Vincas Mykolaitis - Putinas

Romanas „Altorių šešėly“

Klausytis straipsnio – 44 min (arba trumpiau, pasigreitinus balsą)

Parsisiųsti MP3 failą

Pagrindai

• Pradėkime nuo kūrinio išleidimo datos. 1932–1933 m. pasirodė intelektualinis psichologinis romanas „Altorių šešėly“.

  • Verta pastebėti, kad autorius Vincas Mykolaitis–Putinas oficialiai atsisakė kunigystės praėjus 2 metams po romano išleidimo – 1935 m., nes nematė galimybių suderinti kunigo pareigų su kūryba. Po metų – 1936 m. buvo ekskomunikuotas (atskirtas nuo Bažnyčios).

    Sandara:

• • I dalyje „Bandymų dienos“ pasakojama apie pagrindinio veikėjo įstojimą į kunigų seminariją ir mokymąsi joje 6 metus.
  • II dalyje „Eina gyvenimas“ vaizduojamas pagrindinio veikėjo darbas Kalnynų parapijoje, kai Liudas Vasaris yra paskiriamas antruoju vikaru.
  • III dalyje „Išsivadavimas“ Liudas Vasaris parvažiuoja traukiniu iš užsienio po 10 metų. Jis galiausiai atsisako kunigystės.

• Ar šis romanas autobiografinis? Romanas nėra autobiografinis, bet yra nemažai autobiografinių detalių. Pagrindinis veikėjas yra labai artimas autoriui, kadangi pats Putinas patyrė tokių pačių išgyvenimų kaip ir Liudas Vasaris, kėlė tas pačias problemas. Tačiau rašytojo V. Mykolaičio–Putino gyvenime nebuvo Liucės, baronienės Rainakienės (kuri buvo ištekėjusi už turtingo barono, tikros vokiškos pavardės negalėjo ištarti kaimiečiai).

  Pasakotojas visažinis – aiškiai žino, ką nori pasakyti apie Vasario gyvenimą, kokius momentus išryškinti, neslepia savo nuomonės. Taigi Vasarį iš šalies ir iš laiko perspektyvos stebi visa vertinantis pasakotojas.

  Koks šio romano žanras? Tai intelektualinis, savianalizės, psichologinis romanas – pagrindinis kūrinio veikėjas yra intelektualas Liudas Vasaris. O romanas vadinamas psichologinis dėl to, kad pagrindinis veikėjas save analizuoja daug metų, nes nori pažinti save ir save suvokti kaip asmenybę, suprasti, kas jis iš tikrųjų yra (kunigas ar poetas). Galų gale po daugelio metų Liudas meta kunigystę, nes supranta, kad iš tikrųjų yra talentingas rašytojas, kuris kuria poeziją ir dramas. Pavyzdžiui, jo dramas stato Kauno dramos teatras, visi jį pripažįsta kaip talentingą poetą.

Dvi pagrindinės temos

• Sprendžiamas pašaukimo konfliktas. Liudas Vasaris svarsto: „Ar aš kunigas, ar poetas?“ Ilgus metus (net 18 metų), kol metė kunigystę, Liudas Vasaris ieškojo kompromiso, bandė suderinti savyje kunigą ir poetą. Petras Varnėnas (literatūros žinovas, draugas) sako, kad pavojinga gyventi dvilypį gyvenimą, nes galima susirgti šizofrenija.

• Kita tema – kaip tapti asmenybe? Romanas kviečia apmąstyti, kokia žemiškoji būtis yra prasminga. Dažnai jaunas žmogus yra kupinas idėjų ir noro tarnauti tėvynei, turi savo autoritetą, nenori gyventi primityvaus gyvenimo, patenkinant tik būtiniausius poreikius. Jis trokšta tapti visaverte asmenybe. Asmenybė yra žmogus, kuris siekia išsilavinimo, ieško savęs, trokšta pažinti ir realizuoti save, domisi kuria nors sritimi.

• Kas padeda tapti asmenybe?

  1. Šeima (stiprus tėvo, motinos, sesers ar brolio autoritetas. Brangiausi artimiausi žmonės visokeriopai padeda, skatina tobulėti.

  2. Gyvenamoji aplinka (namų aplinka: turtinga biblioteka, daug dailės paveikslų, muzikos vakarai; gamtinė: mylima gimtinės vieta, pavyzdžiui, Liudui Vasariui Aušrakalnis buvo ypatinga vieta, nes galėjo pabūti vienas, niekieno nestebimas, gamta jam – vienas iš įkvėpimo šaltinių.

  3. Draugai (Knygininko Jonelaičio itin svarbus paskatinimas kurti, jo dėka išspausdintas pirmasis Liudo Vasario eilėraštis (I dalis „Bandymų dienos“). Ilgalaikis ryšys ir draugystė Vasarį sieja su Petru Varnėnu (buvo pašalintas iš kunigų seminarijos( I dalis „Bandymų dienos“), vėliau tapo žinomu literatūros kritiku (III dalis „Išsivadavimas“).

     4. Žymaus žmogaus autoritetas – Liudui Vasariui autoritetas buvo garsus lietuvių poetas ir kunigas Maironis.
  • Gimnazijos draugai nepadėjo tapti asmenybe: vienas nusižudė, kitas išniekino Komuniją – šitie įvykiai stipriai sukrėtė Liudą Vasarį.

Trumpai apie Liudą Vasarį

Liudas Vasaris baigė gimnaziją, įstojo į kunigų seminariją, po to mokslą tęsė Peterburgo dvasinėje akademijoje, apsigynė profesoriaus vardą. Po to keliavo po Europą: Skandinaviją, Angliją, Šveicariją, Italiją, Paryžiuje išgyveno 2 metus. Tai buvo kraštai, kurie per 10 metų pavadavo jam tėvynę. Jis mokėsi ir dirbo belaisvių šelpimo komitetuose, o paskui lietuvių pasiuntinybėse ir atstovybėse. Grįžęs po 10 metų į Lietuvą apsigyveno Kaune, dirbo Kauno gimnazijos direktoriumi. Beje, jis buvo individualistas ir viską mėgdavo daryti vienas, galima sakyti, kad introvertas.

