyba, palaukėm sužėlę, Šakom kekes riešučių lazdynai iškėlę Atokaitoj brendina. Ė karklai po slėnį Terp liulančių paversmių29 pamėgo pavėnę30. Putinai krauju varva, serbentai po Šlavę31 Ir paliūnėm32 kur ne kur prieglaudą sau gavę. Baltasai miškas kalnais, kaip tik padaboji33: Čia berželiai kaip meldai Pašlavį apstoję, Čia visais lapais dreba epušės 34 nusgandę; Kožnoj35 klaiką36 nekantrios žalktyčios37 atrandi. Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo, Lyg tartum čia žalktienė38 patį 39 apraudojo, Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo, Ir su vaikais iš savo motiniško sūdo40 Medžian41 gailysta42 virto – pati egle tapo, Jaunučiukus aptaisė vaikus rūbais lapo43. Ieva, gluosna44 ir blendis45, grūšia46, obelėlė; Savo seserį skundžia liekna sedulėlė47. Vinkšnos, šaltekšniai, liepai48 ir nesuskaityti Kitokių medžių skyriai terp jų išsklaistyti.
28 kiaurai, perdėm 29 šaltinių, versmių 30 pavėsį 31 Šlavė – upelis, įtekantis į Šventąją. 32 „Paliūnės – slėniai sausi, artie liūnų. Liūnai – duobės, vasarą neišdžiūsta, senobinėje upės tėkmėje“. (Aut. past.) 33 pažiūri 34 drebulės 35 kiekvienoje 36 baimę, išgąstį 37 žalčio dukters; užuomina į pasaką „Eglė, žalčių karalienė“ 38 žaltienė, žalčio žmona 39 vyrą, sutuoktinį 40 nuosprendžio, bausmės 41 į medį 42 iš skausmo, sielvarto 43 „Senobės lietuviai, vieros nežinodami, visus medžius sakydavo, kad iš žmonių išaugę arba persimainę. Atamenu gražią pasaką apie mergą, ažu žalkčio ežeran nutekėjusią, kuriai su dviem sūnais ir viena duktere in tėvus pargrįžus pasiūliotų [pasisvečiuoti], jos broliai iš dukterės išgavę žodį, kaip jų sesuo žalktį šaukia. Iššaukę žalktį ir su dalgėm sukapoję. Jų sesuo dasižinojus ir iš gailystos egle tapus; sūnai vienas ąžuolan, kitas uosin, duktė epušėn nuo dievų perversti. [Juozapas Ignotas] Kraševskis šitą pasaką žodis žodin indėjo gražion giesmėn apie Lietuvą Vytuolio rauda, o Karolina Praniauskaičia žemaitiškai išguldė ir kalendoriun indėjo 1859 m.“ (Aut. past.) 44 gluosnis 45 blindė, gluosnių rūšis 46 kriaušė 47 „Buvę dvi seseri. Atjoję piršliai. Abi graži, abi tekėti akvati. Jaunikis negalėjęs išsirinkti, atsidavęs ant motinos [pasikliovęs motinos sprendimu, kurią duoti įžmonas]. Motina išsiuntusi uogų rinktų, kad kurioj pirma aukšlelį [indelį iš žievės] pririnksiant, toj tekėsiant. Jaunesnėja pririnkus. Vyresnėja pavydėdama ją ažmušus, po velėna pakišus. Toj vietoj sedulė išdygus. Vyresnėja, niekam nesisakydama, ką padarė, ištekėjus. Turėjus sūnų muzikantą. Atsitikę kartą važiuot veselijai [vestuvininkams] keliu pro aną sedulėlę. Muzikantui smičius palūžęs. Nesą ko daryt. Tai ir pasilaužęs aną sedulėlę, susilenkęs smičių. Bet kaip ėmęs skripkuot [smuikuoti] – dyvai! [stebuklai!] – skripka žmogaus balsu ir reiškiais [aiškiais] žodžiais ėmus verkt ir