Užduotis. Parašyk vieną 170–195 žodžių išplėtotą pastraipą klausimu „Kaip pasakojimas priartina skaitytoją prie išsigandusio vaiko?“ Remkis „Piestupio“ ištrauka. Paaiškink minčių, kūno reakcijų ir garsų raišką bei pokalbio sukeltą lūžį.

Kada su sesele įėjova Piestupin, visos šitos pasakos, kurias ne kartą buvau girdėjęs, dabar mano galvoj atgijo. Glausdamasis į seserį, jaučiau, kad po mano kūną šiurpuliai vaikščioja. O jeigu susitiktuva pakaruoklį arba ką kitą, kas tada reiks daryti, kaip iš bėdos išsigelbėti? Juk numirėliai lazdos nepabijos. Kad velnias kryžiaus ir rožančiaus bijo, – žinojau, bet ar padės tas įnagis prieš numirėlius, tikrai negalėjau sau pasakyti. O ne kartą buvau girdėjęs, kad numirėlis žmogų pasmaugia. Negelbsti nei greitos kojos: juo labiau, pamatęs jį, kas bėga, juo greičiau tokį priveja ir pasmaugia. Norėjau tomis savo mintimis su sesele pasidalyti, bet bijojau balsu prakalbėti, nenorėjau dar didesnės baimės gaivinti. Pagaliau mačiau, kad ir sesuo nedrąsiai į šalis dairosi. Taigi tylom glaudžiaus tik arčiau į ją, bailiai žvalgiaus užpakalin ir vienoje rankoje turėjau stipriai suspaudęs pagalį, o kitą laikiau kišenėje, kur buvo rožančius.

Laimingai perėjova pusę Piestupio ir nusileidova pakalnėn, toj vietoj, kur dideliu giliu grioviu teka skersai kelią upelis. Upelis tas nedidelis, kuone visai išdžiūvęs, bet gimdė žmoguj ypatingą įspūdį: buvo tokioj gilioj vietoj, kaip duobėj; iš dviejų priešingų pusių žiūrėjo į tave baisus, tamsus griovys, pušelėmis apaugęs, skersai į upelį leidosi nuo kalno kelias, paskui vėl kilo aukštyn, tankių pušelių lydimas. Tokioj vietoj ir drąsų žmogų neramumas paima...

Atsargiai perėjova upelį ir pradėjova lipti ant kalno. Man darės ir šalta, ir šilta. Tik – nežinau, kokiu būdu, – pajutau, kad sesuo krūptelėjo, o man pagalys iš rankų iškrito. Abiem rankom nusitvėriau už sesers ir, visas drebėdamas, kuone pradėjau šaukti pašnibždom: „Uliut, Uliut, numirėlis ateina!“ Sesuo apkabino mane, priglaudė į save, – ir akies mirksniu atsidūrėva abu šaly kelio ir pritūpėva iš baimės, prisiglaudusiu į vienas antrą. Abu pradėjova žegnotis ir kalbėti poterius. Iš tiesų priešais mudu nuo kalno leidosi balta aukšta žmogysta – tokia, kokią Mataušas buvo matęs. Bėgti nei nepamanėva: tikrai žinojova, kad tada būtinai mudu privys ir pasmaugs; taigi tupėjova susiglaudusiu taip tyliai, kad mudviejų nepastebėtų ir praeitų pro šalį. Tuo tarpu numirėlis vis ėjo artyn: mačiau jo baltą stovylą ir jau aiškiai girdėjau, kaip po jo kojomis girgžda sniegas; ėjo greitai, sunkiai kvėpuodamas, tarsi skubėjo, tik pastebėjau, kad ta stovyla buvo dabar daug mažesnė, nekaip iš pradžios man pasirodė.

Apsikabinęs seserį, kalbėjau paskui ją poterius, prašydamas Dievo pagalbos. Perėjo per galvą mintis, kad jau galiu ir savo tėvo nebepamatyti, todėl prašiau tik, kad man Dievas dovanotų visus nusidėjimus ir priimtų pas save, žinojau, kad galbūt nebeilgai gyvensiu. Bet vėl atsiminiau, kad tai juk baisus numirėlis mane pasmaugs, ir prašiau kuone ašarodamas, kad paliktų mane Dievas gyvą; taip nenorėjau tokia baisia mirtim mirti, taip troškau gyvent. Staiga pajutau, kad jis jau arti, arti, čia pat prie manęs... Iš baimės akis užmerkiau ir laukiau, kad šitai jau skečia savo ilgas išdžiūvusias rankas, – čiups mane ir pasmaugs. Kvapą man užgniaužė, širdis nustojo plakusi...

– Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! – išgirdau kaip per miegą.

– Ant amžių amžinųjų, amen! – atsakė mano sesuo tokiu balsu, tarsi jai didžiausias akmuo nuo širdies nukrito...

Išskėčiau akis ir pašokau nuo vietos. Čia pat stovėjo nebejauna moteriškė, baltais kailiniais apsivilkusi, ir maloniai į mudu žiūrėjo.

– Tai tamstos gal ant rarotų einat? – paklausė ji.

– Ant rarotų, – atsakė sesuo atsidususi. – Bet kad tamsta žinotum, kaip mudu išgąsdinai! Tamstą pamačiusiu, tarėva, kad priešais numirėlis baltas ateina.

– Eikita, kas čia dabar duos numirėlius!..