Sąvokos

• Kunigų seminarija – mokykla kunigams rengti.
• Klierikas – (clericus - dvasininkas, kulto tarnautojas)– kunigų seminarijos mokinys arba studentas (priklausomai nuo seminarijos tipo); mokymasis trunka šešerius metus ir susideda iš filosofijos-teologijos studijų bei bendrojo lavinimo; po II Vatikano susirinkimo (1962 09 11 — 1965 12 07) daugiau dėmesio skiriama praktiniam ~ų rengimui dirbti ganytojišką darbą, todėl ~ai siunčiami padirbėti diakonais, studijuoti pasauliečių mokyklose.
• Asketiškas – asketiškas žmogus yra susilaikantis nuo visokių malonumų, nepaprastai sau griežtas, santūrus.
• Vikaras – (lot. vicarius - pavaduotojas): 1. katalikų dvasininkas, atliekantis įvairaus rango padėjėjo funkcijas, pvz., parapinis v. - klebono padėjėjas; generalinis v. - vyskupo ordinaro (valdytojo) padėjėjas; kapitulinis v. - dvasininkas, kapitulos išrinktas laikinai pavaduoti vyskupą valdytoją; apaštalinis v. - prelatas, einantis vyskupo pareigas teritorijoje, neturinčioje nuolatinės bažnytinės valdžios (paprastai misijų kraštuose); 2. stačiatikių dvasininkas - archijerėjo, archimandrito padėjėjas.
• Žemesnieji šventimai – priėmimo į dvasininkus apeigų atlikimas, įšventinimas (Pirma priėmimo tų mažesniųjų šventìmų, pildžiasi ceremonija, vadinama tonsūra, arba pakirpimas. Iki aukštųjų kunigystės šventimų dar esu laisvas ir galiu kiekvienu momentu grįžti atgal).
• Brevijorius – (lot. breviarium - santrauka): 1. katalikų dvasininkų liturginė knyga, skirta kasdienėms maldoms ir apmąstymams, sudaryta iš Senojo Testamento psalmių, religinių himnų, ištraukų iš Naujojo Testamento, bažnyčios Tėvų raštų; pirmąjį ~ių parengė popiežius Grigalius VII (Gregorius VII; brolis Hildebrandas; apie 1020- 1085); 2. Romos imperijoje ir ankstyvaisiais viduramžiais - mokslo veikalo santrauka, trumpas ūkinis aprašas.
• Pajininkas – (plg. pajus) - pajaus turėtojas. Tai asmuo, kuris įmoka piniginį arba kitokį turtinį įnašą, stodamas į kooperatinę organizaciją. Iš angliško žodžio payer.
• Levitas – (lot. Levita < gr. Leu‘ites < hebr. Lewi): 1. pasak Biblijos, Jokūbo sūnaus Levio palikuonis, kuriam apvaizdos numatyta tarnauti šventykloje; 2. ~ai dgs. biblinio judaizmo dvasininkai, Jeruzalės šventykloje ėję antraeiles pareigas. Romane levitais vadinami klierikai.
• Tonsūra – (lot. tonsura - kirpimas): 1. įvairių religijų (budizmo, hinduizmo, krikščionybės) priėmimo į dvasininkų luomą apeiga - iškirpimas kuokštelio plaukų nuo viršugalvio; katalikų bažnyčioje ją atlikdavo vyskupas, teikdamas klierikams šventimus; popiežius Paulius VI (lot. Paulus VI; 1897-1978), popiežius nuo 1963, ~ą panaikino 1972; 2. iškirptas arba išskustas skritulys katalikų dvasininkų viršugalvyje; vienuoliai dominikonai, kapucinai, karmelitai skusdavo visą galvą, palikdami tik siaurą plaukų vainiką, kuris simbolizavo erškėčių vainiką.
• Parlatoriumas – svečių priėmimo kambarys. Tai susitikimų vieta, kur su klierikais susitinka giminės ir artimieji, nes į seminariją pasauliečiai neįleidžiami.
• Petrapilis – tai Sankt Peterburgas (miestas).

I dalis „Bandymų dienos“

• Pasakojama apie pagrindinio veikėjo Liudo Vasario įstojimą į kunigų seminariją ir mokymąsi joje 6 metus. Jam 16 metų, sueis 17. Gyveno 17 kambaryje („labirintas“), 17 klierikų ir kambary. Kunigų seminarijos vieta neminima.

• Seminarijoje pajunta griežtą dienotvarkę, skambalo smūgiai skirsto visą veiklą, pasijunta vienišas tarp keturių mūrinių seminarijos sienų, nes draugauti su kitais klierikais negalima. Yra prižiūrėtojas, nesuprato, kodėl taip yra.

• Seminarijoje vyko kova tarp lietuvių ir lenkų. Lenkai buvo tarsi privilegijuoti, nes juos palaikė seminarijos valdžia, jiems buvo leidžiama daugiau negu lietuviams, todėl lietuviai klierikai jautėsi tarsi antrarūšiai. Seminarijoje vyravo lenkiška dvasia, paskaitos buvo skaitomos lenkiškai. Dvasininkų kalba yra lotynų.

  • Liudas pajuto tą antrarūšio skausmą, kai antram kurse gavo kambarį, bet, grįžus lenkui tęsti mokslų, vėl buvo sugrąžintas į „labirintą“.

Stojimo motyvai (itin svarbūs)

I. Tėvų noras.

XX a. pirmojoje pusėje lietuvių valstiečių vaikams buvo tik kelios galimybės studijuoti: arba važiuoti į Rusiją įsigyti aukštąjį išsilavinimą, arba likti Lietuvoje ir stoti į kunigų seminariją (valstiečių vaikams tai buvo prieinamiausias būdas įgyti išsilavinimą). Šeimai buvo didelė garbė, jeigu vienas iš vaikų baigdavo kunigų seminariją ir tapdavo kunigu. Todėl Liudas Vasaris negalėjo mesti kunigų seminarijos, kad nenuviltų tėvų, kurių didžiausias troškimas buvo turėti sūnų kunigą.

Tokia buvo XX a. I pusės kaimo vaiko perspektyva (tai, ką galima numatyti ateityje).

Patriarchalinė santvarka – tėvas yra šeimos galva, vaikai paklūsta tėvui, žmona paklūsta vyrui.

Patriarchalinis - (plg. patriarchatas; sk. patriarchalinis): 1. susijęs su patriarchatu ar patriarchu; paremtas vyriausiojo šeimos nario valdžia; 2. būdingas patriarchui, paremtas pagarba vyresniesiems, šeimos ryšiams ir tradicijoms.

Liudo Vasario tėvas buvo geležinės valios žmogus. Motina buvo giliai religinga, jautri moteris. Šeima daugiavaikė, kaip ir dauguma to meto šeimų.

Liudas Vasaris nuo mažens buvo silpnos sveikatos, todėl nuspręsta leisti jį į kunigus (kaip ir autorius Vincas Mykolaitis–Putinas – tai autobiografinis elementas).

Taigi, Liudas Vasaris „Pabaigęs 5 klases, jis, tylus ir klusnus 16 metų jaunuolis, nė mėginti nemėgino priešintis geležinei, visa nulemiančiai tėvo valiai ir tylios jautrios motinos norui.“

Vėliau sužinome, kaip tėvas pasmerkė Varioką ( I dalyje „Bandymų dienos“ Variokas meta kunigų seminariją), sakydamas, kad „Jau kas seminariją pameta, tą ir Dievas pameta. Doro žmogaus iš tokio nebus. O tėvam kokia gėda, kur ir akis padėti?..“

Liudas suvokė, kad tėvas nesuprastų, jeigu jis mestų seminariją. Įvykis giliai į širdį įkrito. Juk tėvai viską atiduoda, leisdami į mokslą, jeigu meti kunigų seminariją, vadinasi, pasmerki šeimą (patirs ne tik materialinius nuostolius, bet ir gėdą).

2. Jo paties patirtis.

Liudas pradėjo bręsti lytiškai ir pamatė kai kurių savo draugų ištvirkimą: „Ypač du atsitikimai pasibaisėjimu sukrėtė Liudo sielą.“

Pirmasis atsitikimas buvo šis: „Vienas jo draugas kartą iš bažnyčios parsinešė Komuniją reikalauti stebuklo ir įrodyti, kad joje nesą Dievo. Dėl to gimnazijoj ir visame mieste kilo negirdėtas skandalas, plačiai nuaidėjęs visoj apylinkėj.“

Kitas įvykis buvo toks: „Bet štai netrukus po to antras Liudo draugas nusišovė, susirgęs veneros liga, netekęs, kaip jis sakėsi savo raštely, gyvenimo tikslo ir kad gyventi esą nusibodo.“

Taigi, kai vienas draugas nusišovė, susirgęs venerine liga po lytinių santykių, o kitas išniekino Komuniją, Liudas Vasaris suprato, kad reikia gelbėtis. Geriausia išeitis – kunigų seminarija.

