Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų mokomąjį rašinį klausimu „Kodėl padėdamas žmogus kartais pasikeičia pats?“ Vieną argumentą išplėtok remdamasis Vilimaitės novele, kitą – aiškiai įvardyta įsivaizduojama kasdiene situacija. Paaiškink, kaip pagalbos veiksmas pakeičia padedančiojo požiūrį.

Evelina, maža, užsispyrusi mergaitė, stovėjo ir žiūrėjo, kaip mama pakuojasi daiktus – lengvus šalius, spindinčias kurpaites, aksomus ir šilkus.

– Aš tau kasdien skambinsiu, – kalbėjo mama. – Aš tau palieku pinigų skanėstams, štai, žiūrėk, – pinigai šitoje kriauklelių dėžutėje… Atsimeni, mes ją pirkome Jaltoje?.. – Mama maldaujančiomis akimis žiūrėjo į Eveliną, laukdama, kad ši nusišypsotų ir pultų jai ant kaklo.

– Gerai, – abejingai atsakė Evelina. Ir, palikusi mamą vieną tvarkyti, nuėjo į svetainę ir įsijungė televizorių.

Mama nuvargusi prisėdo ant lagamino. „Gal nevažiuoti?“ – galvojo ji. Tačiau tuoj nuginė šalin tą mintį, nes šitas konkursas užsienyje jai buvo labai svarbus. Mama buvo viską suplanavusi: Evelina pietaus mokyklos valgykloje, nakvoti pas ją po spektaklio ateidinės viena bičiulė iš choro, ji ir vakarienę paruoš. Na, o tas kelias laisvas valandas po pamokų, kad Evelina nenuobodžiautų, žinoma, būtų gerai kuo nors užpildyti, tačiau mama niekaip nesugalvojo, kur ją įtaisyti: iš baleto studijos Eveliną pašalino, nes ji buvo storulė, iš jaunųjų gamtininkų stoties ją išmetė, nes pragaišino jūrų kiaulytę, išleidusi ją palakstyti po krūmus, pianistė jos atsisakė dėl amžino tinginiavimo… Ką čia sugalvojus? – mąsto Evelinos mama. Ji priėjo prie lango ir, tvarkydama užuolaidas, pažvelgė žemyn į kiemą. Priešais stovinčio namo pusrūsio durys buvo skaisčiai apšviestos dviem lemputėmis ir buvo matyti prisegtas didelis lakštas popieriaus, ant kurio didelėmis raidėmis buvo užrašyta: „Mokau piešti paukščius ir siuvinėti kryželiu.“

Užsimetusi apsiaustą, mama su kambarinėmis klumpaitėmis nubėgo laiptais į apačią, perkirto mažą kiemelį ir atsidūrė prie laiptelių, vedančių žemyn. Ji pasibeldė ir laukė stipriai plakančia širdimi – juk čia beveik sprendėsi jos dukrelės likimas. Labai negreit ten, viduj, pasigirdo šlamesys, krebždėjimas, pagaliau prasivėrė durys, ir maža, sulinkusi senutė jai džiaugsmingai nusišypsojo.

– Aš norėčiau matyti mokytoją, – tarė Evelinos mama. – Tą, kuri piešia paukščius…

– Ir siuvinėja kryželiu? – dar džiaugsmingiau nusišypsojo senutė. – Ir paslaptingai sukuždėjo: – Tai aš… Jau visą mėnesį laukiu, kad kas nors ateitų… Ir štai pagaliau jūs atėjote! Prašau į vidų, ir mes susitarsime dėl sąlygų… – Ji, tarsi įvertindama, apžiūrėjo jaunąją moterį.

Šiek tiek nusivylusi Evelinos mama įėjo vidun paskui senutę. Ji išsigando, kad galima taip ankštai gyventi – ten buvo tiek vietos, tarsi būtum patekęs sieninio laikrodžio vidun. Tačiau aplink buvo labai švaru ir kvepėjo levandomis.

– Štai mano darbo pavyzdžiai – čia kryželiu išsiuvinėtas paveikslas „Angelas saugo vaiką, miegantį ant bedugnės krašto“, – pasididžiuodama pasakė senutė. – O čia jau baigiu kilimėlį altoriui… Parodykite savo akis, – tarė ji jaunajai moteriai, vesdama ją prie pusrūsio lango. – Šitam darbui reikia skaisčių akių.

– Ne, tai ne aš. Norėčiau susitarti dėl dukrelės.

– Ar ji moka įverti siūlą į adatą? – Šypsodamasi paklausė senutė.

