Užduotis. Parašyk vieną argumentuotą pastraipą tema „Kaip pasakotojas atskleidžia tariamą gerumą?“. Susiek globėjos vaidmenį su našlaičių kasdienybe ir paaiškink pasirinktų detalių reikšmę.

Ir prasidėjo mažučiams vargo dienelės; prasidėjo gyvenimas kaip visų tų, kurie neturi kam pasiguosti, už kuriuos niekas neužstos!..

Globėja iš pirmos dienos pasirūpino, kad vaikai neišdykautų, ir katram paskyrė darbą.

Petriukas kapojo virbus, paskui sukapotus vilko vidun; nešiojo vandenį; vakarais skuto bulves arba apvarčius vijo ir botagus.

Ligu nuvargusiose rankose sustodavo urzdėti klebetas, šeimininkė tuoj šaukė:

– Apsnūdai jau, tinginių pasamone! Prie dubens jis tik vikrus: ryja kaip smakas pakulas. Darbelį kokį ligu paima, tuoj užmiega. Oi, verkia duonelė, dykai ėdama!

Petriukas nieko nesakė: klebetas vėl brūzgėjo, nors ant plaušų biro graudžios našlaičio ašaros.

Petriukas bent nakties laiku galėjo pailsėti. Kitaip buvo su Katriuke: ji, per dieną nusišliaužiusi, turėjo nakties laiku prie vaiko budėti. Pas lopšį pasimesdavo dryžą pakulinę gūnią ant aslos ir taip, lopšio kilpos neišleisdama iš rankų, snaudė. Dažnai tekdavo vaiką nešioti, žadinti, dainuoti, o rytui išaušus, plauti skaras, aslą šluoti, mazginius mazgoti ir bulves skusti.

Akyse ėmė nykti vaikai. Mergelė išblyško; didelės mėlynos jos akys tartum geste užgeso, liūdnai žiūrėjo į žmones. Jos lūpos niekad nepragarsėjo smagiu, nevaržomu vaiko juoku, nei linksmos dainelės gaida nesuskambėjo; pasidarė baugi kaip laukinis žvėriukas; bėgo, žmogų pamačiusi, kiekviename savo žudytoją matydama.

Petriuką, priešingai, vargas sustiprino ir užgrūdino. Plūstamas jis jau nebeverkė, sugniauždavo savo juodus, liesus, gyslotus kumščius ir murmėjo sau:

– Nebeilgai, nebeilgai mumis žudysite!..

Prieš šeimininkę kibti nesiryžo Petriukas: žinojo, kad nepergalės; bet vaikus pamokyti jau keletą sykių buvo pašokęs jam noras, tik vis dar savo pajėgomis nepasitikėjo.

Šeimininkų vaikai nuo pirmos dienos apsėdo našlaičius; įgrisdavo jiems, kaip tik įmanė. Tai, jiems bevalgant, pripildavo pelenų į putrą, tai, pro šalį eidami, „grūšią“ duodavo, tai vėl, Petriukui su virbų glėbiu einant, staiga katras koją pakišdavo, o Petriukui asloj išsitiesus, kvatojo visi:

– Ot nevėkšla, gaišena, kojų, žiūrėk, tingi kelti!

Kvatojo tėvai, tokį prašmatnų vaiką turį, kvatojo vaikai, tėvų giriami, ir naujus „juokus“ galvojo.

– Jau kito tokio vaiko, kaip mūsų Stapis, turbūt skersai ir išilgai svietą perėjęs, nerasi; toks kad užaugs, tai ar prie vestuvių, ar šiaip per nibres bus kaip medus varžomas! – iki ašarų juokdamasi, kalbėjo Strypeikienė.

Stapis buvo vyriausiasis ir vienturtis sūnus, užtat, ko nepadarė, tai buvo gerai.

Stapiui visada buvo baltesnis viralas ir šiaip kąsnis pakišamas; miegojo paprastai iki dvylikos, o atsikėlęs šlaistėsi per dieną. Atrodė kaip gerai nupenėtas paršiukas: toks pastatytas, toks paguldytas, arba kaip kiti sako: tasia skersio, tasia ilgio.

Vieną sykį, Petriukui vandenį benešant, Stapis grėbliakotį po kojų pakišo; Petriukas išsitiesė, ir abu kibirai pasiliejo. Tėvų troboj nebuvo. Petriukui akyse prašvito, tartum troboj sužaibavo. Atsikėlė nuo žemės ir nesitikėjusiam Stapiui įsivėlė į čiuprą. Paduskino ir pargriovė į klaną.

– Še tai tau, še tau! – šnibždėjo murdydamas jam nosį purvyne. – Še tau, žinok manęs neužkabinti! Žinok, kad ir aš ne kelmas! Bėda man buvo, kol vieko neturėjau; dabar aš jumis visus išmokysiu!

Dar Petriukas, Stapio galvą apžergęs, tebemurdė jį purvyne, kaip staiga durys atsidarė, ir Strypeikienė įpuolė. Žinoma, pasikėlė didelis triukšmas, ir Petriukas gavo uodegon, bet vis dėlto Stapiui, ką įdėjo, tai ir pasiliko.

Šaltinis: Lazdynų Pelėda, „Motulė paviliojo“, ištrauka knygoje: Elena Degutienė, „Iš raštijos versmių“, 2 dalis. Punskas: „Aušra“, 2017, p. 77–79.

Ištraukos situacija. Motinai žuvus, Katriukė ir Petriukas gyvena pas Strypeikienę. Stapis yra jos sūnus.

Žodžiai. Apvartis – virvelė naginėms raukti; klebetas – įrankis virvėms vyti; plaušas – pluošto skaidulas; gūnia – audeklas užsikloti; mazginiai – plaunami indai; putra – prastas viralas; nibrė – vakaronė; „grūšią“ duoti – suduoti; viekas – jėga. Žodžiai paaiškinti už citatos ribų; kabučių forma suvienodinta į „…“.

Kaip pasakotojas atskleidžia tariamą gerumą?

Pasakotojas tariamą gerumą gali atskleisti parodydamas, kaip žodžiai prasilenkia su elgesio pasekmėmis. Lazdynų Pelėdos apsakymo „Motulė paviliojo“ ištraukoje Strypeikienė vadinama globėja, tačiau našlaičių gyvenimas jos namuose prasideda nesibaigiančiais darbais. Petriukas kapoja virbus, neša vandenį, vakarais veja virves. Jam nuvargus, šeimininkė kaltina tinginyste. Skaitytojas jau žino apie pavargusias rankas, todėl supranta, kad kaltinimas neteisingas. Katriukės padėtis dar sunkesnė: po dienos darbų ji ir naktį turi prižiūrėti kūdikį. Pasekmę atskleidžia nykstantis vaiko juokas ir baimingas žvilgsnis į žmones. Taip abstrakti globa patikrinama konkrečia globotinių patirtimi. Strypeikienės sūnaus gausesnis maistas ir ilgas miegas išryškina nelygų elgesį. Vadinasi, pasakotojas leidžia įvertinti gerumą pagal tai, ar silpnesnis žmogus pailsi, yra gerbiamas ir gali pasijusti saugus. Vien suteikta pastogė šių poreikių nepatenkina.

Pasakotojo požiūris. Jį pagrįsk detalių parinkimu ir jų ryšiu. Vien parašyti, kad veikėja bloga, nepakanka: svarbu parodyti, kaip tai atskleidžiama tekste.

Vienos argumentuotos pastraipos įsivertinimas.

Tai vienos pastraipos modelis. Viso PUPP teksto apimtis ir taškų suma jam netaikoma.