Užduotis. Parašyk keturių pastraipų rašinį tema „Kodėl verta išklausyti jaunesnį žmogų?“. Remkis pateiktu dialogu ir konkrečia kasdiene situacija. Atskirk pašnekovo amžių nuo jo argumento vertės.

Emonas. Dievai, tėve, apdovanojo žmogų protu, augščiausia už visas gerybe. Aš nepasakysiu, juog viskas, ką tu sakai, yra neteisinga, ir aš negalėjau pasiryžti sakyti ir duok dieve, kad man neišpultų to sakyti, vienok-gi protinga mintis gali gimti ir pas kitą. Aš, žinoma, galiu žinoti viską pirm tavęs, ką sako, ką daro. Tu gali rūsčiai pažiūrėti į prastą žmogų, jei tau nemalonu, ką jis sako. O man štai atsitinka girdėti netyčia, juog pilėnai patylomis gailisi vargšės mergaitės; ji, pagal jų nuomonę, visai nėra užsitarnavusi teip begėdiškos mirties už savo iš visų atžvilgių puikų darbą. Jei ji nepaliko nelaidoto savo tikrojo brolio, kritusio ristynėje, neatidavė jo suplėšyti alkaniems šunims ir paukščiams, — ar-gi ji neverta augščiausio pagyrimo? Štai kokia kalba tylomis platinasi po pilę. Man, tėve, visų-brangiausia yra tavo laimė. Kuo gali labiausiai pasigirti vaikai, jei ne geru laimingo tėvo vardu, arba tėvas — geru vaikų vardu? Nemanyk-gi vien tik apie vieną, būk teisinga yra tik tai, ką sakai tu, o ne kiti. Kas vien tik save skaito protingu, iškalbingu ir švelnaus būdo, nepripažindamas to kitiems, tas, reikia tik į jį prisižiūrėti, paprastai giriasi.

Žmogui, jei tik jis yra protingas, nėkiek nedaro gėdos pasimokyti pas kitus.

Būk perkalbamu, atsisakyk nuo savo užmanymo: jei ir aš galiu išreikšti savo nuomonę, kaip žmogus, teisybė, dar jaunas, tai pasakysiu, juog geriausiai yra būti protingu nuo prigimimo, arba — tai reta esti — gerai yra ir pasimokyti pas tuos, ką protingai kalba.

Choras. Viešpatie, jei jis teisingai kalba, tau reikia paklausyti jo ir vienkart jam — tavęs: abudu judu esata teisingu savo žodžiuose.

Kreontas. Kaip, — kad aš, senis, mokyčiaus proto pas vaikesą?

Emonas. Tu gali pasimokyti nuo manęs tik teisingo. Nors aš esu ir jaunas, vis-gi labiaus reikia žiūrėti į darbus, kaip į metus.

Šaltinis: Sofoklis, „Antigona“, vertė J. Š. [Jurgis Šaulys], Tilžė, 1903, p. 23.

Situacija ir žodžiai. Haimonas stengiasi įtikinti tėvą išklausyti kitą nuomonę apie Antigonės likimą. Šio leidimo Emonas – Haimonas; pilėnai – miesto gyventojai; prigimimas – prigimtis; vaikesa – čia paniekinamas jauno žmogaus pavadinimas. „Būk perkalbamu“ – leisk argumentu pakeisti savo nuomonę. Išlaikyta 1903 m. prozinio vertimo kalba.

Kodėl verta išklausyti jaunesnį žmogų?

          Amžius suteikia patirties, tačiau jis neleidžia vienam žmogui matyti visų aplinkybių. Jaunesnis pašnekovas gali pastebėti tai, ko vyresnysis nežino arba dar nepatyrė. Todėl verta išklausyti jo mintį ir spręsti pagal jos pagrindą. Tai nereikalauja automatiškai pritarti kiekvienam pasiūlymui: klausymasis suteikia galimybę sužinoti daugiau ir tiksliau pasirinkti.
          Sofoklio „Antigonos“ ištraukoje Haimonas sako girdintis, ką miesto žmonės tyliai kalba apie merginos likimą. Tėvui Kreontui ne viskas pasakoma tiesiai, nes jo rūstumas gali gąsdinti. Taigi sūnaus žinia papildo valdovo turimą vaizdą. Haimonas pabrėžia, kad protingam žmogui nėra gėda mokytis iš kito. Tačiau tėvas išgirsta grėsmę savo padėčiai ir prieštarauja vien dėl kalbančiojo jaunumo. Sūnus siūlo žiūrėti į darbus, o ne vien į metus. Ši mintis padeda atskirti pagarbą patirčiai nuo aklo įsitikinimo, jog jaunesnis nieko svarbaus nepasakys. Nei amžius, nei jaunas ryžtas savaime negarantuoja teisumo. Reikia patikrinti, kokią aplinkybę žmogus nurodo ir kuo grindžia savo išvadą.
          Panašią situaciją galima įsivaizduoti planuojant mokyklos parodą. Vyresni mokiniai nusprendžia visus darbus pakabinti aukštai, kad liktų daugiau vietos dekoracijoms. Jaunesnis dalyvis pastebi, kad žemiausi lankytojai tada nematys svarbiausių detalių. Jo mintis kyla iš konkrečios patirties, o ne iš noro vadovauti kitiems. Komanda galėtų kartu patikrinti, kaip paroda atrodo skirtingo ūgio vaikams, ir dalį darbų nuleisti. Išklausę jaunesnį jie išsaugotų bendrą sumanymą, bet padarytų jį prieinamesnį. Atmetę pasiūlymą vien dėl amžiaus, prarastų paprastą būdą pagerinti rezultatą. Tokiu atveju svarbiausias klausimas būtų ne kas prakalbo, o ką jo pastaba leidžia pastebėti.
          Taigi jaunesnį žmogų verta išklausyti dėl jo matomos aplinkybės ir savitos patirties. Haimono žinia apie žmones bei parodos pavyzdys rodo, kad kitas žvilgsnis gali papildyti jau turimą supratimą. Pagarba vyresniam žmogui su tuo dera. Sprendimas tampa pagrįstesnis, kai nuomonė vertinama pagal argumentą, o ne atmetama dar prieš jį išgirstant.

Rašinio dėstymas jungia galimybę sužinoti kito turimą aplinkybę ir būdą ją patikrinti praktiškai.

Parodos scena yra sukurta kaip pavyzdys. Tekstas neragina automatiškai pritarti kiekvienam jaunesniojo žodžiui; svarbu jo pateikiama priežastis. Šioje ištraukoje Kreontas Haimono pasiūlymo dar nepriima.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Ši keturių pastraipų sandara yra mokymosi modelis, tema – savarankiška mokomoji užduotis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.