Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Kada gyvenama vieta tampa sava?“ Vieną mintį pagrįsk pateikta apysakos pradžia, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija. Paaiškink, kaip vieta susiejama su patirtimi ir santykiais.

Mano amžinatilsį žmonos tėviškė buvo nepaprastai gražioj vietoj. Tokios ir ieškodamas nerasi. Tik šešiasdešimt kilometrų nuo Vilniaus, prie nelabai didelio ežero, ant išsikišusios įlankos kranto. Gal dešimties metrų platumo žemės tarpas skyrė vandenį ir lango stiklą. Namelis nedidukas, medinis, bet dar pakankamai geras ir šiltas. Tolėliau, už šulinio, už kiemo, dar vienas medinis pastatas, kartu tvartelis ir daržinėlė, dar pamiškės keliukas ir – kaip siena – pušų miškas. Kairėj namo – buvęs sodas, dabar jame jau tik dvi obelys ir pora senų vyšnių. Vaisių jau kelinti metai beveik nebemezga, būtų galima ir išpjauti, bet kad pavasarį tas žydėjimas!.. Už to sodo – dvi nedidelės dirvelės, jose pamečiui žaliuoja bulvės ir miežiai. Iš dešinės nuo namo – daržas, už daržo galo tiesiai iš miško atiteka į ežero įlanką upelis, neturintis net pavadinimo, kas duos pavadinimą tokiam mažulyčiui, kurį pavasarį gali peršokti, o vasarą – peržergti, – kalbos gaila. Tačiau per jį vis tiek permestas medinis tiltukas be turėklų – tokio platumo, kad galėtum su šieno vežimu pervažiuoti, nes tuojau už to upelio – gražiausia, puikiausia pieva, joje uošvė raišiodavo karvę ir pjaudavosi šieną. Tada miškas užriečia puslankį, prieidamas prie pat vandens. Kitame ežero gale jis irgi užriečia puslankį, bet vieta jau žemesnė, ten – beržai, drebulės, juodalksniai. Du stori juodalksniai auga ir prie upelio – ten, kur jis įteka: vienas – vienam krante, kitas – kitam. Prie to kito, po pat namo langais, aš prirakinu parplaukęs savo medinę valtį.

Pats gimiau kaime, toli Žemaitijoj, todėl niekada nemėgau miesto, bet mokiausi jame, dirbau jame, abu su žmona sulaukėm jame pensijos, tačiau niekada net nesvajojau, kad paskutinius savo metus praleisiu tokioj ramybėj, tylybėj, gražybėj, ežero vandeniui ribuliuojant tiesiai į langus. Ne, pakalbėdavom apie tai su žmona, kas be ko, ir gana dažnai, bet nė iš tolo neprisileisdavau minties, jog kada nors gyvensiu čia visų užmirštas ir vienas.

Ežeras nebuvo didelis, gal šeši šimtai metrų ilgumo ir kokie keturi šimtai platumo. Anoj pusėj neaugo miškas, tik pamažu kilo atšlaitė su padrikai išsimėčiusiais joje trobesiais, gal kokiais dvidešimt. O atšlaitės viršuje ėjo vieškelis, pravažiuodavo autobusai į Vilnių ir atgal, tuoj už vieškelio – tarytum koks neaukštas medžiais apaugęs piliakalnis, bet buvo tai ne piliakalnis, o to kaimo kapinaitės. Jose ilsėjosi mano žmonos motina ir ji pati šalia. Ilsėsiuos ir aš, kai ateis laikas.

Kaime buvo ir krautuvėlė, perplaukęs ežerą valtimi, galėjai nusipirkti duonos, kruopų, aliejaus, dešros, bet aš jos retai pirkdavau, man užtekdavo žuvies, kurios visuomet prisigaudydavau ežere. Grybų, kurių prisisūdydavau nemažą kubilaitį, arba prisidžiovindavau baravykų, o bulvių, kopūstų, svogūnų prisiaugindavau pats.

Tiktai pašto kaime nebuvo, pensiją man pervesdavo Vilniuje į banko sąskaitą, todėl kartą per mėnesį važiuodavau jos pasiimti. Traukiniu, nes tas miškas, kuris taip jaukiai rietė šią ežero pusę, tebuvo gal dviejų kilometrų platumo, ir nuo mano daržo jį skersai kirto keliukas, o ten, anoj pusėj, atsiremdavo į mažą medinę stotelę ir kelis šalia jos stovinčius namelius. Visi traukiniai pradundėdavo pro šalį, tik vienas, gal koks priemiestinis, aptriušęs, apšiuręs, stabteldavo ties ja vos vienai minutei. Ryte – į Vilnių, pavakare – atgal. Man kaip tik. Spėdavau susitvarkyti visus reikalus. O tų mano reikalų – kiek? Nebent nusipirkdavau savo meškerėms kabliukų ar naujo valo. Kartais turguje – rūkytų lašinių gabalą, juk taip skanu su numirkytais ir pakeptais grybais.

