Kaip sudėliotos dainos dalys

Klausydamasis mėgstamos dainos gali iš anksto pajusti, kada vėl norėsi dainuoti kartu. Dažnai sugrįžta pažįstama melodija ir žodžiai. Iš tokių sugrįžimų ir naujų vietų susideda dainos forma – jos dalių tvarka. Formą galima užrašyti net nemokant perskaityti natų.

Posme dažnai pasakojama nauja teksto dalis pagal panašią melodiją. Priedainis sugrįžta su atpažįstamais žodžiais ir muzika. Įžanga skamba prieš pagrindines dainos dalis. Tiltu vadinama nuo jau pažįstamų dalių besiskirianti atkarpa, po kurios dažnai grįžta priedainis. Ne kiekviena daina turi visas šias dalis.

Žodis kontrastas reiškia girdimą skirtumą. Jį gali sukurti aukštesnė melodija, naujas tekstas, kitoks ritmas ar prisijungęs instrumentas. Pritarimas yra tai, kas lydi melodiją. Harmonija nusako kartu skambančių garsų ir vienas po kito einančių akordų ryšius. Faktūra – kaip tuo metu sudėtos partijos: pavyzdžiui, balsas vienas arba balsas su gitara ir būgnais. Šiuos žodžius vartosime tik tada, kai galėsime parodyti, kas konkrečiai pasikeitė.

Raides A ir B pasirinkome kaip patogias žymes. Galėtume rašyti „pirma melodija“ ir „grįžtanti melodija“, bet trumpas raides lengviau sekti ilgame plane. Jos nereiškia akordų A ir B. Prie schemos visada paaiškink savo susitarimą. Pradžiai pakanka atskirti dvi dalis ir išgirsti vienos sugrįžimą; visos dainos dalių vardų spėti iškart nereikia.

Vieną kartą dainos pradžią gali tiesiog niūniuoti. Kai ji sugrįžta, parodyk tą patį ženklą. Toks atpažinimas yra pirmas dalių plano žingsnis, dar prieš jų pavadinimus.

Dainoje gali sugrįžti melodija, tekstas ir pritarimas. Tokią pasikartojančią dalį dažnai vadiname priedainiu. Posmuose tekstas paprastai kinta, nors muzika išlieka panaši. Klausydamasis pirmiausia pastebėk, kas kartojasi, tada įvardyk dalį.

Raides A, B ir C naudosime savo pasirinktoms dalims žymėti. A savaime nereiškia posmo: šioje schemoje taip susitariame. Tiltas suteikia kontrastą jau pažįstamoms dalims ir dažnai veda į grįžtantį priedainį. Jis gali keisti melodiją, tekstą, harmoniją ar faktūrą. Vien retesni būgnai dar nenustato dalies pavadinimo.

Akordai vieni nenustato dalies

Taktų numeriai padeda rasti dalį taip, kaip puslapių numeriai padeda rasti vietą knygoje. Taktas mūsų 4/4 pavyzdyje trunka keturis vienodus skaičius. Keturi taktai yra keturi tokie suskaičiavimai, ne keturi pavieniai dūžiai. Pirmam bandymui ant lapo nusibraižyk šešiolika langelių ir juos sunumeruok.

Įžangai skirk pirmus keturis langelius. Penktame rašyk A. Jei A trunka aštuonis taktus, užima langelius nuo penkto iki dvylikto imtinai. Patikrink pirštu: penktas, šeštas, septintas, aštuntas, devintas, dešimtas, vienuoliktas, dvyliktas. B prasideda tryliktame, todėl tarp dalių neatsiranda papildomo tylos takto. Jei tyla reikalinga, ją irgi reikia sąmoningai įtraukti į planą.

Motyvas yra trumpa garsų seka, kurią atpažįsti jai pasikartojus. Mūsų bandyme ją perkeliame oktava aukščiau: tie patys natų vardai skamba kitame aukštyje. Tai nepakeičia pačios garsų tvarkos. Jei toks perkėlimas balsui nepatogus, palik patogų aukštį ir pakeisk tik ritmą. Pavyzdžiui, vieną ilgą garsą pakeisk dviem trumpesniais, užimančiais tiek pat laiko.

Šiame ilgesniame plane dalių trukmės yra mokomasis susitarimas. Toliau pateikta trumpesnė užduotis su keturių taktų A ir B yra atskiras pirmas bandymas. Jos taktų numerių neperkelk į ilgą schemą automatiškai. Prie kiekvieno lapo užrašyk, kurį variantą jis vaizduoja. Taip žinosi, ar tikrini originalų ilgesnį planą, ar savo pirmą aštuonių taktų muzikos gabalėlį.

