Užduotis. Parašyk vieną 110–150 žodžių pastraipą tema „Kaip saviironija atskleidžia kūrybos vertę?“. Teiginį pagrįsk konkrečiomis eilėraščio detalėmis ir paaiškink jų poveikį.

vaikystėj maniau kad dangus – plokštuma
lubos į kurias neatsitrenkia paukščiai
palapinės brezento neprapjauna lėktuvai

skaičiau pasaką apie mergelę kuri nieko
nenorėjo dirbti tad beliko debesis ganyti
vėliau aišku ji iš to pasimokė
aš tai ne

kol kiti dirba savo gyvybiškai ir visuomeniškai svarbius
derlių nokinančius darbus piešiu ant debesų
jungiu baltus pūkinius kontinentus
čia mano zoologijos sodas mano
debesų žiema

kokio blogio bebūtume prisidirbę debesys
iš lėktuvo vis vien atrodo kaip ir tie ankstesni debesys
kai dar nebuvo tiek chemijos ir plastiko kiekviename
kvėpsnyje ir čiurkšlėje

kartais iš jų iškrenta
mano nuodo gruodo kruopos

Šaltinis: Giedrė Kazlauskaitė, „Marialė“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2025.

Žodžiai: kvėpsnis – dvelkimas, pavyzdžiui, vėjo; gruodas – sušalęs purvynas. Tai prie pateikto teksto nurodyti paaiškinimai. Iš literatūrinio teksto pašalinti tik į juos kreipiantys išnašų numeriai.

Kaip saviironija atskleidžia kūrybos vertę?

Giedrės Kazlauskaitės eilėraštyje „Debesų piemenė“ saviironija leidžia kalbančiajai svarstyti savo veiklos vertę. Prisiminusi pasakos mergelę, kuri išmoko dirbti, ji trumpai prideda: „aš tai ne“. Šis netikėtas atsakas išskiria jos laikyseną iš įprastos pamokančios istorijos. Vėliau kitų darbai apibūdinami kaip gyvybiškai ir visuomeniškai svarbūs, o savoji veikla nusakoma piešimu ant debesų. Toks gretinimas tarytum sumažina kūrybos rimtumą, tačiau debesyse atsiveriantys kontinentai ir zoologijos sodas parodo vaizduotės gausą. Kalbančioji sukuria savą pasaulį iš to, kas kitiems gali atrodyti tuščia. Vis dėlto pabaigos nuodo ir gruodo kruopos išlaiko nerimą dėl žmogaus paliekamo pėdsako. Taip saviironija padeda ir apginti kūrybinį žvilgsnį, ir atviriau kalbėti apie savo nerimą. Eilėraščio balsas išlieka žaismingas, bet jo santykis su pasauliu komplikuojasi.

Pastraipa aiškina, kaip trumpas atsakas pakeičia pasakos pamoką, o darbų ir debesų gretinimas iškelia kūrybos vertės klausimą. Pabaigos žodžiai įtraukia atsakomybę ir vidinį nerimą. Kūrybinis žvilgsnis išlieka vertingas, kartu atviras savikritiškumui.

Vienos mokomosios pastraipos įsivertinimas.

110–150 žodžių apimtis skirta vienai išplėtotai pastraipai. Jai netaikomi viso PUPP rašinio minimumas ir bendras taškų skaičius.