Be to, pats Liudas buvo iš giliai religingos šeimos, jis buvo tikintis: „Taip, jis buvo dar tikįs ir Komunijos už nieką pasauly nebūtų išdrįsęs išniekinti.“ Niekada nebūtų sau leidęs pasielgti taip, kaip pasielgė jo draugai.

Tėvus labai sukrėtė minėti įvykiai, reikėjo daug dalykų po to išklausyti. Liudas niekada nebūtų sau leidęs išniekinti Bažnyčios, nors „abejonių turėjo“. 

Tuo metu gimnazijoje buvo būrelis, kuris kitaip aiškino pasaulį negu Bažnyčia: ten buvo aiškinama Darvino evoliucija („Jis priklausė vienai slaptai lavinimosi kuopelei, kur buvo aiškinamas pasaulio atsiradimas, evoliucija, dar šis tas iš gamtamokslio visai kitaip, negu moko Bažnyčia.“).

Taigi, Liudas Vasaris „ėjo į religinį krizį ir tikėjimo netekimo kelią“.

Išeitį iš savo religinės krizės ir apsisaugojimą nuo blogos draugų įtakos matė tik kunigų seminarijoje.

3. Norėjo tarnauti Lietuvai.

Kaip Maironis, kuris irgi buvo kunigas. Ir Donelaitis, ir Baranauskas.

Liudui Vasariui atrodė, jog tinkamiausias būdas įgyvendinti savo norą – tai kunigo kelias, juk minėti rašytojai irgi kunigai! Pasakotojas teigia, jog Vasarį buvo apėmęs „jaunuoliškas idealizmas, entuziazmas, didelių darbų noras. Ir Liudą Vasarį tada jau buvo pagavusi pirmoji patriotizmo banga. Dirbti Lietuvai!“

Štai pasakotojas apie Liudą Vasarį teigia: „Neseniai jis buvo skaitęs Maironio „Jaunąją Lietuvą“. Šitos poemos įspūdis jį pavergė ir užbūrė, Maironis jam tapo milžinu, dievaičiu, idealu. O Maironis – kunigas!“

Kaip Liudas Vasaris jaučiasi baigęs I kursą kunigų seminarijoje?

„Klierikas Liudas Vasaris, važiuodamas namo iš seminarijos, pirmą kartą savo gyvenime taip stipriai pajuto gamtos visumą ir jos atsiliepimą visame savy.“ Pirmą kartą pajuto gamtos įtaką: „Liudas Vasaris nemąstė, bet jautė, kad štai jisai, užguitas pirmo kurso klierikėlis, kuriam nuolatos buvo kalbama apie nuodėmes, atgailas ir mortifikacijas, apie pasaulio džiaugsmų išsižadėjimą, apie nusižeminimą ir klusnumą, kuris turėjo visų bijotis ir visų lenktis, štai dabar pasijuto pasinėręs į pačią didelę gamtą, kur tiek laisvės, tiek šviesos, spalvų ir džiaugsmo.“

Pasakotojas išsako Liudo mintis: „Bet jo ištisų metų prityrimas kėlė karčią nuojautą: vis tiek visa tai ne tau… tu grįši į kietos askezos vienumą, tu liksi nuskriaustas ir pažemintas, tu neturėsi jokių didelių ambicijų, tu išsižadėsi meilės ir laimės, tu išsižadėsi pačio savęs…“

Taigi, Liudui norisi verkti, jeigu ne tėvas, būtų „kritęs ant tų dirvonėlių, kvepiančių ramunėlėmis ir čiobreliais, ir verkęs, verkęs.“ Juk Liudas jau seminarijoje pradėjo rašyti, jis turi poeto talentą, jam reikia laisvės. Vienas iš įkvėpimo šaltinių – gamta.

Liudas Vasaris savo gimtinėje turėjo kalną – tai Aušrakalnis („Savo tėviškės laukuose jis labai mėgo vieną kalnelį, kurį visi vadino Aušrakalniu ir kuris buvo aukščiausia visoj apylinkėj vieta, toli nuo bet kokios trobos ir bet kokio kelio ar tako.“). Tai buvo vieta, kur jis vienas pats galėjo svajoti, ilsėtis, kurti (ten niekas nevaikščiojo). Čia pajuto laisvę. „Aušrakalnį klierikas Vasaris įprato lankyti kiekvieną dieną, kada tik būdavo namie. Tų atostogų metu čia telkėsi visas jo proto ir širdies gyvenimas.“

Liudas Vasaris pradeda formuotis kaip dvilypė asmenybė: išoriškai daro viską, ko iš jo reikalaujama (atrodo nuolankus), bet viduje susikuria savo pasaulį, kur gali būti savimi (tai priešprieša realiam). Pasakotojas išsako Vasario mintis apie seminariją: „Jį žemino ir kankino nusimanymas, kad čia jis yra bejėgis, nuskriaustas, neturįs teisių į pilnutinio žmogaus išgyvenimus ir jausmus. Tas nusimanymas gramzdino jį į apatiją ir slėgė poetinius jo vaizduotės polėkius labiau negu pats seminarijos režimas.“

Pirmąjį savo eilėraštį parašo lotyniškų žodžių sąsiuvinyje: „Apsikniaubęs savo suole, vogčiomis nuo draugų žvilgsnių, lotyniškų žodžių sąsiuviny jisai parašė pirmąjį savo eilėraštį. Bet tai nebuvo nei moteries grožio apdainavimas, nei savo ilgesio išliejimas, nei vienas iš tų eilėraščių, kuriuos rašo kuone kiekvienas jaunuolis pirmaisiais įsimylėjimo metais. Vasario pirmoji meilės daina buvo bendriausios prasmės elegija, iš kurios tryško jaunuoliška nerimastis, laisvės pasiilgimas, nepasitenkinimas gyvenimu ir susižavėjimas kažkokiu nepasiekiamu idealu.“

Bėgant laikui, Vasariui religinės apeigos tampa kaip komedijos (klaupk, sukis, stokis), paskaitos apie nuodėmes ir baisybes neįdomios, informacija tolima, nieko bendro neturinti su jaunu žmogumi.

Žinoma, Liudas nebuvo pats geriausias klierikas pagal pažangumą kunigų seminarijoje, nes tai nebuvo jo pašaukimas.

Slapta klierikų kuopelė „Šviesa“

„Šviesos“ kuopelės nariai: Jonelaitis, Kasaitis, Eigulis, Liudas Vasaris, Petras Varnėnas, Matas Sereika.