– Aš manau, kad moka, – netvirtai pasakė jaunoji moteris.

– Tada aš ją priimu.

***

Spardydama Pepsi skardinę, Evelina parėjo namo. Butas, išvažiavus mamai, buvo tuščias ir tarsi padidėjęs. Evelina pyko ant mamos, kad ją paliko. Ir dar buvo labai nepatenkinta, kad turi vaikščioti į tas siuvinėjimo pamokas.

Jau pačią pirmą dieną senutė supynė Evelinos garbanas į storą kasą, kad plaukai nelįstų į akis. Pamokė ją lankeliu ištempti audinį, ir tada Evelina kategoriškai atsisakė pasiimti į rankas adatą ir nusviedė lankelį ant grindų.

– Ak, – susikrimtusi tarė senutė, – kaip čia atsitiko, kad jaunos mergaitės nebenori mokytis siuvinėti kryželiu? Juk gali kada nors prireikti šitokiu būdu užsidirbti duoną.

Ji taip sielvartavo, kad net atsigulė ant savo mažos, beveik vaikiškos lovos ir žiūrėjo į Eveliną dūsaudama, aiškiai jos gailėdamasi.

– Gal verčiau pieškime paukščius? – pasiūlė Evelina nesmagi.

– Labai gaila, vaikeli, bet šiuose namuose šiandien nėra nei dažų, nei tinkamo popieriaus, – apgailestaudama tarė senutė. – O paskui aš tave išmokysiu piešti perlinę vištelę ir antį, ir net erelį, susisukusį lizdą kalnuose…

– Tai aš išeinu, – tarė Evelina. – Man čia nėra ką veikti. – Ir ji iš tikrųjų išėjo, taip trenkusi durimis, kad net suvirpėjo angelo sparnai paveiksle.

Kitą dieną Evelina rado senutę gulinčią.

– Aš turiu prašymą. Kažkodėl šiandien mane visai apleido jėgos… Čia pat už kampo yra labdaros valgykla. Tu pasiimk štai šituos indus. – Senutė parodė puodelį. – Ir parnešk man ko nors užvalgyti. Ką duos. Nesvarbu. Aš viską mėgstu. Pasakyk, kad „siuvinėtoja šiandien blogai jaučiasi“…

Evelina, pagriebusi indus, kaip audra įsiveržė į tą vargšų žmonių valgyklą. Dvi vienuolės jau šluostė stalus, ir valgio jau nebebuvo likę.

– Siuvinėtoja šiandien blogai jaučiasi, – tarsi kokį slaptažodį pasakė Evelina ir pamatė, kaip susijaudino jaunos vienuolės veidas.

Paėmusi puodelį, ji įdėjo truputį košės, išgrandžiusi iš katilo dugno, ir kelias riekutes duonos, kurias buvo pasilikusi sau.

– Tik tiek? – paklausė Evelina.

– Rytoj ateik anksčiau, – pasakė vienuolė maloniai. – Turėsime sriubos, kukulių… O šiandien jau viskas.

Tą dieną senutė siuvinėtoja karališkai papietavo. Ji stebėjosi, koks gausus ir sotus šiandien valgis – Evelina parnešė iš labdaros valgyklos picą su grybais, mielines, pagerintos tešlos bandeles su ryžiais ir dar du bananus.

– Vaikeli, tu būtinai turi suvalgyti vieną bananą, – įkalbinėjo ji Eveliną.

Evelina sėdėjo senutės kojūgalyje ir šypsojosi ta savo šypsena, kurios taip ilgėjosi jos motina. Šią akimirką Italijoje, pasibaigus konkursui, jai dėjo ant galvos laurų vainiką už dainavimą – kito tokio balso nebuvo visame pasaulyje!

– O dabar susirask lankelį, įsiverk siūlą į adatą, ir pradėkime darbuotis. Žiūrėk, kaip tu panaši į tą vaiką, kurį saugo angelas.

Evelina nenorom įsižiūrėjo į išsiuvinėtą paveiksliuką ant sienos. Mergaitė, garbanota, rubuilė, sveika, ilgomis blakstienomis, kurios metė ant veido šešėlius, nerūpestingai gulėjo visai ant bedugnės krašto, minkštose samanose, čia pat stiebėsi viržiai, nusagstyti mažyčiais violetiniais žiedeliais, – ir visa tai – išsiuvinėta „kryželiu“…

– Ak, aš niekada taip neišmoksiu, – pasakė Evelina.

Pradėsime nuo gėlytės, pačios mažiausios gėlytės širdies kampelyje.

