Užduotis. Parašyk keturių pastraipų rašinį tema „Kodėl namuose svarbu jaustis išgirstam?“. Remkis pateikta ištrauka ir konkrečia kasdienio gyvenimo situacija. Paaiškink išklausymo ryšį su priklausymo jausmu ir bendrais sprendimais.

Bešvintant aušrai, pašoko Katrė, apvalė savo kraitį, pataisė lovą, apsigerbė drabužius; privėrusi klėties duris, ėjo į vidų.

Niekur nė gyvos dvasios nematyti, nė čiūkšt: pats įmygis vestuvininkų. Užtat gyvuliai, visą valią gavę, šnerkštė po kertes. Veršiai, avys po kiemą pliauškė; kiaulės prieangyje indus, katilus barškino, žvygindamos visas pamazgas išlaistė. Trobos durys iškeltos ir pastatytos kitame pasienyje; turbūt padaužos vestuvininkai tyčiomis tai padarė, norėdami senius sušaldyti. Troboje tėvas, įkypai lovos pavirtęs, knarkė, o šuo greta kaulą graužė; nebeatsiriedamas nuo paršelių, įsikėlė į lovą. Motina, kojas pakišusi po krosnim, galvą ant židinio tarpangyje pasigūmurusi dėvimuosius kailiniukus, pelenuose skaniai kaip pūkuose miegojo. Paršeliai, susiglaudę apie apgriuvusį židinį, kriūkinosi, prašydami šeimininkės pusryčio, bet ši nieko nejuto. Gaidys, pašokęs ant stalo, kutnojo vištas prie trupinių; šios mušėsi su katėmis apie išvartytus pieninuotus puodelius. Žąselės nedrąsios prie slenksčio gagėjo, galveles kraipydamos, spoksojo į muzikantus, išsitiesusius ant suolų. Kada tie knarkdami suinzgė, žąselės baidydamosi šnypštė. Asloj mažne kaip jei kieme, purvynas, o prieangyje – ko besakyti, nė išbristi nebegali.

Pamačius tokią tvarką, Katrei šiurpis perėjo per kailį, net plaukai ant galvos sučiuško. Vienok nenuleido rankų: išvarinėjo visus gyvulius, įstatė šiaip taip duris, užkamšė skarmalais išdaužytus stiklus, kad taip vėjas nepūstų, atrinko indus, sustatinėjo į kertes; sugreibusi šluotražį, šiupelį, užniko valytis, kaip beįmanydama aslą sausinti. Žvilgterėjo nejučiomis į lubas – viena lite voratinkliai! Neiškentusi perbraukė porą brūkių per balkį su šluota. Pabudo motina. Pakėlusi galvą, pusmirkomis žvalgydamos, prašneko:

– Na, padėk Dieve! Nauja gaspadinė atsirado!.. Ar seną paprotį varai? Šlavinėtis?! Čia to nereikia. Jei purvų nebraidysi, duonos neėsi. Pagaliau šiandien, ar tai gražu pirm keltuvių pašokti?! Turbūt muzikantams stuomens neturi. Mat,vyrą vieną palikusi, parkūrei valytis!.. Kas čia tavęs prašė?

Taip motinos pasveikinta, Katrė liūdnai nusišypsojo.

– Dovanok, mamunėle, už mano atsikėlimą netikru laiku, – tarė, – bet aš nekalta, be galo sušalau, nebenugulėjau, ėjau ieškoti šilimos ir vyro... nežinau, kur jisai dingo, o žiūriu, jog ir troboje jo nėra. Šilimos taip pat neradau, duris iškeltas radau, visur šalta, šlapia, vėjas... Ir tamstos taip pat vargiai miegojot, be kokio pailsio, kaip ir aš. Dabar noriu apsivalyti maždaug; pasikursime pečių ir apsišildysime visi.

– Kas gi kaltas?! – murmėjo motina. – Vakar vakarą išlėkei viena gulti, o tas miegalius kur norint pavirtęs užkirmėjo. Nebarstyk tų smilčių taip storai: dulkės be galo, kai pradės šokti.

– Ar iš purvyno dulkės? – juokėsi Katrė. – Verčiau, mama, sakyk, jog purvą didesnį išmins.

– Ginčytis mat moki! – prašneko tėvas, ropšdamos iš lovos, – pirmą rytą nori mus paneigti. Kaip ligi šiol, taip ir toliau mokės motina gaspadinauti ir be tokios ponios!

Katrė nemitusi spūdino laukan. Priešininkėje išgirdo miegančių knarkimą. Pralenkusi duris net nustebo: jos vyras bemiegąs kaip sluogtis lovoje, kaip kiaulių kinyje, greta su piemeniu, kuris, Jono spaudžiamas prie sienos, spyrėsi atgal naginėtomis, purvinomis ligi kelių kojomis. Subjaurojo, supurvino visą šoną jo šliūbinių drabužių, Katrės pasiūdintų iš gražaus ir brangaus čerkaso, jos pačios darbo. Suskudo jos širdis: ne tiek drabužių gailėjosi, kiek iš apmaudo, jog niekaip negali vyro prižadinti. Šaukia, judina, glamžuoja, kuone verkdama, o jis miega, knarkia kaip dvėsdamas.