Iš tikrųjų Liudą Vasarį pastebi bibliotekininkas Jonelaitis, kad šis yra neramus, nepatenkintas, pasiūlo Vasariui tapti „Šviesos“ būrelio nariu. „Šviesa“ – tai slapta (nelegali) lietuvių klierikų draugija, veikianti seminarijoje, pagrindiniai jos nariai yra tik 5 klierikai:

1. Jonelaitis – klierikas, knygininkas (bibliotekininkas), „Šviesos“ kuopelės pirmininkas.
2. Kasaitis – klierikas.
3. Petras Varnėnas – 3 kurso klierikas, literatūros žinovas („geriausias seminarijoje literatūros žinovas“). „Tai liudijo jo etiudai ir recenzijos, spausdinamos didžiausiame to laiko žurnale.“ Už dvasininkų kritikavimą po 3 kurso buvo pašalintas iš kunigų seminarijos. Pašalinimo priežastis – pašaukimo stoka, o iš tikrųjų dvasininkų kritika: perskaitė Maironio „Skausmo balsas“, pabrėždamas tas teksto vietas, kuriose lyrinis subjektas prabyla apie tai, kaip kunigai yra nutolę nuo tikrojo dvasininko darbo, pasinėrę į prabangą. III dalyje „Išsivadavimas“ Petras Varnėnas yra žymus literatūros kritikas, gyvena Kaune.
4. Liudas Vasaris – 2 kurso klierikas, literatas, kuria poeziją.
5. Matas Sereika – 4 kurso klierikas, domisi istorija: „<…> rodė aiškų palinkimą į visuomenės mokslus. Turėjo gerą iškalbą“.

Jie skaito draudžiamą klierikams literatūrą. Jie galėjo skaityti tik religinio turinio knygas.

Jie skaito lietuviškus laikraščius, kurie griežtai uždrausti klierikams – tai „Draugija“, „Viltis“. Galima skaityti lenkiškus laikraščius, bet ne lietuviškus.

Bibliotekininkas Jonelaitis paskatino Liudą daugiau rašyti. Jonelaičio dėka buvo išspausdintas pirmasis Liudo Vasario eilėraštis laikraštyje „Draugija“.

Kadangi Liudas seminarijoje jautėsi pažemintas, pasiėmęs išspausdintą savo eilėraštį bėgo į kunigų seminarijos palėpę („žiurkininką“), kur skaitė, verkė, skaitė,verkė… Suprato, kad visa tai yra ne jam. „Žiurkininke“ (t. y. palėpėj), tarp dėžių ir sutanų, slėpėsi, kad niekas jo nepamatytų. Vėl Vasarį apėmė dvilypumo jausmas.

Vasaros atostogos

Vasariui 18 metų. Per šias vasaros atostogas susipažįsta su Liucija, Kleviškio parapijos klebono Kimšos dukterėčia (III dalyje „Išsivadavimas“ paaiškėja, kad kanauninkas Kimša yra Liucės tėvas).

Liudo Vasario kaimas (pavadinimas romane neminimas) yra greta Kleviškio parapijos. Iš Kleviškio yra Vasario mokslo draugas Juozas Petryla, tačiau šis nepriklauso „Šviesos“ kuopelei, nes neturi išskirtinio talento.

Vyriškumas

Kleviškio parapijos klebonas yra Kimša. Mėgo prabangą (nors turėjo gyventi kukliai, ne kaip pasaulietis). Vėliau tampa kanauninku (aukštesnio rango dvasininku).

Kleviškio parapijos vikaras yra Zigmas Trikauskas – jaunas kunigas, baigęs Peterburgo dvasinės akademijos 3 kursus. Buvo įsimylėjęs Liuciją.

Klebonijoje gyveno jauna, graži, apie 20 metų mergina vardu Liucė (Liucija). Liudas su ja susipažino pabaigęs pirmą kursą per vasaros atostogas. Tada visi pamatė Liudo nevikrumą, negebėjimą bendrauti su klebono giminaite Liuce. Liudas jautė gėdą, todėl apmąstė iki smulkmenų, kaip elgsis kitą kartą, kad neapsikvailintų, kiti jo nepajuoktų, norėjo patikti merginai, gebėti bendrauti, būti įdomus. Tai buvo Liudo Vasario lytinio brendimo metai.

Antrame kurse, žiemą, gruodžio mėnesį, prieš Kalėdas, jį aplankė Liucija (su giminaičiu Kimša). Mergina nustebo, kaip suvyriškėjo Liudas, tapo drąsesnis, jau ir pajuokauti geba (ne kaip per ankstesnius kelis susitikimus). Iš nustebimo Liucija Vasarį pavadina Pavasarėliu, padovanoja rankų darbo pirštines („nemanyk, kad pirktos, pati mezgiau“). Liudas Vasaris sumišo, nes to nesitikėjo.

Juozui Petrylai sukyla pavydas. Pastebi, kad Liucei iš tikrųjų patinka Liudas Vasaris ir ji ne juokais klieriku susidomėjo.

Vėliau ypač skaudžiai jaučiasi Brazgys (nes Liuciją iš tikrųjų mylėjo, deja, meilė buvo vienpusė), jis pavydi Liudui Vasariui, nes mato, kaip klieriku yra rimtai susidomėjusi klebono giminaitė. Už Brazgio Liucija ištekėjo ne iš meilės, o dėl to, kad reikia suaugusiai merginai palikti kleboniją, o Vasaris dėl tėvų negali mesti kunigų seminarijos.

Vasaris po 3 kurso per vasaros atostogas išvažiuoja į Vilnių, neaplanko Liucijos, nes turi išbraukti ją iš širdies. Galvoja, kad nesusitikęs su Liuce ją greičiau ir lengviau pamirš. Taigi, Liucija buvo pirmoji mergina, kuri pažadino Liudo Vasario vyriškumą (norą patikti merginai).

Liucijos išsilavinimas – Vilniuje baigta gimnazija. Iš tikrųjų Liucija yra Kimšos duktė. Oficialiai sakoma, kad Kimša augina savo mirusios sesers dukterį (turi išleisti į mokslą ir gyvenimą). Niekas nežinojo, kaip iš tikrųjų anksčiau gyveno Kimša. Pati Liucė sužino, kad Kimša yra jos tėvas, per savo sūnaus Vytuko laidotuves, po to Liucija nusižudo – išgeria nuodų taurę.

Liucija iš tikrųjų visą gyvenimą mylėjo tik Liudą Vasarį, nors ištekėjo už gydytojo Jono Brazgio (tapo ponia Brazgienė), susilaukė vienintelio sūnaus Vytuko, Liudas Vasaris buvo vaiko krikšto tėvas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui (1914–1918), Jonas Brazgys į frontą buvo iškviestas kaip gydytojas. Žuvo kare. Liucija tapo našlė, gyveno Naumiestyje. Po vyro žūties vėl grįžo pas giminaitį kleboną Kimšą (jai reikalinga materialinė pagalba) su vaiku. Netrukus Liucija ištekėjo antrą kartą, tapo verslininko Povilo Glaudžiaus žmona. Ponia Glaudžiuvienė apsigyveno Kaune, su Glaudžiumi vaikų nesusilaukė, augino tik Vytuką iš pirmos santuokos. Povilas Glaudžius nemylėjo Vytuko. Liucija gyveno dvilypį gyvenimą: išorėje žinomo Kauno verslininko žmona, ponia, bet viduje jautėsi labai nelaiminga (netgi turėjo meilužį). Ponas Glaudžius jai leido daryti viską. Tai buvo reprezentacija. Liucijai skaudžiausia buvo tai, kad Glaudžius nemylėjo Vytuko, Vytukas, aišku, tai suprato, jis irgi Glaudžiaus nemylėjo. Vytuko krikšto tėvas Liudas Vasaris, kai grįžo iš užsienio, skyrė nemažai dėmesio Vytukui, lankė jį, pasižadėjo išleisti į mokslus.

