Užduotis. Parašyk vieną 110–150 žodžių pastraipą tema „Kaip rastas daiktas pakeičia Tijūno požiūrį į Petrą?“. Remkis piniginės radimo scena: aptark mokytojo repliką ir bent vieną remarką, paaiškindamas jų ryšį su pasikeitusiu Petro vertinimu.

Įeina TIJŪNAS su ryšuliu. Visi sustoja

TIJŪNAS. Čia nieko nėra... Durys atviros... O kurgi ponas ŽIOGAS? (Šluosto nusiėmęs akinius)

MOTIEJUS. Aš tuojau jį surasiu. (Išeina)

TIJŪNAS (užsidėjęs akinius). A-a... Tai jūs čia... Skaitot?

JASIUS. Ruošiamės, pone mokytojau.

TIJŪNAS. Turbūt romaną kokį?

JASIUS. Mes čia vartom „Aviacijos istoriją“.

TIJŪNAS. Na, žinoma. Kur tik tu, ten turi būti ir aviacija. (Graso pirštu) Žiūrėk, saugok sprandą. O Keraitis čia dirba?

PETRAS. Dirbu, pone mokytojau...

TIJŪNAS. Taip... taip... Tai dėdienė, vadinasi, pastatė ant savo... Nebeleido toliau mokytis.

PETRAS. Nebeleido...

TIJŪNAS. Gaila, gaila... Galėtum mokytis...

PETRAS. Aš dirbu ir mokaus, pone mokytojau...

TIJŪNAS. Vienas?

PETRAS. Man Jasius padeda.

JASIUS. Netiesa, pone mokytojau. Jis man padeda. Jis geriau moka už mane. Aš jam tik pasakau, kas užduota.

TIJŪNAS. Mm... Vienas... Bikvadratinės lygtys... Niutono binomas. Sunku... Štai kaip padarysime. Vakarais devintą valandą laisvas?

PETRAS (nudžiugęs). Laisvas, pone mokytojau.

TIJŪNAS. Tai šit – pirmadieniais, trečiadieniais ir šeštadieniais devintą valandą ateidinėsi pas mane. Padirbėsime.

PETRAS (sujaudintas). Labai labai ačiū, pone mokytojau.

Įeina ŽIOGAS ir MOTIEJUS

ŽIOGAS. Labas vakaras, pone mokytojau!

TIJŪNAS. Labas vakaras. (Petrui) Tai šį pirmadienį. Nepamiršk.

PETRAS. Ačiū, atminsiu.

ŽIOGAS (sveikindamasis). Atleiskite, kad priverčiau laukti... Buvau į krautuvę išėjęs. Ką čia gera mums ponas mokytojas atnešė? (Atriša ryšulį)

TIJŪNAS. Prašyčiau išverst.

ŽIOGAS. Ag jau reikia, reikia verst. Jau ketverius metus paltukas ištarnavo. (Patiesia paltą ant stalo)

TIJŪNAS. Jau penkeri jam.

ŽIOGAS. Ach taip taip... pamenu... Tada mano Tadukas mirė. Ponas mokytojas su šituo paltu laidotuvėse dalyvavote.

TIJŪNAS. Liūdnos sukaktuvės...

ŽIOGAS. Ką padarysi? Dievas davė, Dievas ir atėmė. Dabar jau būtų studentas buvęs. Buvo jau toks, kaip štai Petras. Ir būdu buvo panašus. (Pasilenkia prie palto ir pirštu brūkštelėjo sau akį) O kaip darysime su pamušalu, pone mokytojau?

TIJŪNAS. Ar šis jau nebetiks?

ŽIOGAS (čiupinėdamas). Vedlug mano išmanymo, tai reikėtų naujo. Čia kažkas už pamušalo įkritę... (Ardo pamušalą)

TIJŪNAS. Kiaura kišenė. Tai turbūt akinių makštis. Man neseniai dingo.

ŽIOGAS. Taip ir yra, akinių makštis... Taip taip, pamušalo reikia naujo. Šis visai jau iškedentas. (Staiga) O čia dar piniginė!

