Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Ar suprasti žmogų reiškia pateisinti jo poelgį?“. Vieną argumentą pagrįsk pateikta „Lazdos“ ištrauka, kitą – aiškiai įvardyta įsivaizduota kasdiene situacija. Paaiškink bendraamžiui, kaip atjauta gali derėti su atsakomybe.

Atsisveikindamas Dumbrauckas paliko man stalelį, o tėvui, kaip senam, atidavė savo seną obelinę lazdą.

– Tau, Juozapai, palieku atminimui savo lazdą, – tarė Dumbrauckas tėvui.

– Dėkui, ponaiti, – atsakė susigraudinęs tėvas, – kažin ar bepasimatysma kada?!.

Dumbrauckui išvažiavus, tėvas ilgai vartė savo rankose lazdą. Vartydamas pradėjo liūdnai šypsotis.

Paskui pakėlė į mus savo akis ir netikėtai paklausė:

– Ar žinot, vaikai, ką man šitoji lazda primena?

Mes visi sužiurome.

– Tai jau seni laikai, – pradėjo jausmingu balsu tėvas, – labai seni. Mudu su motina dar buvova jaunu, jūsų visų ir ant svieto dar nebuvo, – tik vienas Mykolas buvo gimęs. Pasitaikė tada kaip tik blogi metai – duonos maža, dirvos ir pievos išdžiūvo. O turėjom ne tik sau, bet ir ponui dirbti. Ir eidavom dirbtų už dviejų mylių – pačian Burbiškin. Nusivariau kartą rudenį Burbiškin jaučius pūdymo artų. Nedaug ką galėjau su savim pasiimti: sau įsidėjau krepšelin duonos su druska, jaučiams – keletą saujų senų pelų; daugiau nieko kita nebuvo. O reikėjo trys dienos atidirbti. Man beariant, pasibaigė pelai, imti vėl – nėra iš kur, pasiganyti negalima – užginta. Mano jaučiai visai prisivarė, kojų nebepavelka: o dar visa diena arti! Sustabdžiau pietums jaučius, atsisėdau ant ežios ir valgau, išsiėmęs iš krepšelio sausą duoną su druska. Valgau, o mano jaučiai tokiomis godžiomis akimis į mane žiūri. Taip man jų pagailo, kad valgyti nustojau. Ir mano krepšely tik trupiniai belikę. Supenėjau tuos trupinius jaučiams ir apsidairiau aplinkui: čia pat netoli gulėjo sugrėbstyti kupečiai pono dobilų.

Ir atėjo man tada galvon bloga mintis – taip, kaip jums, jauniems, dabar kartais atsitinka: dirbu ponui, tad kodėl negaliu pono žole jaučių pašerti?

Atsikėliau nuo ežios ir, priėjęs prie kupečio, pasiėmiau mažą dobilų kuokštelę. Prinešiau tą kuokštelę prie jaučių ir iš rankos šeriu, o jaučiai taip gardžiai ir godžiai ėda, kad, žiūrint į juos, ir man pačiam gera pasidarė. Tik ūmai pajutau, kad kažin kas kietu daiktu taip skaudžiai sudavė man per nugarą, kad pasverdėjęs pargriuvau ant žemės: net mano jaučiai pašoko iš vagos ir norėjo su arklu bėgti. Apsvaigęs pakėliau nuo žemės akis ir pamačiau priešais Dumbraucką su lazda rankoj.

– A tu, uncvotai! tau vogti, vogti!.. – šaukė Dumbrauckas, pildamas man lazda per nugarą.

Matydamas, kad aš nebekrutu, pakėlė mane viena ranka nuo žemės ir, paspyręs koja, numetė vėl... Atsitekėjęs pramerkiau akis ir pamačiau savo jaučius netoli manęs stovinčius: jie, atgręžę savo sprandus, stebėjos į mane... Tik gyvas parsivariau namo ir tris savaites išgulėjau lovoj...

Tėvas nutilo. Mes sėdėjom savo vietose kaip įbesti. Niekas neatsiliepė, tik mano sesuo akim pilnom ašarų paklausė:

– Tėvel, ar šitas Dumbrauckas, kur pas mus gyveno?

– Šitas, – atsakė tėvas, – tik nereikia ant jo pykti: jį patį maišto metais kazokai taip buvo primušę, kad tris mėnesius visas kraujuos išgulėjo...

– O ar žinot, vaikai, kokia lazda jisai mane tada mušė? – paklausė jau šypsodamasis tėvas, – šita!..

Mes visi krūptelėjom ir išskėtėm akis: tėvas pakėlė ranką ir rodė mums lazdą, tą pačią lazdą, kurią Dumbrauckas paliko jam atminimui.

Vyresnysis brolis priėjo prie tėvo, paėmė iš jo rankos lazdą, pavartė ją, pavartė, tartum ką savo galvoj svarstinėdamas, paskum numetė atžagaria ranka į malkas ir dusliu balsu tarė:

– Sudeginsim ją, tėvel...

– Ne, ne, vaikai! – atsakė maloniai tėvas. – Tegu šitoji lazda lieka tarp jūsų; į ją žiūrėdami, atminsite, kad ir jūsų tėvai skaudžiai buvo baudžiami. Atsimindami tą, nepyksite, kad ir mudu su motina jums kartais žabeliu suduodavova. Darydavova taip dėl jūsų pačių gero... Gal ir mus ponai baudė dėl mūsų gero?..

– Gana jau gana, tėvai, – atsiliepė motina, – gal nuo tos lazdos ir ligą gavai... Mes savo vaikų taip nemokom.

Tėvas liūdnai nusišypsojo ir, pasiėmęs knygą, įsikniaupė skaityti.