Šaltinis: Bitė Vilimaitė, „Papartynų saulė“, 2012 m. skaitmeninis leidinys, PDF p. 583–589. Antraštėje nurodyta: skaitmeninta iš knygos „Papartynų saulė“, Vilnius: Tyto alba, 2002; skaitmeninio leidinio ISBN 978-5-430-05886-9.

Apie tekstą. Pateikiama visa novelė. Originalus ženklas *** skiria pokalbį prieš motinos išvykimą ir vėlesnius Evelinos susitikimus su siuvinėtoja.

Žodis. Siuvinėjimo lankeliu įtempiamas audinys.

Kodėl padėdamas žmogus kartais pasikeičia pats?

Padėdamas kitam žmogus gali tikėtis paprasto rezultato: nunešti daiktą, sutvarkyti kambarį, baigti darbą. Tačiau kartais pagalba pakeičia ir jo paties požiūrį. Susidūręs su kito poreikiu jis pamato, ko anksčiau nepastebėjo, ir išmoksta atidžiau vertinti savo elgesį.

Bitės Vilimaitės novelėje „Kada piešime perlinę vištelę?“ Evelina iš pradžių nenori lankyti siuvinėjimo pamokų. Pirmasis bandymas baigiasi numestu lankeliu, paskui ji trenkia durimis. Tačiau gulinčiai senutei paprašius maisto mergaitė turi konkretų tikslą ir jo imasi. Jos veržlumas dabar skirtas kitam žmogui. Pietaudama mokytoja siūlo Evelinai vieną bananą, o mergaitė sėdi prie jos ir šypsosi. Pagalba leidžia patirti abipusį dėmesį: siuvinėtoja tebėra galinti duoti, Evelina jau nėra vien nenorinti mokytis viešnia. Taip keičiasi jų santykis, o per jį – ir mergaitės buvimas pamokoje. Ji dar abejoja savo gebėjimais, bet jau lieka greta mokytojos.

Įsivaizduokime devintoką, kuris pasisiūlytų padėti kaimynui sutvarkyti sunkią įrankių dėžę. Mokinys galėtų skubėti kuo greičiau atrinkti nereikalingus daiktus ir iš pradžių norėtų išmesti seną surūdijusį raktą. Kaimynas paaiškintų, kad jis tebetinka konkrečiai seno dviračio veržlei, kurios naujesni įrankiai nepasiekia. Jei berniukas išklausytų, pagalba taptų ir proga pripažinti kito patirtį. Jis galėtų nešti dėžę, rūšiuoti pagal kaimyno paaiškinimą ir suprasti, kad išvaizda dar nepasako daikto paskirties. Tokia situacija galėtų pristabdyti įprotį spręsti už kitą. Padėdamas mokinys pats mokytųsi klausti, o atliktas darbas būtų tikslesnis dėl bendradarbiavimo.

Vadinasi, padedantis žmogus kartais pasikeičia todėl, kad pagalba priverčia pažvelgti toliau už savo pirmą įspūdį. Kito poreikis suteikia veiklai kryptį, o jo atsakas gali atverti naują supratimą. Toks pasikeitimas prasideda nuo konkretaus susitikimo ir dėmesio tam, su kuriuo atliekamas darbas.

Dvi dėstymo pastraipos aiškina skirtingus padedančiojo pokyčius: galimybę pasijusti reikalingam ir gebėjimą peržiūrėti savo skubotą vertinimą.

Patobulink argumentą. Užrašyk tris trumpus žingsnius: pradinis padedančiojo požiūris, susitikimas su kito poreikiu, galimas pokytis. Jei trečią žingsnį tik paskelbei, pridėk jo ryšį su veiksmu. Sugalvotą atvejį išlaikyk sąlyginį nuo jo pristatymo iki pasekmės.

Remiamasi NŠA PUPP rašymo kriterijais ir kalbų PUPP aprašo lietuvių kalbos ir literatūros dalimi.

Viso lietuvių kalbos ir literatūros PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Šios užduoties 250–300 žodžių apimtis ir keturios pastraipos yra mokymosi atrama. Aukščiausiems argumentavimo taškams reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo; įsivaizduotas atvejis moko plėtoti mintį, bet vien jo įtraukimas maksimalių taškų negarantuoja.

Prieš baigdamas patikrink, ar mergaitės šypsenos nepavertei baigto mokymosi įrodymu. Sugalvotame pavyzdyje ir mokinio veiksmas, ir galimas supratimas turi likti sąlyginiai. Išvadoje sujunk du išplėtotus pokyčius, nepradėdamas naujos istorijos.