Užduotis. Parašyk vieną 110–150 žodžių išplėtotą pastraipą tema „Kaip atsiprašymas keičia Tijūno santykį su mokiniais?“. Paaiškink klasės draugui, kaip Tijūno žodžiai, remarkos ir mokinių atsakas parodo pasikeitusį santykį.

Įeina TIJŪNAS su JASIUM

TIJŪNAS. Kur čia Keraitis?

BALSAI. Štai jis! Keraiti, auklėtojas tave kviečia!

Petras prieina ir lenkiasi. Tijūnas uždeda jam ranką ant peties. Visi nutyla

TIJŪNAS (labai sujaudintu balsu). Vaikeli, tu prisikentei dėl manęs. Aš esu skolingas tau ir jums visiems, mano šeštokai... Bet jūs atleiskite seniui.

PETRAS. Tamsta labai geras.

MERGAITĖS. Mes tamstą labai mylime.

VISI. Valio mūsų auklėtojas! Valio! Valio!

TIJŪNAS. Bet tau, vaikeli, aš ne vien moraliai skolingas... Aš turiu tau grąžinti... (Išima iš kišenės banknotą) Štai popierėlis. Jis yra pašventintas aukos už savo artimą, už savo draugų garbę, galbūt ir už mano, senio, ramybę. Pusę metų aš jį nešiojau kišenėj, ir jis man tartum deginte degino krūtinę nujautimu, kad jis ne man priklauso. Aš jį tau grąžinu. (Duoda Petrui banknotą)

PETRAS (džiaugsmingai). Ar tai tas pats? (Riša jį į raudoną skepetaitę)

TIJŪNAS. Tas pats, tas pats. Pusę metų jis išgulėjo pas mane, ir aš bijojau prie jo prisiliesti.

JASIUS. Petro tėvelis mirdamas jam šitą banknotą paliko.

VISI. Ach! Štai kaip! Tai dabar viskas aišku!

TIJŪNAS. Gerai, vaikeli, tėvelio palikimą tu sunaudojai. Jei jis mus dabar mato, jis džiaugiasi kartu su mumis. O dabar, mano šeštokai, jums pranešu, kad jūsų draugas Petras Keraitis vėl priimtas į gimnaziją ir rytoj vėl jis sėdės klasėj drauge su jumis.

VISI. Valio! Valio! Bravo!

Vieni Petrą, kiti Tijūną griebia ir kelia aukštyn

Šaltinis: Kazys Binkis, „Atžalynas“ (1937), „Šaltinių“ pateiktas 2011 m. leidimo tekstas, V veiksmo pabaiga, p. 38–40.

Situacija. Mokytojo Tijūno piniginė buvo atsiradusi jo paties palto pamušale. Petras anksčiau prisiėmė kaltę už tariamą vagystę, nors nei jis, nei Jasius piniginės nepavogė. Dabar auklėtojas susitinka su Petru ir mokiniais. Grąžinamas banknotas yra Petro tėvo palikimas, o ne pavogtas pinigas. Pateiktas vientisas V veiksmo pabaigos fragmentas; rytdienos pamokos tik pranešamos. Remarka – autoriaus pastaba apie veikėjų veiksmus, balsą ar scenos aplinką.

Kaip atsiprašymas keičia Tijūno santykį su mokiniais?

Kazio Binkio „Atžalyno“ pabaigoje Tijūno atsiprašymas suartina jį su mokiniais. Prieš prabilęs mokytojas uždeda Petrui ranką ant peties, o visi nutyla. Gestas ir tyla suteikia pokalbiui asmeninį svorį. Pasakydamas „tu prisikentei dėl manęs“, jis pripažįsta berniuko patirtą skriaudą ir savo atsakomybę. Atsiprašydamas visos klasės, mokytojas parodo suprantantis, kad įvykis palietė ir kitus mokinius. Petras ir mergaitės atsako šiltais žodžiais, mokiniai šaukia: „Valio mūsų auklėtojas!“ Mokinių reakcija parodo išsaugotą pagarbą žmogui, kuris atvirai pripažino savo skolą. Vėliau jis grąžina Petrui banknotą, o pateikto fragmento pabaigoje abu keliami aukštyn. Taip žodžius papildo veiksmas ir bendras džiaugsmas. Mokytojas lieka gerbiamas tarp mokinių, su kuriais dabar gali kalbėtis atviriau. Jo atsakomybės pripažinimas suteikia santykiui šilumos ir leidžia scenos dalyviams priimti vieniems kitus.

Pastraipa pradeda nuo gesto, aiškina atsakomybę pripažįstančius žodžius ir seka viešą mokinių atsaką. Banknoto grąžinimas ir abiejų veikėjų kėlimas aukštyn padeda pagrįsti išvadą apie išlikusią pagarbą. Grąžinamas tėvo palikimas nesutapatinamas su tariamai pavogtais pinigais.

Šios mokomosios pastraipos įsivertinimas. Viso PUPP rašinio apimties ir taškų reikalavimai vienai pastraipai netaikomi.