rentaut [pasakoti] visą aną istoriją. Tai mat tenai ne sedulėlės būta, bet anos jaunės užmuštosios seserės. Ir teip visa tiesa eikštėn išėjus“. Šitą pasaką Aleksandra Chodźko giesmėj lenkiškoj aprašė: „Jedzie, jedzie pan przez litewski łan“... ir t. t. Tiktai daug dalykų sugadinęs permainė, tarp kitų ir tai, kad ne sedulė, bet avietė išaugus. Teip daugumas mūsų senas pasakas ir giesmes gadina, kaip sau nori“. (Aut. past.) Atorius mini Aleksandrą Chodzką, VU auklėtinį, poetą, kuris 1829 m. Peterburge išleistame Poezijos rinkinyje paskelbė vėliau išpopuliarėjusią baladę „Avietės“. 48 liepos Juos tiktai miške augę žmonės tepažįsta. Daktarai ir žiniuonys, ką po miškus klysta; Jų lapais, jų žievelėm arba šaknia kieta Nuo ligų ir padarų49 gydžia visą svietą. Ė mum, prastiem žmonelėm50, tik žiūrėt patogu51, Kai juos dengia Apveizda žalių lapų stogu; Kai kožna burbuolytė išsprogsta, suskyla, Kai žiedų varške šakos obelų pražyla, Kai pervasar žaliuoja tamsaus šilo šone, Kai rudeniop lapeliai geltoni, raudoni Tartum krauju Marčiupio52 pakalnes aptraukia Ir kai pliki stabarai pavasario laukia. Ė pušelės! pušelės tos nesurokuotos53! Tankios, aukštos ir lieknos, viršūnės kvietkuotos54, Ir vasarą, ir žiemą kaip rūtos žaliuoja, Liemuo liemenį plaka, kaip mendrės siūruoja55. Už pusvarsčio56 nesmato – toksai tankumynas! Nors nei laužais, nei šiekštom57 nežugriuvęs, grynas; Nei šakelės nudžiūvę, nežupynę58 vietos, Pušys aukštos ir lygios, tartum nugenėtos. Ė kvėpimas, jau ką gi! Čia sakais pušelių, Čia vėjelis dvelkteli su kvapu žiedelių: Jauti pievos dobilą, baltą ir raudoną, Jauti ramunes, čėbrus59 – žoleles dirvonų; Jauti iš juodo kapčiaus60 skruzdėlyno kvapą, Ir iš medžių, iš skujų, iš šiškų, iš lapų Vis kitoki kvėpalai: kaip vėjelis dvelksi, Kožno karto61 kitokiu kvapu užsivelgsi62. Čia samanos su brukniom šileliu užpluko63; Čia medžio žiedų kvapas – lyg sodas pratrūko. Tartum miškas kvėpuoja nelyginant žvėris: Savo kvapus po laukus kaip berte pabėręs,
49 Nuo kerų, burtų. „Padarais vadinas nuodnykų (piktųjų burtinykų) iškadijimai [daroma žala], padarytos ligos, maleficia [piktadarybė – lot.]“ (Aut. past.) 50 varguoliams, paprastiems žmonėms 51 gražu, malonu 52 Marčiupis – upelis, tekantis per Anykščių šilelį. „Marčiupis – ravas [griovys] ir upelis bėgdavo par vidurį šilelio. Teip vadinamas, kad kitados netoli nuo tos vietos marti, važiuodama šliūban, prieš motiną nusidėjus ir nepersiprašius, dievaičių buvus pakorota, kad pati su jaunuoju ir svotais akmenim pavirtę. Teberodžia po šiai dienai anykštėnai didelius tuos akmenis šaliakelėj gulint“. (Aut. past.) 53 nesuskaičiuotos 54 tarsi puokštės 55 „Šitą aprašymą pušelių užgirdau pirmąkart iš savo tėtelio metuose 1858. Šitie žodžiai teip pasirodė gražūs, kad parūpo juos giesmėn indėti. Iš to rūpesčio ir prasikalė diegas Anykščių šilelio“. (Aut. past.) 56 pusvarstis – apie pusės kilometro nuotolis. 