Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Kodėl svarbu neskubėti vertinti kito žmogaus?“ Vieną argumentą išplėtok remdamasis Biliūno ištrauka, kitą – aiškiai įsivaizduojama kasdiene situacija. Atskirk pirmą įspūdį nuo vėliau sužinotos aplinkybės.

Namas, kuriame tik ką atvažiavęs apsigyvenau, stovėjo pačiam miške. Gražus vasarinis namas. Aplink jį kvepinčios pušys ir eglės atakaitoj snaudė, už kelių žingsnių vėsi upė plaukė... Čia, sveikatos ieškodamas, pažadėjau visą vasarą išbūti...

Antrą dieną išėjau oran, kur jau laukė manęs pastatyta po pušimis gulimoja kėdė, ir, sunkiai alsuodamas, atsiguliau... Privargau... tik kvapą begalėjau atgauti... Bet tuoj... palaukėk!.. Jau lengviau... jau visai lengva kvėpuoti... O, kaip gera!.. Nežinau, ar gali kas taip jausti pušyno kvapą, kaip džiovininkas. Gal tik vienas artojus, po sunkaus kasdieninio darbo kietan patalan guldamas, tokį pat jausmą turi... Nors buvau išsinešęs knygą ir ketinau jau skaityti, bet pamečiau ją ant žemės, išsitempiau visas ir, kaip mažas vaikas, lepinaus, tuo kvapu alsuodamas. Ėmė noras suimti gniaužtan visą tą pakvipusį orą ir, pravėrus savo krūtinę, vienu rėžtu sugrūsti jį plaučiuosna: pasotinti juos, alkanus, to oro ištroškusius. Bet buvau toksai silpnas, tos galios neturėjau... Gulėjau aukštielninkas ir gėriau tą kvapą, gėriau. Akimis klajojau po medžių viršūnes: žiūrėjau, kaip „pušin iš pušies voverytė liuoksi“, klausiaus, kaip tarp šakelių nematomi paukščiai čeža ir įvairiais balseliais gieda. Ir taip ramu, taip gera rados. Nors negalėjau savo kojomis naudoties, negalėjau po kalnelius laipioti, po klonius lakstyti, negalėjau šūkauti ir dainuoti, kaip tat tik moka žmogus, miškan intėjęs: tečiaus buvau dėkingas Sutvertojui ir už tat, kad dar turėjau sveikas akis ir gerą ausį. Juk tūlas ir to tiek neturėjo...

Iš vasarinių namų susirinko netoli manęs gražiai apsitaisę vyrai ir moterys, jaunuomenė ir vaikai, - visi linksmi ir laimingi. Vieni ėmė žaisti, kiti apsėdo dailų dirvonėlį, treti išsisklaidė po mišką - juokaudami ir dainuodami. Visi šitie miesto gyventojai, dėl pailsio ir įvairumų tame miške susirinkusieji, buvo kaip iš pasakos išėję: gražios, šviesiais rūbais pasipuošusios moterys mirgėjo tarp medžių kaip sužydę žolynai daržely. Int jas žiūrint, regėjos, kad nėra pasauly vargų ir ašarų, nelaimės ir bado, e jeigu ir yra, tai ne čia, bet ten, toli už miško, iš kur aidas neateina. Int jas žiūrėdamas, norėjau nors ant valandėlės užmiršti ir savo ligą, ir tą, kas už to miško dėjos; norėjau tikėti, kad čia niekur mažiausio nelaimės šašėlio neišvysiu...

Tik staiga kažin koks ypatingas, niekados dar negirdėtas balsas man ausyse sudejavo. Sudejavo kaip senatvės skundas, nelaimių atbalsis. Taip dejuoti galėjo tik žmogus senas, labai senas, ir labai nelaimingas. Tam garsui nėra raidžių: jo negalima žodžiu išreikšti, - galima tik jausti... Atsigręžiau nustebęs: žiūrėjau ir laukiau... Iš ažu namo kertės išlindo sena aukšta moteriškė. Ėjo jinai tiesiai int mane, lazdele pasirimsčiuodama ir dejuodama. Ją pamatęs, greitai nusisukau. Bet pajutau, kad jinai jau prie manęs: stovi, tiesiai int mane savo baisias akis intbedusi. Neišturėjau: sudrebėjau ir atsigręžiau. Pamačiau tas jos akis. Ne, tai ne akys. Tai buvo du taškai, klaikūs, be gyvybės. Tokį įspūdį, kaip tos jos akys, gali ant žmogaus padaryti tik užgesusios žvaigždės, iš artie matomos. Taip, tai buvo užgesusios žvaigždės. Tik tos žvaigždės dar matė: jos tiesiai int mane žiūrėjo...

