Sukūrė Deimantė.
Grožinės literatūros kūriniuose dėmesys skiriamas žmogaus vidiniam pasauliui, išgyvenimams. Lietuvių literatūroje nemažai kūrinių, kuriuose vaizduojamos moterys. XX a. pr. prozoje dažniausiai vaizduojamos kaip tradicinių vertybių puoselėtojos, jaučiančios motinystės pašaukimo, o XX a. vid ir XXI a. vaizduojamos pasikeitusios moterų vertybės. Šios lyties atstovių kaitą atskleidžia prozininkai Šatrijos Ragana, Vaižgantas, Marius Katiliškis ir Bitė Vilimaitė.
Daugelyje lietuvių grožinių kūrinių išaukštinamos moterų dorybės, pabrėžiamas jų vidinio pasaulio grožis. Tokia moteris vaizduojama neoromantizmo epochos rašytojos Šatrijos Raganos apysakoje „Sename dvare“. Turtingo vidinio pasaulio yra bajorė Marija. Subtili, išsilavinusi, meniškos prigimties ir krikščioniškos pasaulėjautos moteris. Ji siekia būti gera žmona, nuostabi mama, trokšta harmonijos ir santarvės namuose. Susikaupusias nuoskaudas Marija išlieja popieriaus lape, rašo dienoraštį. Nors jos vyras kitokios pasaulėjautos, kritikuojantis jos negebėjimą prižiūrėti tarnų, ši moteris iki mirties pasiryžusi būti su Liudviku. Ponas Jonavičius artimesnis poniai Marijai savo vidiniu pasauliui, tačiau ji — ištikima žmona. Kai šiai moteriai sunku, ji nori pabūti viena, ypač mėgsta šiltas, žvaigždėtas naktis, kai, rodos, dangus priartėja prie žemės. Marija tiki pomirtiniu pasauliu, tačiau stengiasi, kad jos būtis būtų prasminga. Rūpinasi ne tik šeima, bet ir kitais žmonėmis (valstiečiais, knygnešiu Levanarda, žydeliu Šmulka), kuriuos svetingai priima. Ši bajorė yra kilnios sielos, vertinanti kitus, gyvenimą suvokianti kaip tarynstę ir pareigą kitiems. Panašios pasaulėjautos yra taip pat neoromantizmo epochos rašytojo Juozo Tumo – Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėja Severja. Nors ji nėra, kaip ponia Marija, išsilavinusi, tačiau taip pat tiki į Dievą, yra darbšti, svetinga, jaučianti stiprų ryšį su gamta. Aužbikų kaime ji garsėjo kaip puiki krembliautoja, saulei tekant bėgdavosi į mišką. Ji, kaip ir Šatrijos Raganos minėta veikėja, yra stipri dvasiškai. Nors likę širdyje nuoširdžių jausmų Mykoliukui, ji aukojasi dėl šeimos. Kai Rapolas Geišė tampa karšinčiumi, Severja Dovidų namuose kantriai ir nesiskųsdama dirba už du. Taigi, galima daryti išvadą, kad XX a. pr. lietuvių prozininkų kūriniuose išaukštinamos moterų teigiamos savybės, kuriamas galima sieti su tautinio charakterio bruožais.
XX a. vid. ir XXI a. lietuvių rašytojų, paveiktų Vakarų kultūros, kūriniuose vaizduojamos pasikeitusios moterų vertybės. Pasikeitusių moterų vertybes vaizduoja Lietuvos išeivijos rašytojas Marius Katiliškis romane „Miškais ateina ruduo“. Turtingo ūkininko žmona Monika Doveikienė — miesto kultūros, moteriško žavesio ir vyrų dėmesio nestokojanti moteris, tačiau ji yra visiškai priklausoma nuo gerokai vyresnio savo vyro. Monika nemyli Doveikos, kreipiasi į jį „jūs“, parodydama susvetimėjimą. Vis dėlto Petras Doveika myli, tiesiog dievina Moniką. O šis jai kelią šlykštulį ir kitus nemalonius jausmus. Nors Doveika trokšta bendro jų kūdikio, jo žmona net negalvoja apie tai. Sutikusi Tilių, jauną vyrą, atėjusį dirbti Doveikos ūkyje, Monika suvokia, kad jis yra būtent tas, kurio tiek ilgai troškė ir laukė. Nepaisodama to, kad ji yra ištekėjusi, Doveikienė pasineria į aistros sūkurį su Tiliumi. Gyvenimo pilnatvę siekia ir Bitės Vilimaitės novelės „Draugystės anatomija“ veikėja Vylė. Iš pradžių šiai mieste gyvenančiai moteriai nesisekė. Stigo santarvės namuose, teko išsiskirti su vyru. Tačiau Vylė niekada nenusimindavo, lankė prancūzų kalbos kursus, susirado draugę Norą, kuri neretai kviesdavosi ją į svečius. Nors šiek tiek puikodavosi, kad vyras, matant Vylei, darbuojasi namuose, sode ir nė neįtarė, jog draugė Vylė gali nuvilioti jo sutuoktinį. Be to, Vylė ėmė rūpintis savo išvaizdą, sulieknėjo. Taigi, modernios pasaulėjautos moterys, vaizduojamos kūriniuose, stengiasi atskleisti moterišką žavesį, o jų gaivališka prigimtis išlaisvina drąsiems poelgiams.
Kaimo erdvėje augusios moterys yra krikščioniškos pasaulėjautos, paisančios nusistovėjusių visuomenės normų, o miesto erdvėje brendusios moterys yra drąsesnės, siekiančios būti laimingos, net jei pažeidžia Dekalogą. Tradicinių vertybių moterys yra santūresnės, nuolankesnės, savo būties prasmę siejančios su pasiaukojimo ir atsidavimu šeimai, vaikams, sutuoktiniui. XIX a. pab. – XX a. pr. vyravo stereotipas, kad Dievo palaiminta santuoka turi trukti iki mirties, o XX a. vid. ir XXI a. pr. prozininkų kūriniuose veikėjos yra modernesnės pasaulėjautos, suvokiančios būti laimingos, net jei dėl to kentėtų kiti.