57 išvirtusių medžių kamienais 58 neužpynę 59 čiobrelius 60 kupsto, skruzdėlyno 61 kaskart, kiekvieną kartą 62 užsigersi 63 aptraukė, apaugo Laukais, pievom atgauna. – Viduj pušynėlių Jauti sau gražiai kvapą dirvų ir pievelių. Ir teip visa suminša64, vėjeliu praskysta, Kad nei nosis šių kvapų visų nepažįsta; Tik tartum giria, pieva ir laukas sustarę, Iš brangiausių kvepalų mišinį padarę, Dievui ant garbės rūko teip ramiai, teip meiliai, Lyg kad skripkuoja65, juokias, gieda, verkia gailiai, Ė tie balsai visoki teip krūvon susiaudžia66, Kad jų skyrium nežymu, – ė tik širdį griaudžia. Ai siaudžia67 gražiai miškas, netil68 kvėpia gardžiai, Siaudžia, ūžia ir skamba linksmai, dailiai, skardžiai. Vidunaktyj teip tyku, – kad girdi, kaip jaunas Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas; Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa, Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta. Dėl to ir širdyj visos pajautos69 nutilsta, Ramum tykumu70 malda dūšia dangun kilsta. Ė kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta, Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta. Tada šilas nubunda, visa yra tyla. Prasideda pamažu šventa dienos byla71. Kas ten šlama? – Ė vėju papūstas lapelis, Ėgi gūžtoj nubudęs sujuda paukštelis. Kas ten treška? – Ė vilkas: dieną mat ažuodžia, Iš naktinės medžionės 72 par pakrūmes skuodžia. Ėgi lapė int olą, žąsioką intskandus, Ėgi barsiukas bėga, išlindęs iš landos; Ėgi linksmutė stirna par pušyną striuoksi; Ėgi pušin iš pušies voverytė liuoksi; Ėgi mat širmuonėlis ir kiaunė juodoja, Ir visoki žvėreliai po mišką ulioja73. Kas ten taukši? – Ė stuobrį kapoja genelis. Kas mekena? – Ėgi mat perkūno oželis. Kas ten šnibžda? – Ė šnypščia iš kelmo piktoja74, Ėgi srove teškena upelė Šventoja75.
64 susimaišo 65 smuikuoja 66 į viena sueina, kartu sugaudžia 67 oši 68 ne tik 69 jausmai 70 ramiu tykumu 71 kalba, šneka 72 medžioklės 73 vaikščioja, vaikštinėja 74 t. y. gyvatė 75 „Upė teka nuo Antaliepčio, pro Dusetas, Užpalius, Anykščius, Kavarską, Vydiškius, Aukmergį [Ukmergę] ir netoli nuo Luokės kalno Neries upėn (Vilijon) inteka. Anykščių šilelis traukėsi pačia paupe. Pasakoja kai kas, Jagiela [Jogaila] lietuvinykus Šventojoje krikštijęs, ir nuo to pašventimo Šventosios vardą gavusi. Kiti sako, kunigas, važiuodamas in ligonį su Švenčiausiu Sakramentu, prigėręs. Bet regimas daiktas, jog ir pagonijoje Šventąja vadinosi. Kad būtų kiteip vadinta buvusi, tai ir anas vardas būtų Kas ten kalbas? – Ė žąsys paupėj gagena; Ėgi mat lizde starkus76 pamiškėj klegena; Ėgi antys „pry! pry! pry!“ priskridę int liūną77; Ėgi kukutis klausia savo pačią, sūnų: „Ką, ką, ką jums atnešti? Ką jūs kalbat niekus? Ką, ką, ką, ką? ar grūdus? ar musias? ar sliekus?