- Ko tamsta nori? - dusliu balsu paklausiau, visas krūptelėjęs.

Nieko neatsakė: ar negirdėjo, ar gal nesuprato. Tik, intbedusi savo klaikias akis, žiūrėjo int mane.

Nežinojau, kas daryti: buvo ir nesmagu, ir gėda. Krepšio su savim neturėjo: nežinojau, ar jinai ubagė. Suradau kišenėj du skatiku ir atsikėlęs įspraudžiau jai rankon. Nejuto... Du skatikai nulėkė iš rankos žemėn, e jinai, nei karto nemirktelėjus, žiūrėjo int mane. Krūtinėj pajutau šaltą sopulį. Neturėjau kur dėties...

Tik staiga moteriškė atsigręžė visa kiton pusėn ir išvydo ant dirvonėlio žmones. Sudejavo, e jos lūpos ėmė krutėti. Išgirdau, kaip sunkiai, tyliai prakalbėjo:

- Kiek ponų... kokie jie visi gražūs...

Staiga vėl intbedė int mane akis ir paklausė:

-Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?…

Intbedus akis pastovėjo… Paskum, tartum atsakymo nesulaukusi, nuėjo takeliu dejuodama.

Ant dirvonėlio, ją išvydę, visi nutilo. Tartum giltinė pro šalį pralėkė. Ir jie, kaip ir aš, mėgino išsibodėti nuo jos skatikais. Bet tie skatikai mažai, matyt, tai moteriškei rūpėjo. Pastovėjusi, kiek jinai pati norėjo, išnyko iš visų mūsų akių kaip klaikus „memento mori“...

***

Po to kuone kas diena, tuo pačiu laiku, išgirsdavau jau žinomą, ypatingą ir skaudų dejavimą ir iš ažu namo kertės išvysdavau išeinančią seną seną moteriškę. Pro mane eidama, visados sustodavo ir, intbedus savo klaikias, be gyvybės akis, ilgai ilgai int mane žiūrėdavo. Kad ir klausdavau, nieko nuo jos negalėdavau patirti. Tik viena vis girdėdavau:„Kiek ponų... kokie jie visi gražūs...“ Ir: „Ar nežinai tamsta, kur mano Petriukas?..“ Bet kas tas jos Petriukas, nepasakydavo... Ir eidavo taip pro šalį, dejuodama, lazdele pasirimsčiuodama, sunkią sunkią metų naštą nešdama. Pasirodydavo ir išnykdavo iš visų mūsų akių kaip klaikus „memento mori“... Ir taip kuone kas diena, per visą vasarą...

Pripratau int ją... Jau ramiau galėjau matyti ir tas klaikias, be gyvybės akis, ir tą nesuskaitomą skaičių raukšlių, kuriomis, kaip tinklu, buvo išraizgytas moteriškės veidas... Prisižiūrėjau: Dieve, kiek tasai senas veidas raukšlių ir raukšlelių turėjo! Ilgi ilgi gyvenimo metai rašė ant to veido sopulius ir ašaras ir vargų klaikumą - rašė rūpestingai, be gailesčio. Likimo pirštas nepraleido nei mažiausio atsitikimo, - visa ton gyvenimo knygon įrašė. Taip, tai buvo gyvenimo knyga - atadengta, nors ir sunkiai suprantama... Per dienų dienas ton knygon žiūrėdamas, skaičiau jos įstabius žodžius ir... šį tą supratau... Tiesa, ne be žodyno:daug man geri žmonės padėjo...

Liūdna pasaka!..

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Liūdna pasaka“, I dalis. Vartotojo pateikta Antologijos skaitmeninė PDF kopija, p. 37–38. Leidimo metai ir spaudinio bibliografija kopijoje nenurodyti..

Apie ištrauką. Pateikiama visa pirmoji apysakos dalis. Pasakotojas vasaroja miške, ieškodamas sveikatos. Sutiktos moters istorija šiame skyriuje dar tik pradedama pažinti.