Kelionė į Vilnių, Trakus

Liudas Vasaris – kaimo vaikas, nieko nematęs, baigęs 3 kunigų seminarijos kursą, pirmą kartą važiuoja traukiniu. Kelionę į Vilnių, Trakus organizuoja „Šviesos“ kuopelės nariai Jonelaitis, Kasaitis. Liudui Vasariui ši kelionė turi suteikti įkvėpimo kūrybai, nes bus aplankyta daug žymių vietų.

Aprašant kelionę labai svarbus sutanos simbolis (ji varžo asmenybę).

Liudas patiria stiprių vidinių išgyvenimų, nes supranta, kad jau negalės nužudyti savyje poeto (nužudo Liucės meilę, norą mesti seminariją). Jis nori visko, ko negalima kunigui, bet reikia jam kaip poetui. Jam sunku susitaikyti su reikalavimais, keliamais kunigui:

1. Į teatrą kunigui negalima.
2. Į kavinę nepadoru.
3. Bernardinų sode muzikos klausyti kunigui negalima.

Taigi, kelionė Vasario kūrybai neįkvėpė, nes per mažai matė to, kas jį jaudintų kaip poetą, nepajuto, kuo gyvena pasaulietis.

Grįžęs po vasaros atostogų vėl į seminariją, bando būti uolus klierikas, rimtai studijuoja disciplinas. Vieną kartą, melsdamasis koplyčioje, netenka sąmonės, nes yra labai nusilpęs ir išsekęs po ilgų ir kankinančių apmąstymų.

Jam pasiūlo šventimą (nesupranta, kodėl). Sakoma, kad negalės grįžti į pasauliečio gyvenimą. Priima.

Jis per išleistuves su Liucija buvo ant Aušrakalnio, Liucė stengėsi atitraukti nuo šventinimo, norėjo, kad liktų su ja, siekė bučinio. Deja, Liudas Vasaris Liuciją atstūmė.

Liucija supranta, kad Vasaris bus geras kunigėlis. Tada ji nusprendžia tekėti už Brazgio, per tuoktuves vilki juodais rūbais, o per Vasario išleistuves yra baltai apsirengusi. Baltos ir juodos spalvų simbolika yra labai svarbi romane.

II dalis „Eina gyvenimas“

Darbas Kalnynų parapijoje. Liudas Vasaris yra paskiriamas antruoju vikaru. Pirmasis vikaras – Jonas Stripaitis. Klebonijos tarnaitė Julė (apie 35 metų) įskundė Vasarį, šnipinėjo, kad bendravo su baroniene Rainakiene.

Kunigai

• Kalnynų parapijos klebonas Platūnas:

  • šykštus ir stačiokiškas

  • nepatenkintas antrojo vikaro paskyrimu, nes parapija nėra tokia didelė ir turtinga

  • Platūnas nepasitiko, kai atvažiavo Liudas su tėvu – nekultūringas, negražus poelgis

  • sutarė su vikaru Stripaičiu, nes rūpėjo skirtingi dalykai

  • Liudą priima kaip priešą, kuris drums įprastinį gyvenimą

  • galbūt skųs bažnyčios vyresnybei

  • sugalvoja visus darbus užkrauti Liudui Vasariui

  • yra labiau ūkininkas iš pašaukimo, o ne dvasininkas

  • apie 60 metų

  • jokio ūkvedžio nelaikė, ūkio reikalus tvarkė vienas pats su seseria

  • negerbia bažnyčios – Dievo namų – tiesiai iš tvarto eina į mišias

  • sielų ganytojo darbas ne jam

  • automatiškai skaitė brevijorių, be jokių apmąstymų

  • daugiau laiko skyrė ūkio reikalams, o ne bažnyčios

  • visiškai nesirūpino tvarka bažnyčioje (voratinkliai, dulkės, ritualiniai indai nevalomi)

  • jautė malonumą prižiūrėti bažnyčios ūkį

  • žmonės jo nemylėjo, bet bijojo ir savotiškai gerbė

  • kietas, sunkiai sukalbamas, bet teisingas

  • bažnytinė valdžia toleruoja, nors supranta, kad nutolęs nuo tiesioginio dvasininko darbo

  • skiriami 2 vikarai, kad būtų tvarka bažnyčioje ir parapijoje

    Deja, pirmasis vikaras Jonas Stripaitis iš pašaukimo labiau verslininkas nei dvasininkas. Tai kunigas visuomenininkas, jam patiko finansai, pinigai, politika. Vikaro Stripaičio veikla ir charakteristika:

• • atidarė įvairių prekių parduotuvę, surinko iš valstiečių pinigus, žadėdamas palūkanas (kaip indėliai)
  • 3 dalyje tapo politiku, dalyvauja Seimo rinkimuose
  • ekonomistas
  • visada giedrios nuotaikos
  • mėgdavo pajuokauti, pakalbėti
  • parapijoje labai populiarus
  • labai greitai tapo visuomenininku
  • pirmas visoje apylinkėje suorganizavo savo parapijos ūkininkus ir įkūrė „Žagrės“ skyrių
  • suorganizavo vartotojų „Laimės“ draugiją ir atidarė parduotuvę
  • nieko neprileido prie dokumentų, kad nebūtų sužinota finansinė padėtis, pats darė ataskaitas
  • pats vienas atstodavo visą „Žagrės“ ir „Laimės“ valdybą. Jis buvo ir pirmininkas, ir iždininkas, ir sekretorius.
  • Liudą stebino, kiek daug darbų darė parduotuvėje, todėl jo kaip ir nebuvo bažnyčioje – jis ir tiekėjas prekių, ir pardavėjas, ir sekretorius
  • žmonės pradeda įtarti Stripaitį, kad šis nemoka palūkanų ir vagia pinigus, todėl nešaukia susirinkimo. Tie žmonės, kurie pareikalavo informacijos, buvo Žodelis ir Borvikis.

Piktupio Andrius smuklėje pradėjo visus agituoti išsikviesti Stripaitį, kad jis pateiktų finansinę ataskaitą, nes kyla įtarimų, kad nesąžiningas. Įeina į smuklę, kur visi girti, ir kyla susistumdymas ir Andrių pastumia ir tas, virsdamas atbulas, virto ant akmens ir galva pataikė į akmenį. Iš pradžių manė, kad nužudė. Sąmonę prarado. Išgyveno, bet Stripaitį iškėlė iš parapijos, nes vos žmogaus nenužudė.

Liudui nepatiko nei Jono Stripaičio, nei Platūno poelgiai.

• Paskui atkeliamas Ramutis. Ramutis irgi pirmasis vikaras
• Pagyvenęs, kandidatas į klebonus
• Iš pradžių Liudas su juo medituoja, paskui Ramutis jam atsibosta, nes Liudas poetas ir jam reikalinga laisvė.

Baronų dvare

Liudas nori pabūti su savimi ir kurti. Ir jis išeina į gamtą, klajoja po mišką ir susipažįsta su vasarą į dvarą atvažiuojančia poilsiauti baroniene Rainakiene.