TIJŪNAS. Kas? Piniginė? Mano piniginė??? (Griebia iš Žiogo rankų piniginę ir žiūri išskėstomis akimis į Petrą. Paskui, nežiūrėdamas į piniginę, ją atidaro, išima banknotą ir virpančia ranka laiko jį iškėlęs) Tai... tai tu nekaltas?

Petras, lyg nenorėdamas savo akimis tikėti, žiūri į jį.

Vienas... Jis vienas pasiaukojo už visą klasę!.. (Nesąmoningai kartodamas „vienas... jis vienas...“, svyruodamas išeina, laikydamas vienoj rankoj piniginę, kitoje banknotą)

Visi kaip pritrenkti stovi

JASIUS (surinka ir puola Petrui ant kaklo). Petrai! Motiejus apkabina Petrą iš kitos pusės

ŽIOGAS. Na, na-a... Ir dalykėliai gi darosi ant šio margo svieto!

Uždanga

Šaltinis: Kazys Binkis, „Atžalynas“ (1937), „Šaltinių“ pateiktas 2011 m. leidimo tekstas, IV veiksmas, p. 32–33.

Situacija. Anksčiau Petras buvo prisiėmęs kaltę dėl dingusios mokytojo Tijūno piniginės. Iš tikrųjų nei Petras, nei Jasius jos nepavogė. Siuvėjas Žiogas, ardydamas mokytojo palto pamušalą, randa ten įkritusią piniginę. Žodžiai. Pamušalas – vidinis drabužio audinys; vedlug – pagal; akinių makštis – akinių dėklas; svietas – pasaulis. Sutvarkytas leidinio žodžio perskyrimas „reikė tų“ ir uždaromosios kabutės; likusios žodžių formos nepakeistos. Išversti paltą – persiūti jį kita audinio puse į išorę. Bikvadratinės lygtys ir Niutono binomas čia yra Petro savarankiško mokymosi temos; jų mokėti šiai užduočiai nereikia. Tijūnas pasiūlo pagalbą, tačiau pamoka šioje scenoje dar nevyksta. Minimas devintos valandos laikas priklauso dramos veiksmui ir nėra siūlomas mokinio tvarkaraštis.

Kaip rastas daiktas pakeičia Tijūno požiūrį į Petrą?

Kazio Binkio „Atžalyno“ ištraukoje rasta piniginė pakeičia Tijūno požiūrį į Petrą. Mokytojas griebia ją iš Žiogo rankų, tačiau žiūri į berniuką. Taip dėmesys nuo daikto nukrypsta į žmogų, kurį šis radinys išteisina. Remarka „virpančia ranka“ atskleidžia stiprų susijaudinimą, o klausime „Tai... tai tu nekaltas?“ nutrūkstantys žodžiai rodo, kad jam sunku iškart suvokti tiesą. Tijūnas pamato, kad anksčiau priimtas paaiškinimas buvo klaidingas. Pakartojimas „Vienas... Jis vienas pasiaukojo už visą klasę!“ suteikia Petro poelgiui naują prasmę: mokytojas ima vertinti berniuko norą apsaugoti bendraklasius. Mokytojo svyravimas ir kartojami žodžiai leidžia šį pasikeitimą pamatyti scenoje. Jo susijaudinimas nėra vien džiaugsmas atgavus pinigus. Žvilgsnis į Petrą rodo, kad svarbiausias atradimas yra berniuko nekaltumas. Taigi daikto suradimas pakeičia ir žmogaus elgesio vertinimą.

Pastraipa seka, kaip daikto radimas pakeičia žmogaus vertinimą. Ji remiasi veikėjo replika ir keliomis remarkomis, o ne vien perpasakoja siužetą.

Remarka yra autoriaus pastaba apie veiksmą ar kalbėjimą. Piniginę randa Žiogas, ne Petras ar Jasius. Tijūno susijaudinimas šioje ištraukoje nevadinamas jau įvykusiu viešu atsiprašymu: tokios replikos čia nėra.

Vienos analitinės pastraipos įsivertinimas.

Šios mokomosios pastraipos apimtis – 110–150 žodžių. Viso PUPP rašinio minimumas ir taškai vienai pastraipai netaikomi.