Užduotis. Parašyk bent 200 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Ar išvaizda nusako žmogaus vertę?“. Remkis pateikta ištrauka ir konkrečia aiškiai įvardyta įsivaizduota kasdiene situacija.

Holvordas išblyško ir pačiupo jo ranką.

- Dorianai! Dorianai! - sušuko jis.- Nekalbėkite šitaip. Niekada nesu turėjęs tokio draugo kaip jūs ir kito tokio niekada nebeturėsiu. Nejau pavydit daiktams? Juk jūs nuostabesnis už juos visus.

- Pavydžiu viskam, kieno grožis nemiršta. Pavydžiu portretui, kurį jūs nutapėt. Kodėl jam lemta išlaikyti tai, ką aš turiu prarasti? Kiekviena prabėganti akimirka kažką atima iš manęs ir kažką atiduoda jam. O, jeigu būtų, atvirkščiai! Jei portretas galėtų, keistis, o aš likčiau toks, koks esu! Kodėl jūs jį nutapėt? Kada nors jis tyčiosis iš manęs, siaubingai tyčiosis!

Karštos ašaros užtvindė jam akis, jis išplėšė ranką iš Holvordo, puolė ant kanapos ir įsikniaubė veidu į pagalves tartum melsdamasis.

- Čia tavo darbas, Hari,- su kartėliu tarė dailininkas.

Lordas Henris truktelėjo pečiais.

- Čia tikrasis Dorianas Grėjus - štai ir viskas.

- Ne, čia ne jis.

- Jeigu ne, tai kuo aš dėtas?

- Tau reikėjo išeiti, kai aš prašiau,- tyliai tarė dailininkas.

- Aš likau, kai tu paprašei,- atsakė lordas Henris.

- Hari, juk aš negaliu iš karto susivaidyti su dviem geriausiais savo draugais, bet judu abu privertėt mane nekęsti geriausio savo kūrinio, ir aš jį sunaikinsiu. Galų, gale juk čia tik drobė ir dažai. Neleisiu jam įsibrauti į mūsų trijų gyvenimą ir jį sugriauti.

Dorianas Grėjus pakėlė nuo pagalvės auksaplaukę galvą ir atgręžė išblyškusį veidą ir ašarotas akis į Holvordą, o šis priėjo prie darbo stalo, kuris stovėjo po aukštu langu, uždengtu užuolaida. Ką jis ten veikė? Jo pirštai, lyg ko ieškodami, grabinėjo tarp suverstų metalinių, tūbelių, sudžiūvusių, teptukų. Taip, jie ieškojo ilgos mentelės plonais ir lanksčiais lyg skustuvo ašmenimis. Pagaliau rado. Jis ketino suraižyti drobę.

Slopindamas raudą, vaikinas pašoko nuo kanapos, pripuolė prie Holvordo ir, išplėšęs mentelę jam iš rankos, nusviedė į dirbtuvės galą.

- Ne, Bezili, ne! - sušuko jis.- Tai būtų žmogžudystė.

- Džiaugiuosi, Dorianai, kad jūs galų gale įvertinot mano darbą,- šaltai tarė dailininkas, atsitokėjęs iš nustebimo.- Nebesitikėjau.

- Įvertinau? Aš, Bezili, jį įsimylėjau. Jis mano paties dalis. Jaučiu tą.

Šaltinis: Oskaras Vaildas, „Doriano Grėjaus portretas“, II skyrius, pateikta skaitmeninė kopija, PDF p. 12–13; vertėjas, spausdinto leidimo leidėjas ir metai nenurodyti.

Situacija. Dorianas Grėjus, pamatęs savo portretą, išsigąsta būsimos senatvės ir pavydi nekintančio grožio atvaizdui. Dailininkas Bezilis Holvordas mėgina jam pasakyti, kiek vertina draugystę. Čia pat yra lordas Henris Votonas. Pateikta vientisa II skyriaus dalis. Kanapa – sofa; mentelė – dailininko įrankis dažams maišyti ir tepti.

Ar išvaizda nusako žmogaus vertę?

Išvaizda dažnai pirmoji patraukia dėmesį, tačiau ji nepasako, kaip žmogus elgiasi su kitais. Susieję visą savo vertę su grožiu, tampame priklausomi nuo nuolat kintančio vertinimo. Manau, žmogų geriau pažįstame iš jo veiksmų ir santykių, kuriuos viena nuotrauka ar atvaizdas tik iš dalies parodo.

Oskaro Vaildo romano „Doriano Grėjaus portretas“ ištraukoje Dorianas pavydi savo nutapytam atvaizdui. Jam atrodo, kad šis išsaugos grožį, kurį jis pats praras. Dailininkas Bezilis Holvordas tvirtina vertinantis vaikiną kaip nepakeičiamą draugą, tačiau Dorianas toliau kalba apie pavydą daiktams. Taip išryškėja skirtingi žmogaus vertės matai. Kai Holvordas ketina suraižyti drobę, vaikinas išplėšia mentelę jam iš rankos. Paveikslo sunaikinimą jis pavadina žmogžudyste, o patį atvaizdą – savo dalimi. Šis poelgis parodo, kaip stipriai save su juo sutapatino. Draugo rūpestis nepanaikina baimės, nes Dorianui vis dar svarbiausia išlaikyti gražų savo pavidalą. Kitokį vertinimą siūlantys Holvordo žodžiai leidžia skaitytojui pastebėti tokios savivokos siaurumą.

Kasdieniame gyvenime galime įsivaizduoti mokinę, renkančią nuotraukas klasės išvykos albumui. Ji norėtų išmesti kadrą, kuriame juokdamasi užsimerkė. Tačiau tame pačiame kadre matyti, kaip ji padeda mažesniam vaikui įveikti statų taką. Aptarusi nuotrauką su drauge, mokinė galėtų pamatyti daugiau negu nevykusią veido išraišką. Kadras primintų bendrą nuotykį ir jos rūpestingumą. Ji galėtų pasirinkti jį išsaugoti, nors pati nuotrauka nepasikeistų. Šioje įsivaizduotoje situacijoje svarbus pasikeitęs vertinimas: žmogus atpažintų savo veiksmą, kurio nepastebėjo vien tikrindamas išvaizdą.

Taigi išvaizda yra tik dalis to, ką apie žmogų galime sužinoti. Doriano prisirišimas prie portreto atskleidžia vieno vertės mato pavojų, o albumo situacija – galimybę pamatyti savo poelgį. Vertindami žmogų plačiau, paliekame vietos jo santykiams ir patirčiai. Jų reikšmė nepriklauso vien nuo gražaus atvaizdo.

Literatūrinė pastraipa gretina Doriano savęs sutapatinimą su portretu ir Holvordo žodžiais išreikštą draugystės vertę. Holvordo ketinimas sunaikinti drobę ir Doriano veiksmas atskiriami: paveikslas išlieka. Albumo atvejis aiškiai įsivaizduotas ir parodo, kaip konkretus poelgis praplečia savęs vertinimą.

Pagal PUPP rašymo kriterijus ir kalbų PUPP aprašą.

Visam lietuvių kalbos ir literatūros PUPP tekstui taikomas 200 žodžių minimumas. Keturios pastraipos yra šios mokomosios užduoties modelis.

Lentelėje nurodyti didžiausi galimi taškai, o ne šio pavyzdžio įvertinimas. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikia tvirtai pagrįsti teiginius literatūros ar kultūros žiniomis. Įsivaizduota situacija čia padeda mokytis aiškinti mintį.