• Dvaras baronui fon Reinekei, kurį žmonės vadino stačiai Rainakiu — ir tai jam labai tiko, nes jo akys tokios ir buvo.
• Baronas dvarą paveldėjo iš savo viengungio dėdės
• Žmonos nepersekiojo, džiaugėsi tiesiog, kad turi gražią, jauną žmoną Be vaikų
• Ponia baronienė buvo lenkaitė, katalikė. Palaikyti santykius su Bažnyčia jai buvo gero išauklėjimo ir poniško stiliaus reikalas.
• Neištikima. Ištekėjo dėl pono turtų.
• Norėjo Liudą suvilioti (patinka žaisti, šaipytis iš kunigėlių). Deja, nepasisekė
• Tada visiškai kitaip į Liudą Vasarį pradėjo žvelgti — pajuto pagarbą talentingam menininkui
• Dėka baronienės, Liudui Vasariui atsirado galimybė perskaityti daug knygų iš turtingos dvaro bibliotekos, ypač tas, kurios griežtai draudžiamos kunigui
• Netgi sukraudavo knygas į dėžes, kurias Liudas turėtų perskaityti, kad menas būtų tikras
• Tik tada 23 m. suprato, kad BUS rašytojas. Griežtai atskirs kunigo darbą nuo poeto, kad sieks pažinti gyvenimą dėl kūrybos, kad joje nebūtų didaktikos, sentimentalumo ir kitokių „kunigiškos dvasios“ požymių.
• Bet tiek daug kalba, kad Julė įskundžia

Pastaba: vadovėlio psl. 154 — svarbi ištrauka.

Labai svarbi citata:

„Jeigu nori būti rašytojas — pažink ir studijuok gyvenimą. Jokios knygos ir jokie pasakojimai neatstos realybės.“

• Baigiasi vasara, išvažiuoja
• Barono sesuo buvo ponia Sokolina
• Susipažino, kai visi 3 jodinėjo
• Liudas Vasaris labai laimingas, kad turėjo galimybę susipažinti su dvarininkais, nes niekad gyvenime neturėjo galimybės lankytis dvare.
• Vasaris nekultūringo kaimo vaikas. Jis buvo 23 m., lakios vaizduotės, karštos širdies, poetiškos sielos
• Vasaris buvo apdovanotas menininko siela, poeto talentu ir dideliu jautrumu, instinktyviai ilgėjosi kultūros, meno ir aristokratiškos atmosferos, kuri jį taip traukė.

Liudas Vasaris iškart imasi dvasininko pareigų. Noriai ir iš širdies išvalo bažnyčią, kad net blizga. Išskalbia visus liturginius rūbus, sutvarko daiktus.

Buvo skaudu, koks praščiokas buvo Platūnas, kad spjovė ant išplautų bažnyčios grindų. Platūnas demonstruoja nepagarbą bažnyčiai. Putinas ir nori pasakyti, kad negalima dirbti tokio darbo, kuriam neturi pašaukimo. Nereikia visus leisti į kunigus. Ne savo vietoje esantys žaloja visuomenę, nes mato tokį kunigą, koks iš tikrųjų neturi būti.

Liudas Vasaris irgi supranta, kad yra ne toks kunigas, koks nori būti. Jis niekada nejuto gyvojo Dievo. Jam vieta ne Bažnyčioje. Kai jis formuojasi kaip asmenybė, pamato, kad labai mažai kunigų, kurie būtų kaip pavyzdys.

Vienintelis pavyzdys – Šlavantų tėvelis. Jis yra tikras kunigas, idealas, sektinas pavyzdys, nes gyvena asketišką (kuklų) gyvenimo būdą. Liudas, aplankęs Šlavantų tėvelį, supranta, kad jam pačiam reikia daugiau žemiškų dalykų…

„Šlavantų parapijoje ir klebono namuose kieta askeza ir evangeliška ubagystė. <…> Visur buvo jaučiama budri klebono akis ir rūpestinga priežiūra. <…> Kitur, kaip girdėt, visokių peštynių, barnių, girtavimų. Pas mus gi šventa, ramu.“

Koks klebonas, tokia ir parapija. Kokį pavyzdį rodo, taip ir gyvena.

Jam pasiūlo kurti giesmes, bet Liudo širdis krypsta į poeziją. Po pokalbio aiškėja, kad negalės eiti dviem keliais.

Kunigas Laibys irgi padeda Liudui bręsti kaip menininkui:

• Tik 2 dalyje.
• Naujapolio gimnazijos kapelionas
• Drąsus vyras
• Baigęs studijas viename iš Vakarų Europos universitetų, įgijo filosofijos daktaro laipsnį
• Kunigas modernistas
• Dažnai lankėsi pas Brazgius
• Nebuvo kompleksuotas, suvaržytas
• Pakalbėjęs su Laibiu, Liudas nusiramino

Naujapolio pralotas (aukščiau nei kanauninkas) Girvydas — valdžia:

• Aukščiausia valdžia, paskui tik vyskupas
• Šviesus ir plačių pažiūrų žmogus
• Atkaklus savo luomo garbės ir reikalų gynėjas
• Stengėsi, kad kunigai įsitvirtintų visose gyvenimo pozicijose
• Tačiau kritiškai žiūrėjo į kunigų laimėjimus ekonominio gyvenimo srityje
• Todėl kunigai ūkininkai kaip Platūnas ir kooperatyvininkai, krautuvių vedėjai kaip Jonas Stripaitis kėlė abejonių, nes kunigas labai dažnai praranda pasitikėjimą ir gerą vardą, kai nutolsta nuo tiesioginio savo darbo
• Girvydas paskatina Liudą: „Turi talentą — lavinkis, rašyk. Mums reikia gabių ir talentingų kunigų.“
• Jis duoda leidimą išvykti ir studijuoti Peterburgo dvasinėje akademijoje
• Vaišingas

Naujapolyje Liucija Brazgienė laukiasi berniuko Naujapolis yra netoli nuo Kalnynų

„Jeigu bus karas, dumk į Rusiją ir stok į Akademiją! Išrūpinsiu vyskupo leidimą. Apsieisime čia ir be tavęs. Turi talentą — tau reikia mokslo.“

Buvo paskelbtas Vokietijos ir Rusijos karas, bažnytkaimyje (Kalnynų parapija) buvo didelis sujudimas, nes paskelbta visuotinė mobilizacija.

Liucija jau buvo pagimdžiusi sūnų, o Brazgys (jos vyras) išėjo į karą.

Netrukus buvo nutarta susprogdinti bažnyčios bokštą (simbolizuoja jaunystės iliuzijas ir idealus) ir Liudas Vasaris išvažiuoja. Tai buvo IŠSILAISVINIMAS. Grįš po 10 metų jau nebepraktikuojantis kunigas.

III dalis „Išsivadavimas“

Prasideda, kai Liudas Vasaris parvažiuoja traukiniu iš užsienio po 10 metų:

• Per 3 metus baigė Peterburgo dvasinę akademiją
• Keliavo po Vakarų Europą (iš viso 7 metai)
• Dirbo lietuvių atstovybėse
• Pusę metų Italijoje, Anglijoje
• Paskutinius dvejus metus gyveno Prancūzijoje, Paryžiuje

Grįžo kaip tikras prancūzas (manieros, apranga). Nežinojo, kaip reikės susitaikyti su gyvenimu Kaune palyginus su Paryžiumi. Yra stiprus atsilikimas Lietuvoje.

Išlipo šiaip pasivaikščioti, pasižiūrėti Virbalio stoty. Pamatė pažįstamą kunigą, dabar jau profesorių Antaną Meškėną, bet nepašnekino, nenorėjo kalbėti, bet, deja, susitiko tame pačiame vagone, tad jis ir pašnekino. Jie draugavo Peterburgo dvasinėje akademijoje.