Šaltinis: Romualdas Granauskas, „Rudens žmogus“, kn. „Šunys danguje: apysakos“. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005, p. 9–12. ISBN 9986-39-392-2.

Pasakoja bevardis pensininkas, gyvenantis mirusios žmonos tėviškėje prie ežero. Pirmuoju asmeniu perteikiamas jo aplinkos ir dabartinio gyvenimo vertinimas; tai savaime nėra rašytojo biografijos liudijimas. Pateikta apysakos pradžia, ne visas kūrinys.

Kada gyvenama vieta tampa sava?

Gyvenama vieta tampa sava, kai galime joje atpažinti savo patirtį ir dalyvauti kasdienybėje. Gražus vaizdas gali patikti iš karto, bet savumui dažnai reikia laiko, įpročių ir ryšių. Kartu vietos pažinimas dar negarantuoja, kad joje niekada nesijausime vieni.

Granausko apysakoje „Rudens žmogus“ bevardis pasakotojas gyvena mirusios žmonos tėviškėje. Jis smulkiai pažįsta ežero krantą, sodą ir mišką, žino, kur prirakinti valtį bei kada važiuoti traukiniu. Vieta jo kasdienybėje turi konkrečius kelius ir darbus. Pasakotojas pats augina daržoves, žvejoja, ruošia grybus. Tačiau ši aplinka svarbi ir dėl bendros istorijos su žmona: apie gyvenimą čia jie anksčiau kalbėdavosi kartu. Dabar pažįstamo kraštovaizdžio grožis nepanaikina jos netekties. Ryšys su sava vieta čia išlieka ir skausmingas. Jis reiškia asmeninį ryšį su vieta, kuri saugo patirtį, nors dabartinis gyvenimas joje jau pasikeitęs.

Įsivaizduokime mokinį, pirmą kartą apsigyvenusį mokyklos bendrabutyje. Tvarkingas kambarys ir patogus stalas jam galėtų patikti, tačiau pirmomis dienomis viskas dar atrodytų svetima. Kambario draugas galėtų pasiūlyti kartu išsiaiškinti, kaip naudotis bendra skalbimo mašina, ir sutarti, kada kiekvienas norėtų tylos mokytis. Mokinys pats pasirinktų vietą savo daiktams, pasiūlytų vieną vakarą kartu išsivirti arbatos. Tokie susitarimai leistų dalyvauti bendroje kasdienybėje, užuot vien naudojusis jau paruoštu kambariu. Pamažu atpažįstamas skalbyklos garsas ar įprastas vakaro pokalbis galėtų susisieti su asmenine patirtimi. Tai dar nereikštų, kad išnyks namų ilgesys, tačiau atsirastų priežasčių vietą laikyti ir sava: joje būtų atsižvelgiama į jo poreikius ir paliekama erdvės jo iniciatyvai.

Vieta tampa sava tada, kai joje susiklosto asmeninė istorija ir galime prisidėti prie dabartinio gyvenimo. Šį ryšį kuria pažįstami darbai, dalijimasis erdve ir bendri įpročiai. Sava vieta gali priminti ir netektį; jos asmeninę prasmę išlaiko žmogaus patirtis.

Klausimas apie vietos savumą leidžia atskirti patrauklias jos savybes ir asmeniškai užmegztą ryšį. Apysakos pasakotojas kilęs iš Žemaitijos, bet dabartinį gyvenimą kuria žmonos tėviškėje; nauja gyvenama vieta gali įgyti asmeninę istoriją.

Įsivaizduotame bendrabutyje naujas gyventojas susitartų su kambario draugu dėl mokymosi tylos, išmoktų bendros buities tvarką ir pats pasiūlytų veiklą. Pasirinkti veiksmai rodo jo dalyvavimą, o tariamoji nuosaka išlaiko sukurtą atvejį. Neteigiama, kad pokalbis ar arbata būtinai panaikintų namų ilgesį.

Atrama – lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašas ir rašymo vertinimo kriterijai. Lietuvių kalbos viso kuriamo teksto minimumas yra 200 žodžių. Čia siūlomos 250–300 žodžių ir keturių pastraipų ribos skirtos mokymuisi.

Iš viso galima iki 30 taškų. Tai didžiausi kriterijų įverčiai, ne šio pavyzdžio balai. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui svarbus tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas; įsivaizduota situacija moko konkretinti mintį ir viena jo neužtikrina. Keturios pastraipos nėra privaloma visų PUPP žanrų kompozicija.