Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių išplėtotą pastraipą klausimu „Kaip šūksniai ir klausimai kuria veržlų balsą?“ Aptark trumpų kreipinių, retorinių klausimų ir pasikartojimo poveikį. Kiekvieną pasirinktą kalbos ypatybę susiek su kalbančiojo laikysena.

Pasikinkęs jauną vėją,
Vėtrą šaunią apkabinęs,
Leidžiuos per padangių plynes
Su pavasariu lenktyniais.

Gulbės – kelią!
Gervės – kelią!
Debesų keliu didžiuoju
Aš važiuoju!

Mano skraistė lengvo rūko
Plasta padangėj ištįsus.
Mano vėtra kai padūko –
Išsislapstė žvaigždės visos,
Mėnuo nuo dangaus paspruko.

Kas man vėtrą paviliotų?
Kas man vėją pažabotų?
Debesų keliu didžiuoju
Tik aš vienas tevažiuoju...

Lik, pavasari, tarp pievų!
Gaudyk savo varles, sliekus...
Paukštės ilstančios, – sudievu!
Aš pralenkiu ir palieku.

Šaltinis: Kazys Binkis, „Vėjavaikis“, rinkinio „100 pavasarių“ skyriuje. „Šaltinių“ skaitmeninė eilėraščių atranka, PDF p. 10–11; nurodytas tekstinis pagrindas: Raštai I, Vilnius: Pradai, 1999.

Žodžiai. Pasikinkęs – į vežimą ar kitą traukiamą daiktą įkinkęs; čia vaizduotėje pasitelkiamas vėjas. Plynės – atviros platumos; skraistė – ant pečių dėvimas apsiaustas; pažaboti – sutramdyti. Leidžiuos, padangėj, ištįsus – sutrumpintos formos leidžiuosi, padangėje, ištįsusi. Prie eilėraščio spausdinama data [1921].

Kaip šūksniai ir klausimai kuria veržlų balsą?

Kazio Binkio eilėraštyje „Vėjavaikis“ kalbančiojo veržlumą kuria įsakmūs šūksniai ir atsakymo nelaukiantys klausimai. Pradžioje jis įsivaizduoja pasikinkęs vėją ir lenktyniaujantis su pavasariu. Gamta tampa judėjimo jėga, o kelionės ribos atrodo išnykusios. Kreipiniai „Gulbės – kelią!“ ir „Gervės – kelią!“ šį pasitikėjimą paverčia girdimu reikalavimu. Abi trumpos eilutės sudarytos vienodai, todėl skamba tarsi vienas po kito siunčiami raginimai pasitraukti. Iš karto po jų kalbantysis paskelbia pats važiuojantis debesų keliu. Kalbantysis save iškelia į įsivaizduojamo vyksmo centrą. Vėliau retoriniai klausimai apie vėtros paviliojimą ir vėjo pažabojimą pratęsia iššūkį: sunku įsivaizduoti ką nors galint sustabdyti tokį keliautoją. Klausimai nereiškia, kad jis nuoširdžiai ieško pagalbininko. Juose girdėti pasididžiavimas savo nepažabojama jėga. Pasikartojusi debesų kelio eilutė susieja šį posmą su ankstesniu šūksniu, tačiau dabar ypač pabrėžiamas vienumas. Baigiamajame posme kalbantysis liepia pavasariui likti pievose ir atsisveikina su ilstančiais paukščiais. Jo veržlumas spartina vaizduotės kelionę ir vis labiau atskiria kalbantįjį nuo pralenkiamų kitų. Šitaip kreipinių ir klausimų kaita atskleidžia balsą, kuriam svarbu pačiam rinktis tempą ir nesileisti sulaikomam. Skaitytojas pajunta energiją iš pačios sakinių sandaros, net jei kelionės nelaiko tikru įvykiu.

Veržlumas juntamas ne vien iš kelionės vaizdų: jį kuria ir sakinių sandara. Pastraipoje analizuojama, kaip kalbantysis kreipiasi į kitus ir skelbia savo išskirtinumą.

Svarbu paaiškinti priemonės poveikį, ne vien pavadinti ją šūksniu ar retoriniu klausimu. Balsas išlieka drąsus; tekstas nepasako, kad vėliau jis dėl savo kelionės gailėsis.

Šios vienos mokomosios pastraipos įsivertinimas. 170–195 žodžių tikslas skirtas užduočiai klasėje; viso PUPP darbo taškų ar apimties nuoskaitų vienai pastraipai netaikome.