Kun. prof. Antanas Meškėnas profesoriauja universitete, alga buvo didoka, nebuvo daug rūpesčių. Liudas Vasaris grįžtą į laisvą Lietuvą (1918 m.). Apsigyvena Kaune, laikinojoje sostinėje.

Kunigai tuo metu buvo labai aktyvūs politikoje. (Krikščioniška vyriausybė antrojo Seimo pastatyta.)

Jonas Stripaitis jau dabar tikras ekonomistas Kijevo universitete klausė paskaitų, neaišku, ar baigė (P. 476). Advokatas Indrulis baigė teisę Ženevoje.

Liudas apsistoja „Rūtos“ viešbutyje. Dabar sudėtinga situacija su butais Kaune. Liudui yra pažadėta direktoriaus vieta naujai besisteigiančioje gimnazijoje.

Po to prof. Meškėnas padaro susitikimą su senais pažįstamais (Indrulis, Vasaris, Varnėnas, Meškėnas, Stripaitis). Indrulis pasiūlo Liudui Vasariui pas jį pagyventi, kol suras savo butą, nes jis, matyt, daug uždirba. (Pastaba: daugiau apie tai knygoje, psl. 483)

Beje, yra toks veikėjas vienuolis Severinas, kuris Rūtos viešbutyje prašo Vasario pagalbos, kad atliktų paskutinį patepimą (prieš mirtį). Vasaris manė, kad tai buvo kambarių tvarkytoja(s), bet ne. Severinas taip pat buvo apsilankęs Liudo namuose ir prašė, kad neišsižadėtų kunigo vardo.

Iš tikrųjų, kai grįžo į Lietuvą, nebenorėjo praktikuoti savo pareigų, tad atsisakė vesti mišias (prašė Meškėnas).

Susipažįsta su Aukse

Vertybės: meilė, šeima, tėvynė, menas, patriotizmas

Išsilavinimas: turėjo aukštąjį išsilavinimą, „trejus metus ji mokėsi Lijono universitete“.

Pilnas jos vardas: Aurelija Gražulytė, „ji sulietuvino savo krikščionišką Aurelijos vardą“.

Auksė Gražulytė gimė Amerikoje ir ten baigė aukštąjį mokslą, muzikė, pianistė, vienturtė duktė, turtuolė. Tėvas grįžo į Lietuvą, pastatė 3 aukštų namą. Liudui nepatiko, kad Indrulis Auksę apibūdino kaip daiktą. Jis Indrulį laiko ciniku. Liudas labai nori susitikti su Aukse, nesupranta, kaip ji nemato, kad Indrulis trokšta tik jos turto, jo meilė nėra nuoširdi, o iš išskaičiavimo. Pasiūlo Indruliui susirasti merginą su 4 aukštų namu, dar gražesnę, pašiepdamas jo pragmatizmą.

Kitą susitikimą suorganizuoja Petras Varnėnas savo namuose, specialiai išnuomoja pianiną, kad Auksė galėtų groti, o Liudas Vasaris pristatytų naujausią savo kūrinį – dramą. Liudas susipažįsta su Aukse, ji paneigia, kad yra Indrulio sužadėtinė. Matyt, tik Indrulis manė, kad gali tuoktis su Aukse, bet realybėje situacija yra visai kitokia.

Iki šiol Liudas rašė poeziją. Perskaito savo naująją dramą. Auksė puikiai interpretuoja, nustemba Liudas. Tad Vasaris supranta, kad surado sielos draugę, intelektualią merginą.

Auksės charakteristika

Pilnas jos vardas: Aurelija Gražulytė „ji sulietuvino savo krikščionišką Aurelijos vardą“.

Išvaizda: Auksė buvo be galo graži mergina, bet, Liudo Vasario nuomone, ji „nebuvo gražesnė už Liucę“, nebuvo aukšto ūgio „atrodė žemesnė už įsivaizduotąją“, ji buvo „blondinė, bet žymiai tamsesniais natūralios spalvos plaukais, kurių frizavimo vingiuose mainėsi auksiniai atspalviai“ trumpai tariant ji buvo tikra auksaplaukė. Auksė nebuvo smulkaus sudėjimo „nebuvo liesa, nei plokščiakrūtinė“. Turėjo sveikus ir kaip sniegas baltus dantis. Ji buvo „tipiška, tik patobulintos laidos, lietuvaitė be kaimiškų, bet ir be didmiestiškos civilizacijos šablono“. Auksės ryšys su menu: Nuo mažens ji buvo linkusi į meną, ypač mėgo muziką nors ir netapo profesionalė, bet skambinti pianinu galėjo beveik tobulai. Ji buvo puiki pianistė „laisvai improvizavo iš įkvėpimo“. Ji muzikavo „beveik klasišku stilium, bei jokios braviūros, ramiai ir tikrai, jos muzika visus sužavėjo savo paprastumu ir nuoširdumu“. Vasario pasisakymas apie jos grojimą „Aš net nemaniau, kad Amerikoj esama tokių muzikalių, ir dar lietuvaičių.“ Taip pat ji manė, kad jeigu ji jau įsimylės, tai greičiausiai pamils žmogų, kuris bus meno žmogus. Asmenybės, elgesio bei charakterio bruožai: natūralumas, neįmantrumas, atviras nekoketiškas juokas, nuoširdumas, moka kalbėti laisvai ir nebanaliai, ji „pana iš tiesų, kokių reta“ savarankiška, drąsi, „moderni moteris“, Liudas Vasaris joje jautė „nepaprastą žavesį“, „neaiškinamą jėgą“. Ji neturėjo žalingų įpročių „ji visai nerūko“. Auksė buvo protinga, išsilavinusi bei apsišvietusi mergina, turinti savo nuomonę „ji komentavo jo dramą tokia prasme, kokios jis pats nebuvo norėjęs duoti“. Jos protas bei pozityvus išsimokslinimas, kartais vertė ją šypsotis iš savęs pačios ir gerokai moderavo romantiškus jos sielos pakilimus, vis dėl to jie glūdėjo giliai pasąmonėje ir buvo dažnai jai pačiai nesuprantamas daugelio jos veiksmų variklis.“. Auksė buvo judri, užjaučianti, kitus suprantanti ir „greit klausanti savo širdies impulsų moteris.“. Šalia blaivaus proto ir praktiškos nuovokos turėjo dar ir romantišką sielą.

Šeima: tėvas buvo Amerikos lietuvis, o mama anglė. „Motinos ji neteko jau seniai, buvo vienturtė duktė“. Tėvas buvo turtingas ir nieko savo dukrai negailėjo, jis buvo biznierius.

Požiūris į Lietuvą: Nuo 1923 metų ji gyvena Lietuvoje, Auksė myli tėvynę ir visą laiką gyvendama Amerikoje norėjo pamatyti Lietuvą. Ji Lietuvą laikė savo tėvyne, išmoko lietuviškai, bendravo su lietuviais, skaitė lietuvių spaudą, žodžiu, išaugo tikra, sąmoninga lietuvė.

Požiūris į meilę: „Apie meilę ji turėjo susidariusi visą teoriją, fatališkai idealistinio pobūdžio. Sekdama senovės mitu, ji manė, kad žmogus nešiojasi tik pusę savo sielos ir tampa tobulas tik suradęs ir pamilęs kitą, kuris turi antrąją pusę. Dėl to mylėti galima tiktai vieną kartą, o tokia meilė esanti būtina ir amžina.“ Auksė teigia, kad meilės tikslas yra sukurti šeimą. Taip pat ji manė, kad jeigu jau įsimylės, tai tik meno žmogų.

