Užduotis. Parašyk 250–320 žodžių keturių pastraipų rašinį tema „Kodėl ilgimės pažįstamų vietų?“. Vieną mintį pagrįsk Maironio eilėraščiu, kitą – konkrečia kasdiene situacija.

Ežero skaisčios bangos liūliavo
Žaliu smaragdu;
Laivą be irklo varė, lingavo
Vėsos dvelkimu.

Saulė už Alpių leidos sustingus;
Varpai Liucernos
Dievui aukojo darbus vargingus
Žmogaus ir gamtos.

Medžių ant saulės kepintas lapas
Nuspindo rasa;
Rožių iš kalnų papūtė kvapas
Skania sveikata.

Audžiau nurimęs aukso svajones
Aušros spinduliais;
Lėkė jos, skrido, pilnos malonės,
Padangių keliais.

Vedė jas Paukščių kelias žvaigždėtas,
Lydėjo širdis
Į tolimąsias, į numylėtas
Tėvelių šalis.

Kiek atminimų-atsitikimų,
Gyvų kitados,
Vienas už kito brėško ir švito
Anapus ribos!

Ten, kur palangėm stiepias sužiurę
Žemčiūgų žiedai,
Kur raudonmargę kreipia kepurę
Jurginų pulkai,

Ten, kur sesutės rūta dabina
Kasas nuo mažens,
Kur juodbėrėlį brolis augina
Balnot ant rudens,

Ten, kur Dubysa mėlyna juosta
Banguoja plati!..
Ko, ašarėle, ko tu per skruostą
Kaip perlas riedi?

Ten tai prabėgo mano brangiausi
Jaunystės laikai,
Ir po tiek metų pats savęs klausi:
Tai vien tik sapnai?

Kiek atminimų-atsitikimų,
Gyvų kitados,
Vienas už kito brėško ir švito
Anapus ribos!

Šaltinis: Maironis, „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“, knygoje: Elena Degutienė, „Iš raštijos versmių“, 2 dalis. Punskas: „Aušra“, 2017, p. 53–55.

Vieta ir žodžiai. Keturių kantonų ežeras yra Šveicarijoje; Liucerna – miestas prie jo. Smaragdas – žalias brangakmenis; žemčiūgai – čia gėlės nasturtos; juodbėrėlis – tamsaus plauko žirgas; brėško – aušo. Eilėraštyje kalba lyrinis subjektas – teksto kalbėtojas. Išlaikytos šio leidimo formos.

Kodėl ilgimės pažįstamų vietų?

Išvykus į naują vietą galima džiaugtis jos grožiu ir kartu pasiilgti namų. Pažįstama aplinka primena žmones, įpročius bei praeities akimirkas. Todėl jos ilgesį lemia tai, ką ten esame patyrę. Šį jausmą padeda suprasti Maironio eilėraštis „Vakaras ant ežero Keturių kantonų“ ir įsivaizduojama persikrausčiusio mokinio situacija.

Maironio eilėraščio kalbėtojas žavisi Šveicarijos ežeru. Jis regi žalias bangas, saulėlydį, rasą ir užuodžia rožes. Aplinka jam maloni, tačiau svajonės nuveda į tėvelių šalį. Atmintyje pasirodo gėlės prie langų, seserys, brolis ir Dubysa. Šie vaizdai svarbūs todėl, kad siejasi su brangiais jaunystės laikais. Pamažu ramus gėrėjimasis gamta virsta grauduliu: kalbėtojas kreipiasi į riedančią ašarą. Jis ilgisi patirto gyvenimo, kurio laikas jau prabėgo. Taigi namų vertę kuria prisiminimai apie ryšius ir išgyventas akimirkas. Svetimos šalies grožis jų nepanaikina; jis net gali paskatinti apie juos galvoti.

Panašų jausmą galima įsivaizduoti persikrausčius į kitą miestą. Mokinys gauna šviesų kambarį ir netoli namų atranda didelį parką, tačiau prisimena senąjį kiemą. Ten po pamokų laukdavo draugai, o vasarą visi taisydavo dviračius. Naujoje vietoje tokio bendro įpročio dar nėra, todėl pažįstamo kiemo ilgesį kelia kartu praleistas laikas. Padėtų susisiekti su senais draugais ir pamažu susikurti naujų susitikimų vietų. Vieną popietę mokinys galėtų pakviesti bendraklasį pasivažinėti parke. Taip nauja aplinka irgi įgytų asmeninę istoriją. Seni prisiminimai liktų svarbūs, o šalia jų atsirastų kitų patirčių.

Vadinasi, pažįstamų vietų ilgimės dėl su jomis susijusio gyvenimo. Eilėraščio kalbėtoją graudina jaunystės atmintis, o įsivaizduojamą mokinį – buvusių draugysčių kasdienybė. Suprasdami, ko konkrečiai pasiilgome, galime palaikyti brangius ryšius ir kartu leisti naujai vietai tapti sava. Tam reikia laiko ir bendrų veiksmų.

Nuosekli mintis. Kalbėtojas nesako, kad Šveicarija negraži. Gražios dabarties ir brangios praeities jausmai gali kilti kartu. Persikraustymo situacija sukurta mokymuisi; jos nereikia pateikti kaip savo biografijos.

7–8 klasių mokomojo rašinio įsivertinimas. 250–320 žodžių apimtis parinkta pagal pateiktą aštuntos klasės modelį.