– Na kad Piestupy vaidenas, – atsakiau drąsiai, imdamas nuo žemės pagalį, kurį iš baimės buvau iš rankų išmetęs.

– Ak, vaidentis tai vaidenas, mano vaikeli, – maloniai atsakė moteriškė, į mane žiūrėdama, – tik vaidenas ne rytais, bet iš vakaro ir naktį; kai gaidys sugieda, visos piktosios dvasios iš šio pasaulio išlaksto, taigi dabar nėra ko bijoti... Aš mat ėjau bobutės parsivestų: mano marti apsirgo, ir be reikalo išgandinau tamstas...

Ir moteriškė, atsisveikinus su mumis, skubinai nuėjo toliau.

Trumpą laiką stovėjova vietoj, tarsi nesuprasdamu, kas atsitiko. Paskui vienu kartu pradėjova su sesele juoktis: rytas, dar namie esant, gaidys giedojo, o mudu numirėlių bijova!

Daugiau jau nebebijojau. Užsimaukšlinau giliau ant galvos kepurę, užsidėjau ant pečių pagalį ir drąsiai ėjau pirma sesers. Net pro burlokų kapus einant, nebeėmė baimė. Pamačiau, kad ir lazda nebereikalinga: pasimojavęs numečiau ją šalin kelio; paskui, nusimovęs pirštinę, balsiai nusišluosčiau nosį, tris kartus sučiaudėjau ir kaip tikras vyras drožiau keliu toliau.

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Piestupys“, kn. „Ir rados stebuklas: apsakymai, apysaka, literatūros kritika“, sudarė Vytautas Girdzijauskas. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007; ISBN 978-9986-39-488-4..

Situacija. Ankstyvą advento rytą berniukas su seserimi eina į rarotus. Anksčiau girdėti kaimynų pasakojimai apie Piestupyje besivaidenančius numirėlius atgyja jo mintyse. Mataušas – vienas tokių pasakojimų pasakotojų. Pirmuoju asmeniu prisimenama vaikystės patirtis.

Žodžiai ir formos. Rarotai – ankstyvos advento mišios; poteriai – įprastos maldos; įnagis – įrankis, priemonė; stovyla – čia matoma figūra, pavidalas. „Uliut“ – kreipinys į seserį. „Stovėjova“ reiškia „stovėjome dviese“, „nesuprasdamu“ – „nesuprasdami abu“. Senesnės šaltinio formos išlaikytos.

Skaitymo skirtis. Artėjantį žmogų vaikai palaiko numirėliu. Moteris jų baimę išsklaido, tačiau jos pačios aiškinimas apie naktį ir gaidžio giedojimą taip pat remiasi tikėjimu vaiduokliais.

Kaip pasakojimas priartina skaitytoją prie išsigandusio vaiko?

          Jono Biliūno „Piestupio“ pasakotojas priartina skaitytoją prie išsigandusio vaiko, parodydamas, kaip spėjimas virsta tariamu tikrumu. Berniukas prisimena pasakas apie numirėlius ir klausia, ar nuo jų apsaugos lazda bei rožančius. Klausimai skamba kaip pasiruošimas galimam susitikimui, todėl abejonės pačiais pasakojimais dar nekyla. Pasirodžius baltai figūrai, grėsmė jau laikoma aiškia: žodžiai „tikrai žinojova“ išreiškia vaikų įsitikinimą, kad bėgančius ji pasmaugs. Kūno reakcijos leidžia pajusti šio tikrumo jėgą. Iš rankų iškrinta pagalys, berniukas kabinasi į seserį, jį krečia drebulys. Junginys „šaukti pašnibždom“ perteikia prieštaravimą: jis nori įspėti, bet kartu bijo būti išgirstas. Artėjančio pavojaus įspūdį sustiprina girgždantis sniegas ir kartojamas „arti“. Vaiko dėmesys susiaurėja iki artėjimo, todėl paprastas žingsnių garsas jam patvirtina laukiamą grėsmę. Atrodo, kad nebelieka atstumo nei tarp vaiko ir figūros, nei tarp skaitytojo ir vaiko išgyvenimo. Tačiau figūrai pasisveikinus baimės pasakojimą pertraukia gyvas žmogaus balsas. Sesers palengvėjimas palyginamas su nuo širdies nukritusiu akmeniu, o berniukas pagaliau atmerkia akis ir mato moterį. Taigi pasakojimas leidžia išgąstį patirti iš vidaus ir kartu pastebėti, kaip klaidingą atpažinimą pakeičia nauja žinia. Išryškėja skirtumas tarp nuoširdžiai išgyvento jausmo ir tikrosios artėjančio žmogaus tapatybės.

Pastraipos eiga. Teiginys išplėtojamas nuo minčių prie kūno reakcijų ir garsų. Pabaigoje paaiškinamas naujos žinios sukeltas atpažinimo pokytis.

Patobulink sakinį. Po priemonės pavadinimo parašyk, kokį išgyvenimą ji padeda pajusti. Venk vien vardyti palyginimus ir kartojimus. Nepakeisk vaiko laukiamo smurto į tikrai įvykusį puolimą.

Vienos mokomosios pastraipos savitikra. 170–195 žodžiai – šios užduoties apimtis; tai ne viso PUPP kuriamo teksto minimumas. Vienai pastraipai viso egzamino taškai ir nuoskaitos netaikomi.