Rašinys netikrintas. Tai tik mintys rašiniui, turiniui.
Šiais laikais beveik visame pasaulyje yra gerbiamos žmogaus teisės, užkertamas kelias prievartai. Tačiau visai kitokia situacija buvo XX a. viduryje. Ketvirtajame dešimtmetyje Vokietijoje į valdžią atėjus Hitleriui prasidėjo masiniai žmonių suėmimai, suklestėjo rasinė neapykanta, buvo pamintos žmogaus vertybės. Greitai Hitlerio valdžia išplito visoje Europoje. Norint išnaikinti valdžiai neįtinkančius žmones buvo sukurtos koncentracijos stovyklos. Į jas patekęs žmogus atsidurdavo prievartos pasaulyje, kur jam tekdavo priimti lagerio vertybes, kad išgyventų.
Koncentracijos stovykla buvo laikino įkalinimo įstaiga, į kurią nacistinė valdžia siųsdavo žydus ir kitokius, jai neįtinkančius asmenis. Žmonėms buvo sakoma, kad ten jie vežami iki karo pabaigos, bet ten jie būdavo masiškai naikinami. Vienose jų žmonės būdavo suvaromi į dujų kameras ar kaip nors kitaip iš karto sunaikinami, o kitose jie buvo marinami po truputį: „Čia žmogų nukankindavo, čiulpte iščiulpdavo jo sveikatą, jo jėgas, versdavo jį mirti iš bado“(Balys Sruoga Raštai, t.5,p. 109). Tokia buvo Štuthofo koncentracijos stovykla. Čia žmonėms neduodavo normaliai išsimiegoti: tekdavo miegoti taip susispaudus, kad negalėdavai ant kito šono apsiversti, langai buvo išdužę, todėl tekdavo miegoti šaltyje, vykdavo įvairiausi naktiniai reidai, keltis tekdavo ketvirtą valandą ryte. Valgyti kaliniai gaudavo labai mažai - per dieną kelios riekės duonos, puodelis kavos ir lėkštė sriubos. Kaliniai buvo verčiami dirbti sunkų beprasmišką darbą kaip kelmų rovimas ar rąstų tampymas. Šis darbas išvargindavo tiek fiziškai ,tiek psichologiškai. Be to, valdžia kiekviena proga mušdavo kalinius, o žaizdos gydavo labai lėtai. Tačiau svarbiausia yra tai, kad kalinys lageryje nebuvo laikomas žmogumi. Su juo buvo galima daryti ką nori. Galėjai likti visiškai nenubaustas už kalinio nužudymą, bet smarkiai atkentėti už bulvės ar morkos vagystę. Iš viso Štuthofo „pragarą“ patyrė apie šimtas dvidešimt tūkstančių žmonių, mirė du trečdaliai jų. Vidutiniškai kalinys ištverdavo tris – keturis mėnesius. Taigi Štuthofo konclageris buvo baisi vieta, kur klestėjo prievarta.
Dauguma kalinių šiame lageryje išbūdavo labai neilgai ir nespėdavo perprasti jo mechanizmo ir vertybių, tačiau ir išsilaikę ilgiau į jo realybę reaguodavo skirtingai.Didžiausia kalinių ,ilgiau išbuvusių lageryje, priimdavo lagerio vertybes.Tai daugiausia buvo žmonės, užėmę valdančias pareigas tarp kalinių. Žvėriškoje lagerio aplinkoje jie ir patys sužvėrėdavo, kalinių mušime ir korime pavaduodavo esesininkus, prasigerdavo, tapdavo atžagarūs. Pats geriausias to pavyzdys yra Vacelis Kazlovskis, kuriam malonumas būdavo uždėti žmogui kilpą ant kaklo. Didelė kalinių dalis į lagerio realybę stengdavosi žiūrėti su ironija. Taip jie susidorodavo su psichologine prievarta, gelbėdavosi nuo namų ilgesio. Tai buvo vienas iš nedaugelio būdų lageryje išlikti žmogumi, nesužvėrėti. Šis būdas padėjo ir Baliui Sruogai išyventi:„Aš taip dažnai ašaras slepiu su šypsena, ir juo man skaudžiau – juo beprasmiškiau kvatojuos“ (B.Sruogos laiškas M. Nemekšaitei 1946, birželio 30 d., LLTIR, f.53, b, 235). Dar buvo lageryje žmonių, kurie niekaip negalėjo susitaikyti su lagerio realybe, paklusti jo tvarkai. Tokie lageryje buvo gudai tevas ir sūnus,atkakliai gynę savo vertybes ir taip pasipriešinę lagerio tvarkai. Tačiau nėra aišku, ar jie išgyveno. Taip įvairiai lageryje elgdavosi kaliniai.
Ne ką mažiau įvairi buvo ir esesininkų padėtis lageryje. Pasak Balio Sruogos, esesininkus buvo galima suskirstyti į keturias rūšis. Tai vokiečiai savanoriai, vokiečiai šauktiniai, svetimšaliai savanoriai ir užsieniečiai šauktiniai, „likimo aukos, ne kartą visiški vargšeliai“(Balys Sruoga „Dievų miškas“). Tiktai savanoriai, sudarę mažumą, savo noru mušdavo kalinius ir vykdydavo kitas baisias egzekucijas. Dauguma sargybinių buvo tokie pat žmonės kaip kaliniai, tik atsidūrę kitoje barikadų pusėje, visai nepalaikę hitlerinės valdžios. Norėdami neatsidurti kalinių vietoje jie turėdavo vykdyti visus valdžios nurodymus. Lageryje jie tapdavo tarsi kitais žmonėmis. Tačiau išėjus iš lagerio tokie sargybiniai vėl būdavo paprasti žmonės, normaliai elgdavosi su kaliniais. Visa tai puikiai pamatė Balys Sruoga kai jam teko keliauti i Gdanską. Tada sargybinis su juo elgėsi kaip su draugu. Tokie esesininkai lageryje jausdavosi kaip kaliniai, kuriems tekdavo paminti savo vertybes, kad išgyventų. Taigi esesininkų santykis su lagerio tvarka buvo labai įvairus.
Santykiai tarp Štuthofo lagerio kalinių buvo daugmaž vienpusiški. Kiekvienas pirmiausia žiūrėdavo savęs. Gavęs geresnes pareigas kalinys darydavo viską, kad jose išsilaikytų. Pavyzdžiui Sruogai virtuvėje pusbernio darbuotojo paprašius dubenėlio kavai, šis jį su šluota išvijo. Turėjo jaunuolis taisyklių laikytis. Taipogi Santykiai tarp kalinių dar buvo grindžiami prakticizmu. Lietuviai šelpė norvegus rūkalais, šie lietuvius – silkėmis. Lietuviai padėjo pirmomis dienomis lageryje danams, nes šie jiems vėliau gerai atsilygino iš gaunamų raudonojo kryžiaus siuntinių. Visgi retais atvejais lageryje pasireikšdavo ir žmogaus altruistiškumas. Pavyzdžiui lenkai, globoję lietuvius. Vienas, Kaminskis, cigaretėmis pavaišino, vandens nupirko, kitas,Švarcbartas, žiūrėjo, kad Kozlovskis neprimuštų. Vistik dažniausiai altruistiškumą nukonkuruodavo egoistiškumas.
Lageryje ilgiau išgyvenę žmonės priimdavo jo vertybes. Tai žiaurumas, egoistiškumas. Priimti šias vertybes arba joms nesipriešinti buvo vienintelis būdas norint išgyventi Štuthofo koncentracijos stovykloje.
