Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kas kelionėje padeda neprarasti namų jausmo?“ Vieną argumentą pagrįsk pateiktu eilėraščiu, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrenda paukščiai,
kiekvieną rudenį palieka tėviškėj lizdus.
Kiekvieną rudenį jie skrenda, kad sugrįžtų,
kai vėl į žemę grįš pavasaris skardus.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrendantieji paukščiai
savų sparnų plazdėjimu išrašo ilgesį
ant mėlyno dangaus skliautų.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrendantieji paukščiai
čiulbėdami ar melsdamies aplėkdavo laukus,
nes jų gyvenimas, kaip ir žmogaus kelionė, yra nežinomai trapus.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrenda paukščiai,
kiekvieną rudenį jie skrenda dideliais būriais,
kad niekas ilgoje kelionėj nepalaužtų,
kad širdį atgaivintų tėviškės sapnais.

Kiekvieną rudenį iš mano žemės skrendantieji paukščiai
savų sparnų plazdėjimu išrašo ilgesį
ant svetimo dangaus kelių.

*

Ar gali nenorėt į gimtą žemę grįžt žmogus?

Šaltinis: Algimantas Pagėgis [Algimantas Mackus], „Elegijos: eilėraščiai“. Chicago: Sūduva, 1950 (bibliografinis „Tekstai.lt“ perspaudo kreditas; spaudos puslapis nenurodytas).

Pateikiamas visas eilėraštis. „Elegijų“ perspaudo bibliografijoje autorius įvardytas Algimanto Pagėgio slapyvardžiu.

Kas kelionėje padeda neprarasti namų jausmo?

Kelionėje namus primena ne vien pasiimtas daiktas. Jų artumą gali palaikyti draugija ir galimybė papasakoti, ko ilgimasi. Tuomet pažįstami vaizdai išlieka susiję su žmogaus gyvenimu net pasikeitus aplinkai. Svarbu turėti su kuo tuo ryšiu pasidalyti.

Mackaus eilėraštyje „Mano žemės paukščiai“ išvykstantieji palieka savus lizdus ir skrenda dideliais būriais. Bendram skrydžiui suteikiama paskirtis – kad kelionė jų nepalaužtų. Širdį siekiama atgaivinti tėviškės sapnais, tad toli esanti vieta tebėra vidinė atrama. Vėliau dangus pavadinamas svetimu, tačiau ilgesys jame ir toliau išrašomas sparnais. Šis vaizdas leidžia suprasti, kad nauja aplinka neištrina prisirišimo. Draugija ir išsaugomas namų paveikslas gali lydėti kelyje, nors pats grįžimas dar lieka ateityje.

Tarkime, mokinė išvyktų į savaitės animacijos stovyklą kitoje šalyje. Vakarais jai trūktų savo kiemo, nors užsiėmimai patiktų. Kurdamas trumpą filmuką kiekvienas dalyvis turėtų parodyti vieną brangią vietą. Mokinė pasirinktų girgždančius kiemo vartelius ir juos užstojantį kaštoną, tačiau iš pradžių abejotų, ar toks paprastas vaizdas kam nors įdomus. Kambario draugė galėtų paklausti, kas už tų vartelių pasitinka ir kokį garsą jie skleidžia. Aiškindama mokinė prisimintų konkrečią namų akimirką ir galėtų ją perkelti į piešinį. Draugė pasiūlytų palyginti abiejų pasirinktus įėjimus į namus, ne reikalautų vienodo siužeto. Bendras aptarimas suteiktų progą išsaugoti savą detalę tarp svetimos aplinkos įspūdžių. Namų ilgesys galėtų likti, bet su juo jau būtų kuo pasidalyti.

Taigi namų jausmą kelionėje padeda saugoti ryšys su kitu ir galimybė išreikšti savo atmintį. Mackaus skrydžio vaizdas tai sieja su būriu bei tėviškės sapnais, įsivaizduota stovykla – su konkretaus prisiminimo išklausymu. Namai išlieka artimi, kai jų ženklams atsiranda vietos ir naujoje patirtyje.

Stovyklos atvejis sąlyginis. Piešinys ir išklausymas gali padėti išreikšti ilgesį, tačiau tekstas nežada, kad jis visai išnyks. Ši mokyklinė kelionė nepristato tremties ar lagerio patirties.

Atrama – lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašas ir rašymo vertinimo kriterijai. Viso lietuvių kalbos kuriamo teksto minimumas yra 200 žodžių. Šios klasės pratybos siūlo 250–300 žodžių keturių pastraipų modelį.

Iš viso – iki 30 taškų. Tai kriterijų maksimumai, ne suteikti pavyzdžio balai. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui reikia tvirto literatūros ar kultūros žinių pagrindo; įsivaizduotas atvejis moko konkretinti argumentą ir pats tokio įverčio neužtikrina. Keturios pastraipos nėra privaloma visų PUPP žanrų forma.