Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kas suteikia vietai savitumo?“ Vieną argumentą pagrįsk pateiktu eilėraščiu, kitą – aiškiai įsivaizduota kasdiene situacija.

Dar tuščia. Dar sustingę praeitim tos mūro sijos.
Bet langas prasivers. Ir bokšto laikrodis išmuš…
Ir piešinys didės ir plėsis, sujudės atgijęs,
kaip kadras miesto filme nusidrieks prieš mus.

Jis duonos šiluma padvelks – sustos mašinos dengtos.
Jis žingsniais suvirpės –
    kasdien vis tais pačiais, kasdien kitais…
Tuojau ateis čia kiemsargiai, laiškanešiai, studentai,
Dažytojai, kreida ir saule išsitepę, tuoj ateis.

Į pilkas dulkes bus vaikų klegėjimas pabertas,
ir debesys balti prie čerpinių stogų pridžius…
Ant grindinio susės čia dailininkai su molbertais,
ir šeimininkės neš daržovių perkrautus krepšius.

Į šitą piešinį aš įeinu daugybę kartų
kasdien per dūlančias plytas –
   ir palydėta, ir viena…
Kasdien pro šitą seną siaurą arką
naujai nuskaidrinta erdve atsiveria diena.

Šaltinis: Judita Vaičiūnaitė, „Poezija. Eilėraščiai“, 2012 m. skaitmeninė atranka, PDF p. 19; ISBN 978-5-430-05994-1. Titule: „Skaitmeninta iš Juditos Vaičiūnaitės knygų“.

Prierašas po pavadinimu. (M. Bulakos sangvino piešinys)

Žodžiai. Sangvinas – raudonai rudos spalvos piešimo kreidelė; molbertas – stovas tapomam paveikslui laikyti; dūlantis – pamažu yrantis, byrantis. Išlaikyta pasirinkto 2012 m. skaitmeninio liudijimo rašyba ir skyryba.

Kas suteikia vietai savitumo?

Vietą atpažįstame pagal jos pastatus, tačiau savitą įspūdį kuria ir žmonių veiklos. Kasdieniai balsai, judesiai bei įpročiai leidžia pajusti, kaip ta vieta gyvena. Todėl norint ją suprasti verta pastebėti, kas joje kartojasi ir kam ji svarbi.

Juditos Vaičiūnaitės eilėraštyje „Pilies skersgatvis“ pradžioje regimas piešinys atrodo tuščias ir sustingęs. Vėliau numatoma atgyjanti erdvė: atsivers langas, atsklis duonos šiluma, ateis kiemsargiai bei laiškanešiai. Dailininkai su molbertais ir nešamos daržovės rodo skirtingus žmonių užsiėmimus. Savitumas atsiranda iš jų susitikimo toje pačioje miesto vietoje. Ypač svarbūs žingsniai, kurie kasdien tie patys ir kartu kiti. Įprastas kelias gali sujungti skirtingas dienas bei žmonių patirtis. Pabaigoje pati kalbančioji įeina pro seną arką ir patiria naują dienos atsivėrimą. Šis poetinis judesys parodo asmeninį jos ryšį su vieta.

Įsivaizduokime mokinį, kuris turėtų papasakoti apie nedidelį miestelio turgelį. Iš pradžių jis galėtų išvardyti tik stogelius ir prekystalius. Apsilankęs penktadienio rytą pastebėtų daugiau: vienas prekiautojas dėliotų skirtingų obuolių dėžes, kitas pirkėjui paaiškintų, kuo skiriasi dvi duonos rūšys. Prie gėlių sustoję žmonės galėtų aptarti, kur jas sodins. Mokinys neprivalėtų visų kalbinti ar skubėti daryti išvadų apie jų gyvenimą. Jam pakaktų pažymėti konkrečius stebėtus veiksmus ir paaiškinti, kokį įspūdį jie kurtų. Tuomet aprašymas parodytų, kuo turgelis skiriasi nuo tuščios prekybos aikštės. Skirtingu metu turgelio įspūdis galėtų keistis: ištuštėję prekystaliai ir sukrautos dėžės primintų pasibaigusį dienos darbą. Vietos savitumas išryškėtų per paprastą žmonių bendravimą.

Taigi vietai savitumo suteikia pastatų ir žmonių gyvenimo sąsaja. Architektūra išlaiko atpažįstamą pavidalą, o darbai, balsai ir pasikartojantys susitikimai pripildo ją patirties. Aprašydami konkrečias detales galime tiksliau parodyti, kodėl viena pažįstama vieta palieka būtent tokį įspūdį.

Turgelio atvejis sukurtas ir pasakojamas tariamąja nuosaka. Stebimos detalės nekeičiamos išgalvotomis gyventojų biografijomis.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Visam PUPP tekstui nustatytas 200 žodžių minimumas. Šios mokomosios užduoties apimtis – 250–300 žodžių, sandara – keturios pastraipos.

Iš viso – iki 30 taškų. Pateikti maksimumai, pavyzdys neįvertintas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo; sukurtas kasdienis atvejis yra mokymosi atrama ir savaime tokio įvertinimo neužtikrina.