Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių išplėtotą pastraipą klausimu „Kaip smalsumas pakeičia prievaizdo elgesį?“ Remkis Simano prisiminimu ir paaiškink, kiek ilgai pasikeitęs santykis išlieka.

Niekas kitas visame sodžiuje nemėgdavo taip pasakojimų, kaip dėdė Simanas. Patirs, būdavo, kad aš parvažiavau, ir ateina šventadienį pas mane naujienų pasiklausytų. Ir jeigu tik pradėdavau pasakoti, nebepaleisdavo: klausydavo ligi sutemos, ligi vidunakčio. Jeigu dar kita ką labiau mėgdavo, tai tik savo ūkį ir medžioklę, kurios ir senas būdamas negalėjo išsižadėti. Taigi dabar sunku man buvo išsisukti: noromis nenoromis turėjau pradėti... Žodis po žodžio priėjome ir prie astronomijos. Kada jau išmatavome saulės didumą ir žvaigždžių tolumą ir išreiškėme savo nustebimą dėl Dievo galybės ir prigimties neapsakomų grožybių, mano brolis tarė:

– O kodėl gi dieną žvaigždžių nematyti?

Kada jam tai išaiškinau, dėdė Simanas atsiliepė:

– O aš ir dieną esu matęs!..

– Nejaugi tamsta matei? – paklausėva su broliu.

– Mačiau... – atkartojo Simanas ir, lazdos atsirėmęs, pradėjo pasakoti:

– Seniai tai buvo... Dar aš, judviejų tėvai amžiną atilsį ir visi mūsų sodžiaus po ponais tebebuvom... Kratėva šitai aname lauke pamiškėje mudu su Baltrum Rudoku mėšlą, skubėjova dirbti, nes buvo jau po pietų, o ligi vakaro turėjova nukratyti dar didelį mėšlu apvežtą lauko plotą. O neduok Dieve, būdavo, nepabaigsi darbo! Taigi dirbova išsijuosusiu. Besišluostydamas nuo kaktos prakaitą, pakėliau galvą, žiūriu – pro pat pušies viršūnę mirksi danguje žiburėlis šaly debesio, po kuriuo ką tik saulė palindo.

– Žiūrėk, – sakau Baltrui, – ar ne žvaigždė žiba?

– Ar tu sapnuoji? – atsiliepė Baltrus ir pakėlė galvą.

– Bet tu pažiūrėk, – atsakiau jam. – Argi nieko nematai pakrašty debesėlio, kur šit už tos pušies niūkso?

– Iš tiesų, – sušuko Baltrus, – lyg tartum kas žiba!

Sustojova abudu, žiūriva į tą žvaigždę ir galvojava, kas tat galėtų būti, kad dieną žvaigždė pasirodė. Tik pamatėva: nebetoli eina prievaizdas Gimbutas (tas pats, kurs ir dabar paupyje tebegyvena). Per visą kūną mudviem šiurpas perėjo.

– O ko jūs čionai, uncvotai, sustoję stovit, a? – suriko prisiartinęs.

– Pamačiau, ponuli, žvaigždę, – sakau, visas drebėdamas, – tai žiūriva su Baltrum. Nežinova, kas tat gali būti...

– Kokią žvaigždę, kur? – paklausė.

– Žiūrėk, – sakau, – ponuli, pro anos pušies viršūnę – kaip tik pakrašty debesėlio žiba.

Ir šiaip žiūrėjo prievaizdas, ir taip – nemato.

– Nieko nematau... – tarė piktas ir, palikęs mudu, nuėjo atgal.

O mudu su Baltrum drebava. Davar, sakova, tai jau bus! Nuėjęs lieps atnešti vyčių kūlį, pašauks mudu pavietin, kur visados plakdavo, ir duos tiek, kad panešti negalėsiva. Ir žvaigždę užmiršova. Dirbova dabar taip, kad tik dulkės per lauką ėjo, bet širdys abiejų drebėjo. Pagaliau pamatėva: sugrįžta kažin kuo rankoj nešinas. Kojas mudviem pakirto – tik pastovėti begaliva...

– Ar tebematyti dar žvaigždė? – paklausė manęs.

Pakėliau galvą aukštyn – dar žiba. Parodžiau. Pridėjo prievaizdas prie akies ilgą vamzdelį ir žiūri.

– Teisybė, žvaigždė, – atsiliepė luktelėjęs. – Geras gi tu, Simanai, akis turi, kad galėjai ją pamatyti.

