Užduotis. Parašyk vieną 110–150 žodžių pastraipą tema „Kaip grožėjimasis savimi virsta baime?“. Aiškink, kaip konkrečios teksto detalės pagrindžia tavo teiginį.

Dorianas nieko neatsakė, tik abejingai nuėjo prie portreto ir atsisuko į jį. Pamatęs atsitraukė atgal, ir jam iš pasitenkinimo nukaito skruostai. Akys nušvito džiaugsmu, tartum tik dabar būtų save atpažinęs. Nekrutėdamas, apstulbęs stovėjo ir nors neaiškiai girdėjo Holvordą kažką jam sakant, žodžių nesuprato. Jo paties grožis pribloškė jį nelyginant koks apreiškimas. Ligi tol niekada šito nebuvo jautęs. Bezilio Holvordo komplimentai jam atrodydavo tartum perdėtas žavus draugiškumas. Išklausydavo jų, pasijuokdavo ir užmiršdavo. Jo būdo jie nepaveikė. Ir štai - lordas Henris Votonas, kuris taip neįprastai garbina jaunystę ir taip bauginančiai įspėja dėl jos trumpumo. Jo žodžiai sukrėtė Dorianą, ir dabar, kai jis stovėjo ir žvelgė į savo grožio atspindį, lordo Henrio aprašytas vaizdas visu ryškumu iškilo jam prieš akis. Taip, ateis diena, kai jo veidas suvys ir susiraukšlės, akys apsiblaus ir užges, grakštus stomuo sulinks ir susmuks. Išblės lūpų raudonis, ir laikas pavogs jo plaukų auksą. Gyvenimas, kuris formuos jo sielą, sudarkys kūną. Jis pasidarys baisus, šlykštus, sukriošęs.

Taip begalvojant, aštrus skausmas it peiliu persmelkė jį, ir visos kūno ląstelės sudrebėjo. Akys patamsėjo ir virto ametistais, ašarų migla apniaukė jas. Jam rodėsi, kad jo širdį suspaudė ledinė ranka.

Šaltinis: Oskaras Vaildas, „Doriano Grėjaus portretas“, II skyrius, pateikta skaitmeninė kopija, PDF p. 12; vertėjas, spausdinto leidimo leidėjas ir metai nenurodyti.

Situacija. Dorianas Grėjus pirmą kartą atidžiai apžiūri Bezilio Holvordo nutapytą savo portretą. Prieš tai lordas Henris Votonas jam kalbėjo apie jaunystės grožį ir trumpumą. Pateiktos dvi ištisinės II skyriaus pastraipos. Senstantis veidas yra veikėjo įsivaizduojama ateitis.

Kaip grožėjimasis savimi virsta baime?

Oskaro Vaildo romano „Doriano Grėjaus portretas“ ištraukoje grožėjimasis savimi pereina į baimę, kai veikėjas pradeda vertinti save pagal jaunystės trumpumą. Iš pradžių jo skruostai nukaista iš pasitenkinimo, o akys nušvinta džiaugsmu. Portretas atrodo kaip netikėtas savęs atradimas. Tačiau lordo Henrio žodžiai priverčia vaikiną žvelgti į tą patį atvaizdą kaip į būsimos netekties priminimą. Įsivaizduojamą senatvę kuria vienas po kito išvardijami kūno pokyčiai. Laikas, pavogsiantis plaukų auksą, paverčiamas tarsi veikiančiu priešu. Dorianas šių pokyčių dar nepatiria, bet jo baimė jau perteikiama kūniškai: skausmas palyginamas su peilio dūriu, širdį tarytum suspaudžia ledinė ranka. Pradžios šilumą ir šviesą pakeičia šalčio bei tamsos vaizdai. Gražus atvaizdas išlieka, tačiau veikėjo žvilgsnis ima matyti jame tai, ką ateityje teks prarasti.

Pastraipa seka to paties atvaizdo vertinimo kaitą. Pradžios džiaugsmas pagrindžiamas veido ir akių detalėmis; numanoma netektis – būsimo kūno vaizdais ir laiko personifikacija. Pabaigoje paaiškinama, kaip baimė paveikia veikėjo dabarties patyrimą.

Vienos mokomosios pastraipos įsivertinimas.

110–150 žodžių apimtis skirta vienai išplėtotai pastraipai. Jai netaikomi viso PUPP rašinio minimumas ir bendras taškų skaičius.