“ Ėgi mat gegutėlė dairos ir kėtojas: Čia kukuodama verkia, čia juokias kvatojas. Skamba tik, skamba miškas: čia volungė Ievą Trotina78: „Ieva, Ieva! neganyk po pievą!“ Čia paupėj „ri-u! ri-u! ri-u!“ tilvikas sušuko, Čia vėl balsų visokių – lyg trūkte pratrūko. Vis kitoki balseliai, vis kitokios bylos; Dagiliai, pečialandos, strazdeliai, čižylos79, Kėkštai, šarkos ir kitos vis saviškai gieda: Toj juokias, toj vaitoja, ė toj niekus klieda. Ė už visus viršesnis lakštingalės balsas: Pilnas, skardus, griaudingas ir, teip sakyt, skalsus: Skamba, ūžia par krūmus ir vis kiteip mainos, Ir vis dūšion įsmenga – lyg Lietuvos dainos. Tie visoki balseliai teip krūvon suplaukia, Tartum kožnas lapelis čilba, kliauga80, šaukia, Ir sutartinę81 taiso, ir teip gražiai dera: Siaudžia tik, tartum siaudžia – rentavimo nėra82. Anei tų balsų ausis skyrium83 nepažįsta, Lyg kad ant žalios pievos žolynai pražysta, Ir visoki žiedeliai teip terp savęs pinas, – Kad iš tolo tik regis gražus margumynas. 1858 m. Anykščiuose Ai būdavo, būdavo iš mūsų šilelio Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio! Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias84, Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias, Plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvino, – Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino. Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia, Ė tik pilna pajautų85 labai ramiai86 griaudžia87:
užsilaikęs“. (Aut. past.) 76 gandras 77 pelkė 78 Trotina – erzina. „Volungės giesmę piemenys pasmėgdydami [pamėgdžiodami] tauškia: „Ieva, Ieva! Neganyk po pievą! Pasakysiu tijūnui, Duos tau šimtą bizūnų“. (Aut. past.) 79 zylės 80 garsiai, linksmai čiulba, šiauška 81 Sutartinėmis „vadinasi giesmės, dainuškos, moterų giedamos trijose ar keturiose. Pirmoja giesmę veda, kitos seka. Vedėja surentavusi ryliuodama permuša rentavimą antrosios, antroja trečiosios, trečioja gi antrą punktą vedėjos“. (Aut. past.) 82 Rentavimo – dainavimo su žodžiais, rečitatyvu. Nusakomas miško garsų gaudesys, skambesys, kuriame neišskiriami atskiri balsai, „dainos“, „pasakojimai“. Plg. anksčiau nusakytą paukščių dainavimą „su žodžiais“, jų „pokalbius“. 83 atskirai, po vieną 84 sielas Ir lyg rasos žemčiūgais88 gausiai atgaivinta, Ir lyg rasa par veidą ašarėlės krinta. Paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja; Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja. Lyg tarytum ramumas teip dūšion įslinko, Kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko. Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas, Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas. Dabar visa prapuolę... tik ant lauko pliko Kelios kraivos, nuskurdę pušelytės liko... Jei ant šio išsvilusio po kalnus lydimo89 Teip daug širdyj išželia ramaus atminimo: Tartum kelmai supuvę atgyja, žaliuoja, Suspynusias viršūnes vėjas plevėsuoja; Tartum pliki, išdegę dirvonai šiškuoti90 Pasipučia samanom, nuo grybų taškuoti; Tartum iš terpu puirių91 tokie kvapai kilo, Lyg giria pratrūksta ar pučia iš šilo; Tartum visa sušlamo, sučilbo, supyško, Lyg dienai brėkštant viduj paniurusio miško; Jei ant šių plikų plotų, kai mislis ažlyja, Paminklais ažvaisytas šilelis atgyja, – Tai kokio bebūdavo iš seno šilelio Meilingo atminimo, gražaus ramumėlio, Kai šie plotai apžėlę, apgriūti, aptemę Matydavo kelmuotą apylinkėj žemę; Kai stuobriai, sieksniais drūti92, amžiais įretėję93, Valig94 kalbos senelių, parėjos95 kyšėję, Iš kurių žymu buvę, kad girių čia snausta, Tankus iš viršaus stogas viršūnėm suausta, Ir netil96 pulkais meškos ir šernai perėta, Bet tankumos terp raistų ir žėbriai97 turėta! Ė kur dabar šilelis, buvę miškai šventi, Kažin kodėl senobėj visiškai išskinti. Maž98 ir vierą99įvedęs Jagiela100 išskynė, 85 jausmų 86 ramiai – čia: tyliai, maloniai, džiaugsmingai 87 jaudinasi, liūdi, nerimsta 88 perlais 89 kirtimo, iškirsto, išdegusio ploto miške 90 nukloti kankorėžiais 91 iš supuvusių rąstų 92 sieksnių storumo; sieksnis – virš 2 m 93 sukietėję, sutvirtėję 94 anot, pagal 95 kiaurai, perdėm 96 ne tik 97 stumbrai 98 gal, galbūt 99 [krikščionių] tikėjimą 100 Jogaila, Lietuvos ir Lenkijos valdovas Kad jau nebetarnautų dievaičiams101 tėvynė. Paskum po šias pakalnes ant seno stuobryno102 Buvę pušys suaugę nuo metų šimtyno: Tankios, aukštos, lygutės, geltonos kaip žvakės; Viršūnės esą ūžė ir liemenys plakės. Dar atmeną seneliai po šituos smėlynus Senobių palikimo gražius ąžuolynus. Liekni augę kaip mendrės, žaliavę kaip rūtos, Šaknys, liemenys, šakos ir viršūnės drūtos103, Švęsti Lietuvos medžiai nejautę nuogalio104: Rausvasai žiemos lapas sulaukdavęs žalio. Žili buvę kaip seniai, samanom apaugę, Stipri buvę ir stambūs kaip vyrai suaugę, Ė viežlyvi105 ir gražūs kaip mūsų jaunimas. Paskui ilgai šiurpsojęs stuobriuotas lydimas. Nuo Puntuko106 lig Šlavei ąžuolų daugybę Laikę žmonės lyg kokią didžią šventenybę. Gyvendami vienybėj, dievaičiams intikę, Kurie daugal107 paminklų po miškus palikę. Nešęs velnias akmenį, didumo kaip gryčios108, Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios Arba ažuverst upės; bet kaip tik išvydęs Ąžuolyną pašvęstą ir gaidys pragydęs, Tuoj iš nagų paleidęs ir smėlin įmušęs: Net žemė sudrebėjus, senos griuvę pušys. Paskum ant jo lietuviai dovanas kūrenę, Kad juos dievai apsaugo ir dengia, ir peni. Ir šiuos čėsuos109, nors žemė arklais nugaląsta, Daug Puntuke ąžuolo kelmų tebepūsta, Ė dar dujen110 prie keliui dabar tebestovi; Viršūnės dar žaliuoja, nors jau šakos džiovi111. Šėnavoja112 juos žmonės, nei ratais netranko: Tūlas113, ligos suspaustas, iš įžodžio114 lanko.