Ta lazda, kiek žinau, ir dabar pas brolius tebėra. Guli ji ant lentynos klėty, ir niekas jos neliečia.

Šaltinis: Jonas Biliūnas, „Lazda“, kn. „Ir rados stebuklas: apsakymai, apysaka, literatūros kritika“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p. 178–181 (PDF p. 180–183); ISBN 978-9986-39-488-4.

Pasakojimo rėmas ir situacija. Apsakymo paantraštė – „Mano draugo pasakojimas“. Pasakotojas prisimena vaikystę, o jo tėvas Juozapas pasakoja dar ankstesnę, baudžiavos laikų patirtį. Dumbrauckas buvo dvaro prievaizda. Vėliau, netekęs vietos ir ankstesnio būsto, apsigyveno pas pasakotojo šeimą ir mokė berniuką lenkiškai skaityti; apsigyvenimo sąlygų pasakotojas nežino. Pateikta vientisa apsakymo pabaiga. Tėvo ir motinos vertinimai gali skirtis; žodžiai apie bausmę „dėl gero“ yra veikėjų kalba. Pabaigoje lazda lieka saugoma.

Žodžiai. Prievaizda – dvaro darbų prižiūrėtojas; ant svieto – pasaulyje; obelinė – iš obels medžio; žabelis – plona šakelė; uncvotas – žeminantis kreipinys. Išlaikytos leidimo formos ir skyryba. Po apsakymu išspausdinta data – 1906.IV.25.

Ar suprasti žmogų reiškia pateisinti jo poelgį?

Išgirdę apie kito žmogaus sunkumus dažnai jo pagailime. Tuomet gali atrodyti, kad reikėtų švelniau vertinti ir jo klaidą. Tačiau suprasti žmogų reiškia įžvelgti jo aplinkybes, o pateisinti poelgį – pripažinti jį priimtinu. Manau, atjauta leidžia išsaugoti pagarbą žmogui kartu aiškiai įvardijant jo padarytą skriaudą.

Jono Biliūno apsakymo „Lazda“ ištraukoje tėvas Juozapas prisimena, kaip Dumbrauckas jį sumušė už jaučiams paimtus dobilus. Vaikus jis ragina nepykti: pats Dumbrauckas taip pat patyręs kazokų smurtą. Šis paaiškinimas atskleidžia tėvo atlaidumą, tačiau nepanaikina jo paties iškentėto skausmo. Lazda lieka to skausmo liudijimu, todėl tėvas nenori jos sudeginti. Jis prašo vaikų prisiminti, kaip buvo baudžiami jų tėvai. Vis dėlto baigiamasis jo klausimas apie baudimą dėl gero sulaukia motinos prieštaravimo. Šeimos balsai nesutampa. Pasakojimas leidžia kartu matyti ir skriaudėjo patirtį, ir jo padarytą žalą, nesutapatinant atjautos su pritarimu smurtui.

Kasdienybėje taip pat galima ieškoti poelgio paaiškinimo ir reikalauti atsakomybės. Įsivaizduokime mokinį, neatlikusį savo grupės darbo dalies. Jis melagingai apkaltintų klasioką neatsiuntus failo, nors iš tikrųjų namuose neturėtų interneto. Sužinoję aplinkybes draugai galėtų suprasti, kodėl jis nesuspėjo, tačiau nekaltai apkaltintas mokinys vis tiek būtų nuskriaustas. Todėl būtų prasminga ir pasiūlyti kitą galimybę gauti medžiagą, ir paprašyti atšaukti neteisingą kaltinimą. Grupė galėtų susitarti kartu padirbėti bibliotekoje, o melavęs mokinys pripažintų savo poelgį. Pagalba spręstų tikrą sunkumą. Kaltinimo atšaukimas parodytų atsakomybę už kitam padarytą žalą. Pagarba vienam grupės nariui turėtų derėti su pagarba visiems kitiems.

Taigi žmogaus supratimas ir jo poelgio vertinimas gali išlikti greta. Tėvo atlaidumas neištrina lazdos saugomos skriaudos atminties, o įsivaizduotoje situacijoje pagalba nepanaikina pareigos atšaukti melagingą kaltinimą. Atjauta tampa prasminga, kai padeda išgirsti sunkumus ir išsaugo dėmesį tam, kas buvo nuskriaustas.

Pirmame dėstymo skyriuje svarstoma tėvo laikysena: jis prašo nepykti ant jį skriaudusio žmogaus, kartu nori išsaugoti skriaudą primenantį daiktą. Motinos balsas parodo, kad šeimoje šio požiūrio prasmė nėra vienareikšmė. Antras skyrius pateikia aiškiai įsivaizduotą kasdienį atvejį, kuriame galima pasiūlyti pagalbą ir ištaisyti melagingą kaltinimą. Jis moko atskirai vertinti aplinkybes ir atsakomybę; mokyklos atvejis neprilyginamas istoriniam sumušimui.

Pasakojimo „aš“ skiriasi: vaikystę prisimenantis pasakotojas išklauso tėvą, o apie ankstesnį sumušimą pirmuoju asmeniu pasakoja pats Juozapas. Tėvo trys savaitės lovoje ir jo minima Dumbraucko trijų mėnesių kančia yra skirtingos patirtys. Motinos spėjimas apie ligą nėra nustatyta medicininė priežastis.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Keturios pastraipos ir šiai užduočiai pasirinkta 250–300 žodžių apimtis yra mokymosi modelis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.

Savo juodraštyje viena spalva pažymėk, kas paaiškina žmogaus aplinkybes, kita – kaip vertinamas jo poelgis. Patikrink, ar pirmas paaiškinimas nepanaikino dėmesio nuskriaustajam ir ar veikėjo spėjimo nepateikei kaip patvirtinto fakto.