Užduotis. Parašyk 250–300 žodžių keturių pastraipų rašinį klausimu „Ar artimieji gali suprasti visus mūsų išgyvenimus?“ Vieną argumentą pagrįsk ištrauka, kitą – aiškiai įsivaizduota konkrečia kasdiene situacija.

Buvo tylu, ir begalinė, lyg išretinta erdvė priešais, į šoną ir už nugaros spengė ausyse – jokio garso, negirdėti net vėjo, kuris nešė aštrias žemės dulkes ir lyg skutamaisiais peiliukais pjaustė akis.

– Aš baigiu apakt!

Liuka užsimerkusi skaičiavo šovinius ir valė nuo jų smėlį.

Jie artėjo tai pradingdami, tai vėl pasirodydami priekyje, šone ir už nugaros, aštrūs ir mirgantys lyg dulkės, ir staiga išdygo čia pat, ranka pasiekiami.

– NO PASARAN! – suklykiau, Liuka pakibo man ant kaklo, ir aš, nusimetęs antklodę ir atsimerkęs, pamačiau, jog baigiu praryt raudoną Liukos kaspiną.

Užsidegiau stalinę lempą, kaspinas buvo šlapias ir sudriskęs nuo kramtymo, o mano skrandį pradėjo traukyt skausmingi spazmai lyg tuoj vemčiau. Atsikėliau iš lovos ir, lėtai grabinėdamasis sienų lyg mano senelis keičiantis pinigams, išslinkau iš kambario.

Virtuvėj degė šviesa, ir aš girdėjau vienodą taukšėjimą.

Mano tėvas dryžuota pižama ir aštriom kaip nupešto paukščio sparnai mentėm palinkęs skaldė plaktuku riešutus ir metė branduolius į stiklinę permatomą lėkštę. Jis atsistojo lyg mokinys, nusiėmė akinius, nušluostė į pižamą, vėl užsidėjo ir droviai pasakė:

– Šiandien tavo gimimo diena... Aš prisiminiau, kad tu visada mėgdavai riešutus...

– Tai tu iš tikrųjų prisiminei? – paklausiau nustebęs ir gerokai susijaudinęs.

– Pabandysiu iškept riešutų duonos. Gal ir pavyks... – šyptelėjo tėvas ir skėstelėjo rankom. – Tik riešutų mažoka, per vėlai susigriebiau.

Paskui atsikėlė iš lovos mano motina ir pažiūrėjo pravėrusi duris. Ji buvo basa, žemuogėm išmargintais ilgais naktiniais marškiniais ir šypsodamasi rodė žvilgsniu į mano tėvą. Tada uždarė duris, bet greit grįžo į virtuvę ir padovanojo man baltas kelnes, kokias nešioja tik žokėjai, bokso teisėjai ir kai kurie laimingi žmonės.

– Tik nespėjau dar atsiūlėt...

Aš apsimoviau baltom kelnėm, buvau gerokai sulysęs, ir jos man buvo per plačios. Ir mano tėvas padėjo plaktuką į šalį ir įdėmiai nužvelgė mane nuo juosmens iki kojų.

– Gražios kelnės, tik gal kiek nepraktiškos.

Galbūt iš tikrųjų su tokiom kelnėm mūsų miestely vaikščiotum lyg balta varna ir tave greitai apdrabstytų purvais, nes nesi nei bokso teisėjas, nei žokėjas, nei... nei...

Susėdom už stalo ir pradėjom švęst mano gimimo dieną ir mano motina ilgai pasakojo, kaip gimdė mane ir kad aš galėjau gimt negyvas, kaip dujom apnuodytas Irenos Meškutės vaikas. O tėvas pasakojo, kaip jis penkis kartus lakstė nuo ligoninės iki namų, nuo namų iki ligoninės su antklode, vystyklais ir kad kareivis su šautuvu palaikė jį miškinių ryšininku.

– Ačiū jums, tėvai, – pasakiau, – ir tau, Elyte, kad manęs nepamiršot.

– Ką tu šneki, – susijaudino ir net paraudo mano tėvas. – Aš ne toks jau baisus sklerotikas, kad tave pamirščiau.

Elytė tik šypsojosi ir negalėjo juoktis, nes jai dar skaudėjo siūlė.

Buvo dvylikta valanda, kai aš apkabinau savo tikrą tėvą ir savo tikrą motiną per pečius ir pasakiau:

– Tegu man nudžius ranka, jeigu aš pamirščiau jus, tėvai, ir tave, Elyte.

Ir jie nuėjo miegot gręžiodamiesi ir negalėdami atsižiūrėt į savo tikrą sūnų.

Sutvarkiau virtuvę, išploviau indus, sušlaviau tuščius kevalus ir pasėmiau saują tėvo išgliaudytų riešutų: jie buvo pernykščiai, sudžiūvę, susitraukę ir kartūs – tai ne tie riešutai, tai ne ta riešutų duona, kurios galbūt niekados iš tikrųjų nebuvo ir niekada nebus.