Išgirdo motina Katrės balsą, įpuolė į priešininkę, užmetė akį, jau viską permanė.

– Tokia vikri stateisi, – tarė į marčią, – o žlembi dėl niekų! Nesumanai, ką padaryti. O taip!

Ir, pagrobusi už čiupros piemenuką, kaip sviedė iš lovos į aslą, šaukdama:

– Tu, rupūžoke, nusiauk kojas kitą sykį guldamas! O Jonuko nedraskyk pristojusi, – vėl kreipėsi į Katrę: – kai pramigs, ir atsikels... Ne dabar laikas tau lementuoti, vakare buvo neužsisklęsti klėtyje.

Persigando Katrė, matydama tokį nemielaširdingą motinos apsiėjimą. Nė galo jos kalbos nebegirdėjo: taip jai pagailo to piemenėlio, verkiančio iš skausmo ir drebančio iš išgąsčio.

Šaltinis: Žemaitė, „Marti“, „Rytą giedra: autobiografija, apsakymai“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 2005, p. 187–226; ištrauka pagal „Šaltinių“ tekstą.

Situacija. Tai pirmasis Katrės rytas po vestuvių Vingių namuose. Ištraukos tėvas ir motina yra Jono tėvai – jos uošviai.

Žodžiai. Asla – grindys, dažnai plūkto molio; šluotražis – šluota iš šakelių; balkis – lubų sija; gaspadinė – šeimininkė; priešininkė – kita trobos dalis ar kambarys; čerkasas – audinys; lementuoti – aimanuoti. Žodynėlis pateiktas už originalo ribų.

Kodėl namuose svarbu jaustis išgirstam?

Namuose žmogus tikisi turėti vietą savo poreikiams ir mintims. Kai jų niekas nesiklauso, net bendras gyvenimas gali kelti vienatvę. Būti išgirstam svarbu dėl galimybės jaustis šeimos dalimi ir kartu spręsti kasdienius sunkumus. Literatūros kūrinys parodo skausmingą atmetimo patirtį, o įsivaizduojama situacija leidžia apmąstyti paprastą bendradarbiavimo būdą.

Žemaitės „Marčioje“ Katrė pirmą rytą mėgina susikurti šiltesnę ir tvarkingesnę vietą gyventi. Ji išvaro gyvulius iš trobos, įstato duris, kamšo langus. Uošvienei paaiškina, kad pati sušalo, ir siūlo visiems pasišildyti. Taigi jos pastanga apima ir kitus namų žmones. Tačiau Vingienė ją sutinka pašaipa, o Vingis kaltina noru paneigti seną šeimininkavimą. Į konkretų poreikį atsakoma savo autoriteto gynimu. Katrė pasitraukia iš trobos, nes jos paaiškinimas santykio nepakeičia. Ši scena rodo, kaip žmogus lieka svetimas net tada, kai stengiasi prisidėti prie bendro gyvenimo. Kad jos pastanga taptų priimta pagalba, reikėtų kitų noro ją suprasti. Atsakomybės už tokį atmetimą negalima perkelti vien kalbančiajam: Katrė savo tikslą aiškiai pasako.

Išklausymas taip pat padeda rasti praktiškesnį bendrą sprendimą. Įsivaizduokime šeimą, kurioje namų darbų pasidalijimas pradėjo kelti ginčus. Vienas vaikas vakarais nuolat vėluoja pavedžioti šunį, nes tuo metu baigiasi jo treniruotė. Jei tėvai tik pakartotų, kad jis neatsakingas, tikroji kliūtis liktų neišspręsta. Išgirdę dienotvarkę galėtų sutarti, kad kitomis dienomis jis vedžios ilgiau arba perims rytinį pasivaikščiojimą. Vaikas turėtų pats pasiūlyti, kaip išlaikys savo pareigos dalį. Tuomet pokalbis nepanaikintų atsakomybės, bet leistų ją vykdyti realiomis sąlygomis. Visi aiškiau suprastų, kas ir kada turi pasirūpinti gyvūnu.

Vadinasi, būti išgirstam namuose svarbu dėl artumo ir galimybės veikti kartu. Katrės atmetimas parodo, kaip neišgirstas rūpestis stiprina svetimumą, o šeimos susitarimo pavyzdys atskleidžia išklausymo naudą. Pagarbus pokalbis prasideda nuo dėmesio tikram žmogaus poreikiui. Tuomet jo žodžiai gali prisidėti prie bendro sprendimo.

Du argumentai aiškina dvi susijusias išklausymo reikšmes: priklausymą ir bendrą sprendimą.

Svarbi riba. Katrė nėra pavaizduota kaip žmogus, kuris visai nebandė paaiškinti savo poreikio. Ji aiškiai kalba, o kiti nenori išgirsti. Kasdienėje scenoje nagrinėjamas pakeičiamas darbų susitarimas; šis pavyzdys neturi sumenkinti kūrinyje patiriamo žeminimo.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Ši keturių pastraipų sandara yra mokymosi modelis, tema – savarankiška mokomoji užduotis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.