Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar profesija gali tapti žmogaus ryšiu su vieta?“ Vieną argumentą pagrįsk pateiktu eilėraščiu, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija.

Kai laikrodininkas įlips į bokštą
ir kryžgatvy užsuks tą pirmą laikrodį,
jam gatvių brėžiniai atrodys
   tartum saulės miestas,
lietaus, anglies ir molžemio
   kvapu atmieštas.

Kai laikrodininkas įlips į bokštą
ir apačioj aikštė siūbuos lyg denis,
tą vėją jis kas vakarą su duona valgys,
ir dar ilgai balkonai plauks jam
   lyg spalvotos valtys.

Kai laikrodininkas įlips į bokštą
ir pats pavirs erdve ir varpo dūžiais,
tų gatvių gausmas tvins,
   ir būsimasis laikas
gramatikoj ir akmeny virpės
   lyg saulės laidas.

Šaltinis: Judita Vaičiūnaitė, „Poezija. Eilėraščiai“, 2012 m. skaitmeninė atranka, PDF p. 22; ISBN 978-5-430-05994-1. Titule: „Skaitmeninta iš Juditos Vaičiūnaitės knygų“; konkreti pirminė spaudos knyga ir jos metai nenurodyti.

Eilėraštis leidinyje pažymėtas „*“, atskiro pavadinimo neturi. Čia jis atpažįstamas pagal pirmąją eilutę.

Kryžgatvis – gatvių susikirtimo vieta; molžemis – molingas žemės gruntas; denis – laivo viršutinė aikštė.

Nurodytas p. 22 priklauso skaitmeninei atrankai. Tai nepatvirtina originalios spaudos knygos puslapio ar eilėraščio pirmosios publikacijos metų.

Ar profesija gali tapti žmogaus ryšiu su vieta?

Profesija žmogų su vieta gali susieti per nuolat kartojamus veiksmus ir pastebimas detales. Vien ilgai ten būti nepakanka: svarbu, ar atliekamas darbas padeda suprasti aplinką. Ryšys stiprėja, kai vieta tampa konkrečių patirčių ir rūpesčio erdve.

Vaičiūnaitės eilėraštyje laikrodininkui įkopimas į bokštą atvertų kitokį miesto vaizdą. Gatvės atrodys kaip brėžiniai, aikštė siūbuos lyg denis, balkonai plauks lyg valtys. Jo darbas susiejamas su vaizduote ir pojūčiais: miestas pažįstamas ir iš lietaus, anglies, molžemio kvapo. Vėjo valgymo su duona metafora rodo, kaip vietos patyrimas galėtų persikelti į kasdienį gyvenimą. Visi šie vaizdai numatomi būsimuoju laiku. Eilėraštis leidžia svarstyti artumo galimybę, bet neteigia, kad kiekviena profesija savaime suteikia tokį santykį.

Įsivaizduokime pašto darbuotoją, kuris naujame rajone iš pradžių matytų tik adresų eilę. Vaikščiodamas tuo pačiu maršrutu jis ilgainiui pastebėtų, kur varteliai sunkiai atsidaro, kur numerį uždengia vijoklis, o kur gyventojai prašo skambinti tyliau. Ruošdamas siuntų pristatymą darbuotojas turėtų atsižvelgti į šias smulkmenas. Kartą perkėlus gatvės numerio lentelę jis suprastų, kodėl naujam kolegai sunku rasti namą, ir galėtų paaiškinti patogesnį kelią. Taip rajonas jam reikštų konkrečias žmonių gyvenimo aplinkybes. Ryšys rastųsi iš atidumo, o ne vien iš darbe praleistų valandų. Žinoma, turėtų likti laiko pailsėti ir aiškios pareigų ribos: pažinti vietą nereikštų prisiimti visų jos rūpesčių. Svarbi būtų galimybė savo žinojimą panaudoti apgalvotai, padedant atlikti tikrą kasdienį darbą.

Taigi profesija gali tapti ryšiu su vieta, kai žmogus joje veikia dėmesingai ir supranta savo veiklos aplinkybes. Eilėraščio miesto vaizdai ir įsivaizduotas maršrutas parodo skirtingus tokio artumo būdus. Vietą tuomet pažįstame per pojūčius, atsakomybę ir konkrečių žmonių poreikius.

Pašto darbuotojo atvejis sąlyginis. Profesijos ryšys su vieta nevertinamas vien pagal išdirbtas valandas.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Viso PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių; šios klasės pratybos numato 250–300 žodžių ir keturias pastraipas.

Iš viso – iki 30 taškų. Tai kriterijų maksimumai, modeliui taškai neskirti. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui būtinas tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas; įsivaizduotas kasdienis atvejis moko konkretinti mintį ir savaime tokio įvertinimo neužtikrina. Keturių pastraipų sandara yra mokymosi atrama, ne nacionalinis reikalavimas visiems tekstams.