Pats pažiūrėjo, paskui ir mudviem vamzdelį davė. Paėmiau jį drebančiom rankom, prisidėjau prie akies ir ko tik nesurikau nustebęs: taip dabar aiškiai buvo matyti žvaigždė ir tokia buvo apskrita, graži, kaip mažas aukso obuolys. Paskui papasakojo mudviem prievaizdas, kokio žvaigždės esti didumo, kas jos tokios yra... Daug tada jis mudviem apsakė. Toks geras buvo, kokio nei pirma, nei paskui niekados nemačiau. Pagaliau atsiminė, kad mes stovim, ir liepė eiti dirbtų.

– Žiūrėkit, kad ligi vakaro būtų padaryta! – pasakė nueidamas šiurkščiu balsu.

Bet mudu su Baltrum linksmu jau buvova, kad taip visa kas gerai pasibaigė...

– Tai nepakliuvota už tai? – paklausė mano brolis.

– Ne, tuo kartu žvaigždė išgelbėjo, – atsakė atsidusdamas Simanas.

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Žvaigždė“, kn. „Ir rados stebuklas: apsakymai, apysaka, literatūros kritika“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p. 98–101 (PDF p. 100–103); ISBN 978-9986-39-488-4.

Situacija. Į tėviškę parvykęs pasakotojas su broliu klausosi senelio Simano. Šis prisimena laikus, kai dirbo ponams ir bijojo fizinės bausmės. Pateikta vientisa pokalbio ir prisiminimo dalis. Žodžiai „tuo kartu“ apriboja laimingą baigtį šiuo vienu nutikimu.

Žodžiai. Sodžius – kaimas; prigimtis čia – gamta; prievaizdas – dvaro darbų prižiūrėtojas; uncvotai – jo vartojamas užgaulus kreipinys; vyčių kūlys – surištos rykštės. Išlaikytos šio leidimo senesnės ir dviejų žmonių veiksmą žyminčios formos, pavyzdžiui, „dirbova“.

Kaip smalsumas pakeičia prievaizdo elgesį?

Smalsumas Jono Biliūno apsakyme „Žvaigždė“ trumpam pakeičia griežtą prievaizdo ir darbininkų bendravimą. Simanas su Baltrumi sustoja žiūrėti į dieną pamatytą žiburėlį, tačiau atėjusio Gimbuto baimė nustelbia susidomėjimą. Vyrai tikisi plakimo ir vėl puola dirbti. Jų drebančios širdys bei pakirstos kojos parodo, kad prievaizdo įprotį bausti jie gerai pažįsta. Todėl jo sugrįžimas su vamzdeliu netikėtai pakeičia scenos kryptį. Daiktas, kurį išsigandę darbininkai galėtų sieti su bausme, pasirodo skirtas stebėti dangų. Gimbutas patvirtina Simano pastebėjimą ir pagiria jo regą. Toks pripažinimas leidžia darbininkui pasijusti dėmesio vertu stebėtoju. Prievaizdas duoda abiem pažiūrėti per vamzdelį ir paaiškina, ką žino apie žvaigždes. Bendras reginys sukuria galimybę dalytis žiniomis, nors žiūrinčių žmonių padėtis lieka nevienoda. Pokytį apriboja sugrįžęs šiurkštus darbo nurodymas. Be to, Simanas prisimena tokį gerumą kaip vienintelį: panašaus nesulaukė nei anksčiau, nei vėliau. Pasakotojo brolio klausimas apie bausmę dar kartą primena įprastą santykį. Atsakymo žodžiai „tuo kartu“ nusako konkrečios dienos išimtį. Taigi smalsumas šioje scenoje suteikia bendravimui švelnumo, bet jo trukmę riboja išlikusi prievaizdo galia. Išvengta bausmė dar nereiškia, kad vėliau išnyks jos baimė.

Pastraipoje sekama vieno santykio kaita: įprastos bausmės laukimas, netikėtas pripažinimas ir vėl pasigirstantis įsakymas. Paskutiniai sakiniai patikslina, kokio masto išvadą galima daryti.

Redagavimo veiksmas. Prie kiekvieno teiginio apie pasikeitusį prievaizdą užrašyk, kokį laiko tarpą turi omenyje. Patikrink, ar iš vienos gerumo akimirkos nepadarei išvados apie visą jo vėlesnį elgesį.

Vienos 170–195 žodžių mokomosios pastraipos savitikra. Visam PUPP darbui skirti taškai ir apimties nuoskaitos šiai pastraipai netaikomi.