Užduotis. Parašyk 250–280 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar gražūs žodžiai gali atstoti sąžiningą elgesį?“ Vieną argumentą pagrįsk pateiktu tekstu, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija.

Prieš daugelį metų motina, iš pradžių irgi logiškai, bandė išsiaiškinti procesą, kaip šeimos draugai virsta šeimos nariais. Tada ji su tėvu jau pykosi. Ačiū Dievui, ne dėl pinigų. Abu buvo ne materialistai. Motina - logiška. Tėvas - jausmingas ir jautrus, (Menui.) Vienąkart motina, aplankiusi mane, grįžo namo pas tėvą iš Anykščių. Ten aš gyvenau pas senelius ir tada sirgau skarlatina. Močiutė - kad vaikui negadintų akių - lempą uždengė plona vilnone skara. Žiūrėdavau į gyslelėmis sutrūkinėjusį lubų tinką ir iš tų ornamentų susidėstydavo senukų portretai. Dažniausiai įsivaizduojamo Dievo. (Tada dar tikrai žinojau, kad jis yra.) Antrame aukšte tebegyveno sovietų valdžios suleisti kagėbistai, atėmę iš senelio pusę namo. Bet jis tos valdžios nekentė ir anksčiau, ne dėl pragmatinių priežasčių, dėl ideologinių. Su tais karininkais apačioj jis kartais išgerdavo butelį degtinės. Kai jie išeidavo, senelis uždarydavo langines ir klausydavo laidos iš Amerikos. Ji prasidėdavo sakiniu „Amerikos balsas kalba iš Vašingtono“. Kas yra Pentagonas, jis man išaiškino jau daug vėliau, kai buvau ketvirtoje klasėje. Apie politiką kalbėdavo net tada, kai skiepydavo sode medžius, keikdamasis, kokie dabar durni vaikai, neskiria kriaušės skiepo nuo obels. Kai jis mirė, ligoninėj paėmiau jo daiktus. Piniginėje buvo laikraščio iškarpa apie Izraelio karą su arabais. (Dabar, po daugelio metų, būčiau radusi tą patį, nors per tą laiką įvyko daug svarbių strategų derybų.)

Grįžusi tada iš Anykščių motina rado tėvą lovoje su kailiniais, skaitantį K. Stanislavskį. Krosnies jis paprastai nekurda-vo net žiemą. Keptuvės taukuose, kaip rudeniniame leduke lapai, buvo sustingę svogūnai. Tėvas motinai ėmė pasakoti, kas tai yra „sverchzadačia“. Kiekviena spektaklio scena, sakinys, intonacija ir judesys turi tarnauti galutiniam tekstui kaip vasalai. Kitaip spektaklio struktūra suirs. Scenoje nieko negali būti atsitiktinio. „Tu įsivaizduoji, kaip tai sunku padaryti?“ Motina klausė ir staiga prisiminė, kad nenuvežė man vitaminų. Pamatė juos dabar ant spintelės kambary. Labai skubėjo į darbą, paskui, pusę pirmos, po naktinės pamainos stoties restorane, kuriame dirbo, įsėdo į traukinį. Prekinį. Šilumvežyje mašinistas pasodino ją ant mažos kėdelės ir važiuodama ji žiūrėjo, kaip iš šviesos išnyra traukinio bėgiai. Traukinys važiuodavo tada labai siaurais bėgiais. Dabar net bandoma tuos „siaurukus“ atgaivinti. Tai įmanoma, bet tik emocinėje atmintyje. Motinos plaukai traukinyje dar tebekvepėjo aliejuje verdamomis spurgomis. Vienas rusas geležinkelio stotyje (tais laikais, kaip ir daugelis žmonių, laukiantis traukinio į šviesų rytojų) paklausė, kuo ji dažo plaukus, kad jie juodi kaip anglis. Motina nežiūrėdama į jį atsakė: „Batų tepalu“. Visai nemokėjo koketuoti ir, deja, tai yra paveldima. Paskui, pritardama tėvui dėl Stanislavskio (nors jis aiškiai matė, kad ji nesiklauso), prisiminė, kaip aš apsidžiaugiau ja it fantomu Anykščiuose. Rytą virtuvėje pamačiau gauruotus kailinius ir rezginę neįtikėtinai didelių apelsinų. Tas mano džiaugsmas buvo paskutinės jos darbo savaitės „sverchzadačia“. Kiekvienas tos savaitės darbas, veiksmas, net kai kurios Švelnios tėvui skirtos intonacijos turėjo tarnauti naktiniam penktadienio prekinio traukinio reisui į Anykščius kaip vasalai. Kitaip kelionė būtų suirusi. Ar neįvykusi iš viso.