Ribą „nuo penkto iki dvylikto“ tikrink skaičiuodamas ir penktą taktą. Atėmęs penkis iš dvylikos gautum septynis tarpelius tarp numerių, bet pačių taktų yra aštuoni. Toks nedidelis skaičiavimo skirtumas svarbus, kai pagal planą kitas žmogus turi pradėti groti tryliktame takte. Po A pabaigos pirmas naujas garsas priklauso B daliai. Tą pačią ribą turi rodyti ir tavo skaičiavimas, ir garsų planas.

Mokomajame plane įžanga trunka 1–4 taktus, A prasideda penktame, o B tryliktame. Jei pirma A trunka aštuonis taktus, jos pabaiga yra dvyliktame. B dalyje tą patį motyvą pakelk oktava ir akordus grok du kartus per taktą. Raidė B dabar turi girdimą pagrindą. Tai klasės eskizas, kurio ribas patys susitarėme, ne išanalizuota žinoma daina.

A – posmas, B – priedainis, C – tiltas. Trukmės pasirinktos šiam mokomajam eskizui.

Atskiras pulto kanalas leidžia reguliuoti vieną prijungtą garso šaltinį.

beeki · CC0 1.0

Pulto kanalai valdomi atskirai. Savo dalių plane pasirink melodijos partiją: įžangoje ji tyli, penktame takte, A pradžioje, įstoja. Ritmo partija skamba nuo pirmo takto. Atlikdamas eskizą porininkui duok melodijos partijos valdymą. Ar klausydamas užmerktomis akimis gali parodyti jos įstojimą? Tada pakartok ir patikrink, ar vien jo pakanka tavo numatytai dalies ribai išgirsti.

Parodyk pokytį be sudėtingos įrangos

Pradžiai A ir B gali tik niūniuoti arba ploti. Vienas dainuoja, kitas seka lapą ir ties dalies pradžia parodo jos raidę. Pakeitimas turi būti girdimas ir užvertus lapą. Jei visos atkarpos skamba vienodai, raidžių pakeitimas pats savaime naujos dalies nesukuria.

Savitikra ir papildomas darbas

Paprašyk klausytojo pasakyti ne vien raidę, bet ir priežastį: „Čia grįžo ankstesnis ritmas.“ Jeigu jis kitaip suskirstė tavo muziką, išklausyk jo orientyrą. Gal įraše netyčia atsirado pauzė, kurios plane nėra. Pirma pataisyk vieną neatitikimą.

Pagrindiniam darbui pakanka dviejų atskiriamų dalių ir jų sugrįžimo. Tilto kūrimas bei visos pasirinktos dainos analizė gali būti papildomi žingsniai. Klausydamas svetimo kūrinio laiką užrašyk iš tikro grotuvo; tavo sugalvotos schemos numeriai nėra to įrašo duomenys.

Įrašyk ir tylos vietas, jei jas pats numatei. Klausytojas gali girdėti dalies pabaigą anksčiau už kitą pradžią, todėl tarpas taip pat priklauso tavo formai.

Atlik A ir B be teksto

Pirma sukurk tik dvi keturių taktų dalis 4/4 metre. Gali jas dainuoti arba groti virtualia klaviatūra: C = do, E = mi, G = sol. A motyvas gali būti do–mi–sol po vieną garsą pirmuose trijuose pulsuose ir pauzė ketvirtame. Pakartok jį keturis taktus. B naudok tuos pačius garsus aukštesnėje oktavoje arba pakeisk jų ritmą.

Atlik A–B–A–B. Porininkas klausydamas pažymi dalių pasikeitimus ir pasako, ką išgirdo. Tada nuspręskite, kaip šias idėjas išplėstumėte pagal ilgesnį lentelės planą. Tilto eskizui sukurkite keturių taktų kitą melodiją.

Pateikite dalių raides su taktų numeriais ir trumpą atlikimą.

Priedainio grįžimas ir nauja dalis

Abiejuose vaizdo paaiškinimuose išgirsk, kuo skiriasi posmas ir priedainis. Pasirink vieną rodomą dainą arba savo turimą įrašą, nurodyk atlikėją ir pradėk dalių schemą nuo pirmo garso.

Tas pats tekstas gali grįžti su kitu pritarimu. Todėl schemą tikrink ir pagal melodiją. Jei negali nuspręsti, ar girdėjai tiltą, parašyk „C – kontrastinga dalis“ ir aprašyk jos muziką. Patikrinimas: kiekvienas schemos intervalas turi prasidėti iškart po ankstesnio, o paskutinė riba turi sutapti su pasirinktos ištraukos pabaiga.

Girdimos dalių ribos

Pirmiausia pažymėk pasikartojimą ir konkretų pokytį. Dalių pavadinimus pagrįsk tuo, kas vyksta visoje dainoje.

Pasitikrink šios pamokos praktikoje.