Užgesinu virtuvėj šviesą ir lėtai kramtydamas riešutus sakau:

– Negrįžk, Liuka, negrįžk, mano gyvenime, niekados...

Šaltinis: Saulius Šaltenis, „Riešutų duona“, XV skyrius „Negrįžk, Liuka, negrįžk, mano gyvenime, niekados“. Vartotojo pateiktas lietuviškas EPUB; spausdinto pagrindo leidėjas, metai ir puslapiai kopijoje nenurodyti.

Žodžiai. NO PASARAN! – ispaniškas šūksnis „Jie nepraeis!“; žokėjas – žirgų lenktynių raitelis; atsiūlėti – palenkti ir apsiūti drabužio kraštą. Tėvo žodis „sklerotikas“ šiame pokalbyje perteikia ironišką pasiteisinimą dėl užmaršumo. Išlaikytos originalo šnekamosios formos, pavyzdžiui, „apakt“, „iškept“, „gimt“.

Ar artimieji gali suprasti visus mūsų išgyvenimus?

Artimieji pažįsta mūsų įpročius ir dažnai pastebi pasikeitusią nuotaiką. Vis dėlto vien pažinties nepakanka suprasti kiekvieną naują patirtį. Žmogus gali nuoširdžiai dėkoti ir kartu jaustis prislėgtas dėl visai kito dalyko. Artumą todėl stiprina pasirengimas klausti bei klausytis, o savo jausmus galime atskleisti tiek, kiek tuo metu norime.

Šaltenio „Riešutų duonoje“ tėvas prisimena, kad sūnus mėgsta riešutus, ir gimtadienio naktį juos gliaudo. Motina dovanoja baltas kelnes. Andrius susijaudina, dėkoja ir apkabina tėvus: jo atsakas patvirtina patirtą rūpestį. Tačiau pasakojimas tęsiasi tėvams nuėjus miegoti. Riešutai pasirodo kartūs, o sūnus prabyla į Liuką. Liukos vardas atskleidžia ilgesį, kurio gimtadienio dovanos savaime nepašalina. Tėvų buvimas ir merginos prisiminimas jam reiškia skirtingus ryšius. Ištraukoje nėra pokalbio, kuriame sūnus tėvams paaiškintų šį skirtumą. Todėl jų pastangų negalima laikyti įrodymu, kad jie jau žino viską, ką jis išgyvena. Rūpestis matomas, o visiškas supratimas lieka sudėtingesnis.

Įsivaizduokime mokinį, patekusį į mokyklos debatų komandą. Vyresnysis brolis galėtų padovanoti užrašų knygelę ir džiaugtis jo sėkme, tačiau pats mokinys būtų susirūpinęs: per atranką būtų pasinaudojęs draugo paruoštomis kortelėmis ir nepadėkojęs. Brolis iš gauto rezultato tokios priežasties nesužinotų. Paklausęs, kas kelia nerimą, jis galėtų palikti laiko atsakyti. Mokinys savo ruožtu galėtų paaiškinti situaciją ir parašyti draugui, kurio paruoštą medžiagą būtų panaudojęs. Pokalbis padėtų atskirti džiaugsmą dėl komandos nuo nemalonaus jausmo dėl savo elgesio. Užrašų knygelė išliktų palaikymo ženklu, o santykio su draugu klausimas reikalautų atskiro veiksmo. Viena dovana negalėtų jo išspręsti.

Taigi artimieji gali daug suprasti, tačiau jų žinojimas nėra visa apimantis. Rūpestį verta priimti, o skirtingiems jausmams palikti vietos. Klausimas ir neskubinamas atsakymas padeda pažinti tai, ko neatskleidžia nei šventė, nei išorinis pasiekimas.

Sukurtas debatų atvejis išlaiko sąlygines formas. Jis papildo literatūrinį argumentą kitu nepasakytos patirties pavidalu; šeimos pagalba nepaskelbiama išsprendusi santykį su draugu.

Remiamasi lietuvių kalbos ir literatūros PUPP aprašu ir rašymo kriterijais. Visam PUPP kuriamam tekstui nustatytas 200 žodžių minimumas. Šių klasės pratybų tikslas – 250–300 žodžių ir keturios pastraipos.

Iš viso – iki 30 taškų. Nurodyti kriterijų maksimumai, pavyzdžiui taškai neskirti. Aukščiausiam argumentavimo įvertinimui reikalingas tvirtas literatūros ar kultūros žinių pagrindas; įsivaizduotas atvejis moko konkretinti mintį ir savaime tokio įvertinimo neužtikrina. Keturių pastraipų sandara yra mokymosi atrama, o ne visiems PUPP tekstams nustatyta forma.