Žodžiai. Džiovininkas – džiova (tuberkulioze) sergantis žmogus; skatikas – smulkus pinigas. „Memento mori“ (lot.) – „atmink, kad mirsi“. Šaltinyje išlaikytos senesnės formos: „int“ – „į“, „šašėlis“ – „šešėlis“, „atadengta“ – „atidengta“.

Kodėl svarbu neskubėti vertinti kito žmogaus?

Apie kitą žmogų dažnai sprendžiame iš vieno gesto ar trumpo atsakymo. Toks įspūdis gali būti stiprus, tačiau jis dar nepaaiškina elgesio priežasčių. Neskubėti vertinti svarbu todėl, kad pirmoji reakcija kartais slepia nepažintą istoriją, o ramus pokalbis leidžia ieškoti tikslesnio santykio.

Biliūno apysakos „Liūdna pasaka“ pradžioje pasakotoją išgąsdina senos moters dejavimas ir žvilgsnis. Jis mėgina duoti jai pinigų, nors nežino, ar ji elgeta. Monetos nukrinta, o moters klausimas apie Petriuką taip ir lieka nepaaiškintas. Pirmoji reakcija nukreipta į greitą atsaką, bet kančios priežasties neatskleidžia. Tik per beveik kasdienius susitikimus pasakotojas ima įsižiūrėti į raukšles, kurios jam primena gyvenimo knygą. Išvaizdoje pradeda matyti ilgą žmogaus patirtį. Jam padeda ir kiti žmonės. Taigi atsisakius pirmo įspūdžio atsiranda galimybė daugiau sužinoti, nors visas svetimas gyvenimas iš karto nepasidaro aiškus.

Įsivaizduokime, kad bendraklasis vis atsisakytų po pamokų pasilikti ruoštis klasės išvykai. Kiti galėtų nuspręsti, kad jis tik nori pasinaudoti jų darbu, ir nebeskirti jam jokios užduoties. Tačiau ramiai paklausus galėtų paaiškėti, kad sutartu laiku jis kasdien turėtų paimti mažą seserį iš darželio. Ši aplinkybė pakeistų atsisakymo prasmę. Mokinys galėtų prisidėti kitu laiku: per ilgąją pertrauką parengti daiktų sąrašą, apskaičiuoti, kiek reikėtų bilietų. Bendras darbas vis tiek reikalautų jo pastangų, bet pareigos būtų derinamos su tikromis galimybėmis. Šis kasdienis nesusipratimas daug mažesnis už kūrinyje atsiveriantį skausmą. Vis dėlto jis parodytų panašų skubėjimo pavojų: nežinoma priežastis būtų pakeista neigiamu žmogaus apibūdinimu.

Vadinasi, atidėti vertinimą verta, kad nepaverstume savo spėjimo svetimo gyvenimo tiesa. Ilgesnis dėmesys ir klausimai gali atskleisti tai, ko pirmas įspūdis neparodo. Tuomet lengviau ir suprasti žmogų, ir pagrįstai tartis, ko galime vieni iš kitų tikėtis.

Literatūrinis argumentas aiškina, ko neparodo pirmas įspūdis. Įsivaizduojamas kasdienis argumentas nagrinėja, kaip nežinoma aplinkybė galėtų pakeisti bendro darbo vertinimą. Jų patirčių mastas atskiriamas.

Redaguok. Įsivaizduojamoje situacijoje atskirk tris dalykus: ką bendraklasiai pastebėtų, ką iš to nuspręstų ir ką sužinoję galėtų pakeisti. Visas sugalvotas pasekmes palik sąlygines. Išvadoje sujunk atidesnį supratimą ir pagrįstą tarimąsi.

Remiamasi NŠA PUPP rašymo kriterijais ir kalbų PUPP aprašo lietuvių kalbos ir literatūros dalimi.

Viso lietuvių kalbos ir literatūros PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šios užduoties 250–300 žodžių apimtis ir keturios pastraipos yra mokymosi atrama. Aukščiausiems argumentavimo taškams reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo; vien įsivaizduoto atvejo įtraukimas maksimalių taškų negarantuoja.

Sugalvotame atvejyje patikrink visas pasekmes: mokinio paaiškinimas, kitas laikas ir užduotys tebūna galimybės. Literatūrinio ir kasdienio skausmo masto nesutapatink. Išvadoje pateiktais argumentais pagrįsk neskubėjimo prasmę.