Vertybės: meilė, šeima, tėvynė, menas, patriotizmas.

Išsilavinimas: turėjo aukštąjį išsilavinimą, „trejus metus ji mokėsi Liono universitete“.

Liudas nebe kunigas

Dirba katalikiškos gimnazijos direktoriumi. Petras Varnėnas irgi Kaune – dėsto literatūrą.

Kauno dramos teatras pastato spektaklį pagal naujausią Vasario dramą. Teatre Vasaris susitinka su Liucija, ji labai pasikeitusi: tapusi rafinuota Kauno miesto ponia, išmokusi pristatyti save visuomenei. Povilas Glaudžius Liucijai negaili pinigų, kad ši rūpintųsi savo stiliumi. Ji visai nebe tokia, kokia buvo prieš karą. Liucija rūko, mėgsta išgerti, rengia pobūvius (vakarėlius). Išoriškai atrodo laiminga, bet viduje – pažeminta, nelaiminga, vieniša (nes Povilas nemyli jos sūnaus Vytuko, yra be užuojautos, trūksta empatijos, nerūpi, kuo ji gyvena).

Mintis apie išsivadavimą kilo baigus Peterburgo dvasinę akademiją, nes jau ta aukštuomenė laisviau žiūrėjo į mokslą, laisvesni dvasiškai, turėjo pasauliečio bruožų, galėjo eiti į teatrą, kavinę. Liudas jau nebenešioja sutanos, turi civilinius rūbus, turi rožančių. Jau Kaune nebenori vilktis sutanos, nebenori laikyti mišių, išvis nebenori būti kunigu, nori, kad kreiptųsi „prof.“

Liudas jau turi filosofijos daktaro laipsnį, turtingą biblioteką, turėjo įvairių valstybių valiutos, kurią keitėsi į litus.

Taigi, Liuciją, Glaudžius Liudas lankė kaip Vytuko krikšto tėvas.

Liudas rinkosi tarp Auksės ir Liucijos. Ir nepasirenka Liucijos, nes ji netobulėjo, nesiekė mokslo, kažkaip pritrūko valios, netobulėjo kaip asmenybė. Vasariui ji nebeįdomi, labai pasikeitusi: ir rūko, ir geria, degraduoja kaip asmenybė. Liucė nemato gyvenime prasmės, vienintelis tikslas gyventi yra Vytukas. Tad, kai mirė Vytukas dėl plaučių uždegimo („užsidegė“ plaučiai, sukarščiavo), nusižudė ir Liucija.

Liudas Vasaris mąstė ir apie Auksę, ir apie Liuciją. Melavo Auksei. Išryškėja vyriškas ego – polinkis patenkinti savo poreikius, susikurti sau palankias aplinkybes, moteris lieka antroje vietoje. Bet Auksė yra išmintinga, ji atleido Vasariui, supranta, koks svarbus ir sudėtingas yra ryšys tarp vyro ir moters. Auksė pasižada laukti Liudo Vasario tiek, kiek reikės.

Liucijos mąstysena skirtinga tarp vyro ir moters. Lyg vyras turi moterį kaip nuosavybę.

Liucija pasirašė mirties laišką, prašė, kad konstatuotų neteisingą diagnozę. (Vadovėly apie tai — 155 psl.)

Kadangi Liucija vienintelė gerbė ir mylėjo Liudą. Mirė 4 mėn. po Vytuko mirties.

Norėjo, kad visuomenėje nebūtų apkalbų, o manytų, kad neapkentė Vytuko mirties ir buvo širdies ataka.

Glaudžių namuose buvo dvi tarnaitės: Adelė ir Teklė.

Atsisako kunigystės

Kūrinio pabaigoje nusprendžia atsisakyti direktoriaus darbo, nors slegia baimė, ar užteks pinigų pragyvenimui iš kūrybos honorarų.

Gavo raštą iš vyskupo kurijos (psl. 707), kuriame smerkia Liudą: liepia apsivilkti sutaną, apsigyventi prie bažnyčios, atlikti rekolekcijas, kalbėti brevijorių, laikyti mišias, nevaikščioti į teatrą ir savo raštus duoti dvasinei cenzūrai.

Jeigu Liudas Vasaris vykdytų tai, kas parašyta rašte, reikštų, kad jis praranda vidinį išsilaisvinimą, kurio siekė net 18 metų. Auksė pritaria Vasario nuomonei palikti kunigų luomą, atsisakyti kunigystės.

Esminė citata:

„Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas ir atsinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti.“ (P. 709)

Liudas suprato šeimą kaip problemą: jis bijo šeimos rutinos, pilkos kasdienybės. Reikia rūpintis buitiniais dalykais, materialiniais dalykais. Bijo tokių dalykų, nes užgoš jį kaip poetą, menininką, o tada nebebus įkvėpimo kurti. Auksė suteikia jam laiko, jo nespaudžia.

[Ne citata.] Ar tu sutiktum su manim būti ir džiaugsme, ir varge?

Liudas nueina prie Liucės kapo, apmąsto gyvenimą. Grįžęs namo, sėda prie stalo ir, paėmęs popieriaus lapą, rašo prašymą NN vyskupystės kurijai dėl išstojimo iš kunigų luomo.

Biografija

• Visų pirma lyrikas, poeziją rašė visą gyvenimą.
• Modernus tuo, kad rašė simbolistinę, filosofinę poeziją ir intelektualinį romaną Altorių šešėly.
• Fiziškai nestiprus, todėl išleistas į studijas: Seinų kunigų seminarijoje bei Peterburgo dvasinėje akademijoje, be to, studijavo Vokietijoje, Šveicarijoje, grįžo į Kauną.
• Vedė buvusią studentę Emiliją. Susituokė Latvijoje, būdamas kunigu.
• Santuokos žinia buvo platinama po Lietuvą, po to Putinas nebegalėjo būti kunigu.
• Kuklus, santūrus, diplomatiškas, strategiškas, turėjo tikslų, jų siekė.
• Putinas slaugė Balį Sruogą, jis mirė Putino namuose, padėjo ir Salomėjai Nėriai.
• Gyvenimo pabaigoje pamilo doktorantę, padėjėją.
• Prieš mirtį susitaikoma su Bažnyčia.
• Gyvenimo pabaigoje daug dėmesio skyrė filosofijai.
• Poezijos savitumą lėmė filosofinė pasaulėjauta. Realaus pasaulio vaizdavimas.

Einu patsai vienas pramintu taku…

Papildomi faktai, remiantis LRT filmu:

Laida apie lietuvių literatūros klasiką, rašytoją, profesorių Vincą Mykolaitį–Putiną. Scenarijaus autorė N. Baužytė, režisierė D. Adomonytė.

Žiūrėti

• Nebuvo ypatingo grožio gimtinė.
• Iš kur poeto talentas?
• Tėvas buvo reiklus ir piktas, jo vertybės – darbštumas ir paklusnumas.
• Mama – audėja, nuolaidi, teisinga, geros širdies, giliai religinga (maldos apie susitaikymą).
• Įgrisdavo išpažintys, religingumas buvo paviršutiniškas, abejingai žiūrėjo į kunigo pareigas. (žr. romano II dalį.)

Vivos plango, mortuos voco

Skaityti toliau