101 senosios lietuvių tikybos dievams 102 vietoje nykstančių, pūvančių medžių 103 stiprios 104 nuogumo 105 dori, skaistūs 106 Puntukas – upelis Anykščių šilelyje, prie kurio yra didelis akmuo. „Pantukas vadinas upelis. Ties tuo upeliu yra akmuo grytelės didumo. [Mykolas] Balinskis, knygoje Starożytna Polska [Senovės Lenkija] aprašydamas Anykščius, kalba: ant to akmenio buvęs pagonų kunigas Pantukis už didelį nusidėjimą gyvas sudegintas. Žmonės gi kalba, tą akmenį velnias iš ažu marių atnešęs, norėdamas Anykščių bažnyčios sudaužyti. Bet, baigiant nešti, dar ažu mylios nuo Anykščių, gaidys pragydęs, ir tuoj velnias akmenį iš nagų paleidęs. Ant to akmenio yra keturi gilūs ruožai, musėt, randai aukų kraujui nutekėti: žmonės sako, tai esą velnio nagais įmygta.“ (Aut. past.) Mykolas Balinskis (1794–1864) – Lietuvos istorikas. 107 daugel, daugelį 108 trobos didumo 109 šiais laikais 110 du 111 džiūsta 112 gerbia, brangina, saugo 113 dažnas, ne vienas 114 įžado, priesaikos Po lygumas ir slėnius traukęsis liepynas, Kai kur gojais115 apžėlęs, kai kur viškai116 grynas. Boluodavęs pervasar gelsvu žiedų pienu, Ūždavęs bičių spiečiais, dvelkęs medum vienu; Ir visiems žmonėms meilus ir patogus117 buvęs, Ir laimėtinas118 visas kaip tikras lietuvis. Žiedais bites penėjęs, saldų medų daręs. Ligas visas lietuvių su prakaitu varęs, Ronas119 su brazdais120 gydęs, vočių traukęs ugnį; Iš liemenio dėl staunių121 ir lentas, ir dugnį, Iš karnų122 davęs vyžas dėl mūsų autuvo123, Ir nei šakelės esą dykai124 nepražuvo: Dirbę karbijas125, lankus arba tvėrę tvoras, Nuo šaknies lig viršūnei buvęs visas doras126. Kai kur skroblynai buvę, bet skroblius išnyko, Tik skroblinės torielkos127 dar kur ne kur liko. Kai kur buvę visokių gan navatnų128 medžių: Ir su žiedais skujuotų129, lapuotų bežiedžių; Tropnais130 vardais žiniuonys tuos medžius vadinę, Visus auklėję žmonės, ne visus pažinę. Tai toks miškas traukęsis par Lietuvos žemę; Visi plotai žaliavę pavėne131 aptemę; Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę, Kaip lietuvnykų širdys int vieną tėvynę. Ė lietuviai su medžiais vis zgadoj132 gyvenę, Jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę. Lietuvnykas po urvus sausus laužus133 kūręs. Ne lentinės, iš šakų buvę pintos durys. Ir nei vieno liemenio lietuviai nekirtę, Jėg134 tik stuobriai papuvę savaimi išvirtę. Nes ir miškas lietuvį, kaip tiktai galėjęs,
115 miškeliu, kitais medžiais 116 visiškai, visai 117 gražus, geras 118 gausus, našus, vaisingas 119 žaizdas 120 brazdas – sultinga plėvelė, skirianti medieną nuo žievės 121 didelėms statinėms, kubilams gaminti 122 iš liepos žievės 123 apavo 124 tuščiai, veltui 125 pintines su antvožais 126 tinkamas, geras, sveikas 127 lėkštės 128 keistų 129 spygliuotų 130 tiksliais, tikrais 131 pavėsiu 132 santarvėje, santaikoje 133 išlūžusius, sudžiūvusius žabus, medgalius 134 nebent Teip visados raminęs, visados mylėjęs: Žvėrim, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penėjęs, Ir neprietelių135 mušti griūdamas padėjęs; Sunkioj dienoj duodavęs slaptus136 nuo baisybių, Liūdnoj dienoj paveikslą visokių ramybių, Linksmoj dienoj daugumą visokių gražybių, Kožnam mete dėl kožno137 – visokių gerybių. Sunkios dienos atėję, žmonės badu mirę, Samanas duonon kepę, žieves sriubon virę. Teip žmoneles138, iš bado žievėm papenėtus, Kad užtiksiant pavietris139! – ir labai pakrėtus. Miškas žmonių pasgailęs, rasa apsiverkęs, Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs Ir sušukęs: „Broliukai, ginkitės nuo bado! Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado!“ Su ašarom pirmieji truputį praskynę, Vaitodami jų vaikai teip gynę tėvynę; Dūsaudami anūkai tuos miškus aikvoję, Proanūkiai vežimais miestelin vežioję; Po keturias dešimtis vežimų pardavę, Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį 140 gavę. Medžiai mat iš daugybės visiškai atpigę. Ir teip ilgai aikvoję, – net kolei pristigę; Ė tai vis dėl arielkos141 daugiausia išleidę: Visi buvę kaip žydų šeimyna pasleidę. Tai mat mūsų tėveliai miškų neberadę Ir terp savęs kaip broliai visi susižadę142 – Ažleist dirvas šileliui. Mat miško pasilgę, Dažnai savo blakstienas ašarom suvilgę, Žiūrėdami in kelmus. Mat lietuvių dūšios, Senais miškais penėtos, viduj miško trąšios; Plikuos plotuos, be miško, lyg tartum apkursta, Tartum džiūsta nuo saulės ir palengvėl skursta. Nors jau dabar lietuvis plikuos plotuos gimsta, Giesmėj mišką užgirdęs, be jo neberimsta. Senų miškai mylėta, tūlon giesmėn143 dėta: Mūsų tėvelių visos tos giesmės mokėta. Tai mat, miško pasilgę, auklėjo šilelį: Kasdien apvaikštinėjo kožną pakraštėlį Ir, priugdę kaip meldo gražiausio pušyno,
135 priešą 136 slėptuves, vietas pasislėpti 137 kiekvieną metą kiekvienam 138 varguolius 139 maras 140 senovinį auksinį ar sidabrinį pinigą 141 degtinės 142 susitarę, kartu pasižadėję 143 į dažną giesmę Jaunas širdis ir dūšias vaikelių ramino. Ir saugojo kas diena kaip didžiausio labo144: Ne til medžio, – nelaužė nei mažiausio žabo. Džiaugės Anykščiai, džiaugės, in šilą žiūrėjo, Svetimuos miškuos malkų pirktų važinėjo. Atvažiavo kučmeistras145, šilą apžiūrėjo, Ravus146 ant kelių kasė, liesvinčius padėjo147, Ir paganią148 ažgynė, ir grybaut ažgynė; Slapta pardavinėjo ir par naktis skynė; Vyresnybei melavo; ėžmonėms, kai verkė, Nasrus149 kamšė kulokais150, kraujo klanan merkė, Ir kas metai Anykščius miško kuoptų varė; Išpūstėjęs iščinto151, zasiekus152 padarė... Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti. Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo, Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo. Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė, Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė. 1859 m. Anykščiuose Antanas Baranauskas, Rinktinė, parengė Regina Mikšytė, Vilnius: Baltos lankos, 1994, p. 27–39.
144 kaip didžiausią turtą, gėrybę 145 Kučmeistras – vyresnysis miškų prievaizdas, girininkas. „Nuo 1845 metų Anykščių šilelį nuo žmonių atėmė ant skarbo [į valstybės iždą, nuosavybę] ir potam dalimis kas metai davė karališkiems žmonėms iškirsti. Kučmeistras negalėdavo niekam medžių pardavinėti, bet paslapčiomis pardavinėdavo. Anykščių vaitą [baudžiauninkų prižiūrėtoją] Samulį Ignatą, apskundusį vyresnybėms už tatai, kučmeistras Ozerskis (Ozerskij) teip labai priplakė 1846 metuose, kad šis keletą mėnesių sunkiai sirgo“. (Aut. past.) 146 griovius 147 paskyrė eigulius 148 uždraudė ganyti gyvulius miške 149 burnas 150 kumščiais 151 visiškai suniokojęs, sunaikinęs 152 kirtimus