Paskui tėvai ėmė gyventi skirtinguose butuose. Senelis žadėjo duoti tėvui į snukį, bet susilaikė (irgi ne dėl pragmatinių, dėl ideologinių priežasčių, manė, kad tėvai dar gyvens). Oficialiai jie išsiskyrė po trejų metų. Motina išplaukė iš sudėtingos emocinės situacijos ne tekstais, bet vaikais ir plaustais. Plaustais kurį laiką jai buvo draugės. Ypač - Janė. Ji rūkydavo nuomojamo mūsų buto virtuvėje ir besąlygiškai palaikydavo motiną. „Užmiršk tu jį. Jis primena Chlestakovą iš Revizoriaus. Visą gyvenimą tau meluoja. Vakar sutikau jį su merga autobuse ir tiesiai paklausiau, kas ji tokia. Jis sako - renku charakterius spektakliui. Bet neištikimas jis bus tau ne tada, kai tu rasi jį su kita moterim lovoj ar kai jis dar kartą nepaims vaiko iš darželio, bet tada, kai jis tau nustos pasakoti apie darbą. Susižiedavęs su Stanislavskiu. Tavo gyvenimo prasmė bus vaikai. Jie - visi vienodi. Pataikavimą priima kaip normą. Ar tau nė kiek neatsibodo daryti „rolmopsus“ jo saviveiklinių spektaklių premjeroms?“ Kai motina jau ėmė galėti gyventi negalvodama apie skyrybas, vieną kartą 6 val. ryto pamatė Janę, išeinančią iš tėvo nuomojamo buto. Patinusiu nubučiuotu veidu. Laimingą. Įsimylėjusią. Tikriausiai ir mylimą. Nes tėvas buvo jausmingas žmogus. Menui. (Arba gyvenimui kaip menui.) Abi apsimetė, kad viena kitos nemato. Bet motina žinojo, ką Janė būtų sakiusi, jei ką būtų sakiusi iš viso: „Aš nežinau, kaip šioje sudėtingoje emocinėje jūsų gyvenimo situacijoje turėčiau elgtis teisingai ir sąžiningai. Kaip liūdna, kad suiro toks gražus mūsų santykių žemėlapis“. Ar kaip nors panašiai.

Šaltinis: Giedra Radvilavičiūtė, „Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai“, rinkinyje „Suplanuotos akimirkos“. Vartotojo pateiktas LNB EPUB; jo antraštėje nurodyta: Baltos lankos, Vilnius, 2004; skaitmeninimo projekto kreditas –2013.

Kontekstas. Pasakotoja, pati auginanti dukterį, svarsto emocinės atminties ir rašymo ryšį. Šiame fragmente ji grįžta prie vaikystės ir tėvų santykių. Motinos, tėvo ir Janės poelgiai pateikiami per jos prisiminimą bei vertinimą.

Žodžiai. „Sverchzadačia“ – čia tėvo aiškinamas pagrindinis spektaklio sumanymas, kuriam turi tarnauti visos detalės; pasakotoja šią mintį pritaiko motinos kelionei. Rezginė – tinklinis krepšys; fantomas – šmėkla, netikėtas reginys; rolmopsai – silkių suktinukai. Išlaikytos pateikto EPUB formos, įskaitant „nekurda-vo“ ir „Švelnios“ sakinio viduryje; jų šaltinio tekste netaisome.

Ar gražūs žodžiai gali atstoti sąžiningą elgesį?

Gražiai pasakyti žodžiai gali padrąsinti ir padėti suprasti sudėtingą patirtį. Tačiau jie neatstoja sąžiningumo, kai nuslepia poelgį arba nutyli pažeistą susitarimą. Pasitikėjimą palaiko ryšys tarp kalbos ir veiksmų. Vien iškilmingai kalbėdamas apie draugystę žmogus dar neparodo, kad atsižvelgia į konkretaus draugo valią.

Giedros Radvilavičiūtės esė „Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai“ Janė garsiai palaiko motiną, kritikuodama jos vyro elgesį. Vėliau pati pasirodo išeinanti iš jo buto, o abi moterys apsimeta viena kitos nematančios. Pokalbio vietą užima galimi žodžiai apie sudėtingą emocinę situaciją. Jie nėra tikrai ištartas pasiteisinimas: pasakotoja perteikia motinos įsivaizdavimą. Vis dėlto toks kalbos ir parodyto elgesio gretinimas leidžia pajusti nenuoseklumą. Bendras gražus paaiškinimas neatstoja tiesaus susidūrimo su tuo, kas kitą žeidžia.

Įsivaizduokime mokinę, kuri draugei parodytų savo parašytą eilėraštį ir paprašytų jo kol kas neskaityti kitiems. Draugė galėtų šį prašymą pamiršti ir perskaityti tekstą klasės renginyje, paskui tikindama norėjusi padrąsinti autorę. Tačiau pagyrimas nepašalintų fakto, kad buvo nepaisyta aiškaus susitarimo. Sąžiningesnį atsaką rodytų prisipažinimas, jog sprendimas priimtas neatsiklausus, ir pasirengimas išgirsti draugės reakciją. Ji galėtų norėti, kad vėliau jos kūrinys nebūtų platinamas be leidimo. Svarbu būtų priimti šią ribą, o ne reikalauti dėkingumo už viešą dėmesį. Tada palaikymo žodžiai įgytų konkrečią atramą elgesyje. Pasitikėjimas nebūtinai iškart sugrįžtų, bet atsirastų galimybė jį atkurti aiškesniu susitarimu. Prašymą pamiršusi draugė galėtų pasiūlyti padėti išsirinkti progą, kai autorė pati norėtų tekstu dalytis.

Vadinasi, graži kalba prasminga, kai padeda tiksliai įvardyti patirtį ir atsakomybę. Ji tampa nepakankama, jeigu už bendrų frazių paliekamas nepastebėtas konkretus žmogus. Esė ironija ir įsivaizduota situacija skatina vertinti ne vien pažadų skambesį, bet ir tai, ar kitam paliekama teisė spręsti.

Nepatvirtinama, kad Janė iš anksto planavo apgauti motiną. Kasdienis atvejis plėtoja pasitikėjimo ir susitarimo klausimą; šeimos iširimo aplinkybės nepaverčiamos vienu mokyklinio įvykio atitikmeniu. Nereikalaujama iš karto atleisti ar atkurti pasitikėjimą.

Remiamasi PUPP rašymo kriterijais ir kalbų PUPP aprašu.

Nacionalinis viso PUPP kuriamo teksto minimumas – 200 žodžių. Pasirinkta 250–280 žodžių apimtis ir keturios pastraipos yra mokymosi atrama, ne visiems žanrams nustatyta forma. Aukščiausiam argumentavimo įverčiui būtinas tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas; įsivaizduotas atvejis moko išplėtoti mintį, bet pats maksimalaus balo negarantuoja.